Pašnekovas žino, kaip jaustis saugiau ir mažiau kristi į akis autobusų stotelėje ar pakeliui į ją, taip pat šalia namų, prieš praveriant lauko duris, turi patarimų, kaip elgtis vietovėse, kur tamsiau ir mažiau žmonių.
Norintiems sustiprinti pasitikėjimą savimi, jis siūlo pradėti nuo tiesaus žvilgsnio einant gatve: „Eikite nesižvalgydami į šalis, taip, tarsi žiūrėtumėte kiaurai žmones. Taip pat išplėskite krūtinės ląstą, išsitieskite, atrodysite ryžtingesnis.
Kūno kalbai bylojant apie jūsų ryžtą, o žvilgsniui apie kryptingumą, sumažės tikimybė tapti potencialia auka“, – tikina šiandien pats to savo mokinius mokantis A.Engelaitis.
– Esate prasitaręs, jog teko patirti, ką reiškia būti persekiojamam. Kas jums gelbėjo tuo metu?
– Tuo metu, kai pradėjau mokytis kovos menų, buvo neramus laikas: vyko ir gaujų susirėmimai.
Dvejus metus mane yra persekiojusi viena gauja, tai daug ką pats iš savęs, iš tuo metu įgytos patirties išmokau, kaip išsisukti nuo užpuolimo.
Per tuos du metus nė karto nepakliuvau jų akiratin. Taigi, patarimais dabar galiu pasidalinti ir su kitais.
– Galėtumėte prisiminti tą kartą, kai užpuolikai vijosi patį?
– Mane, tada dar paauglį, vijosi keliese, tai puoliau prie einančios poros, vyriškio su moterimi, ir tiesiog už rankos paėmęs prašiau gelbėti, nes nori primušti besivejantys.
Žinoma, pamatę mane nebe vieną jie nedrįso pulti.
Tada supratau, jei užpuolimas ar panaši situacija viešojoje vietoje, kai žmogus šaukiasi, gelbėkite... Žmonės gali šalintis. Todėl atsitikus nelaimei, geriau konkretų žmogų pasirinkti, prie kurio galėtumėte pribėgti ir paprašyti jo pagalbos.
Jei jis kištis ir nenorės, užpuolikai, tikėtina, suabejos savo ketinimais ir jų atsisakys. Tikrai nepuls jūsų nuo kito žmogaus plėšti.
– O jei užpuolikas velka link automobilio ir kitų žmonių nėra?
– Kelkite triukšmą ir priešinkitės visais įmanomais būdais. Šaukitės pagalbos, griebkitės pakely pasitaikančių daiktų ir juos pasitelkite savigynai, o gal ir skausmą užpuolusiam sukelkite.
Jei velka į mašiną, daužkite jos langą ar bagažinę, kad aplink esantys išgirstų, kas vyksta. Kaip parodė pastarieji įvykiai Kaune, abejingų žmonių lieka vis mažiau.
– Po pastarųjų aktualijų (mergaitės pagrobimo) Kaune ne vienam auginančiam vaikus norisi juos labiau saugoti, tačiau iš paskos juk ir neprisekiosi...
– Situacija tokia, kad iš anksto nieko nesuplanuosi: bet kam ir bet kada gali tai atsitikti. Nejau dabar neleisime jauniems žmonėms gyventi? Žinoma, tėvams sudėtinga.
– Tėvai nori žinoti, kur tie vaikai dėl jų pačių saugumo, o jaunam žmogui norisi, kad juo pasitikėtų. Kaip viską suderinti?
– Na, į dalies telefonus įdiegtos išmaniosios programėlės rodo, kur ir kaip tie vaikai juda. Bet tokie paaugliai jau nenori, kad tėvai žinotų, kur jie yra.
Šiandieniniame kontekste svarbu, kad vaikai pranešinėtų tėvams, kur ir kokiu metu yra. Po Kauno įvykių jaunimui labai lengva nebus: kurį laiką atsilieps padidintas tėvų dėmesys.
Išeitis – susitarimai: prašau, eik, bet pranešk tokią ir tokią valandą, kur tu esi. Tai turėtų tapti įpročiu.
Žinau, kas tai yra. Pats trijų vaikų tėvas esu. Manieji jau užaugę, bet ir pas mus tokių situacijų būdavo.
Tačiau ir vaikai turėtų suprasti, kad pasitikėjimas jais nuo jų pačių elgesio daug priklauso. Reikia ieškoti abipusio kompromiso.
Šiandieniniame kontekste svarbu, kad vaikai, suprasdami tėvų nerimą ir rūpestį, pranešinėtų jiems, kur ir kokiu metu yra.
Po Kauno įvykių jaunimui labai lengva nebus: kurį laiką atsilieps padidintas tėvų dėmesys.
– Aivarai, ką patartumėte grįžinėjantiems namo tamsoje? Dar kol anksti temsta, tai labai aktuali tema.
– Jei tenka eiti namo per teritoriją, kurioje žmonių mažai, o lauke tamsu, neikite visiškai atviroje vietoje. Aš pats siekdavau namus eidamas pakrūmiais, saugiai nueidamas nuo vieno objekto, prie kito. Vis sustodamas ir pasižvalgydamas, ar niekas neina paskui.
Jei pamatėte, kad kažkas eina paskui, geriau stabtelėkite ir leiskite tam žmogui atsidurti jūsų priešakyje. Na, o jei eidami šaligatviu pastebite kažkokią grėsmę, ryžtingai keiskite kryptį. Pereikite į kitą gatvės pusę.
Nereikia vaizduoti didvyrio tokiose situacijose. Net, jei ir stotelėje autobuso laukiate, o joje nėra kitų žmonių, geriau laukti ne pačioje stotelėje. Jei tik turite galimybę, pasitraukite į šešėlį, ar už kokio medžio.
Svarbu, kad matytumėte artėjantį autobusą, bet nekristumėte į akis kaip vieniša būtybė, stovinti ir laukianti kažko tai. Net jei jūsų matomumas ir bus prastesnis, pats taip akivaizdžiai nesimatysite. Taip bus saugiau.
– Kokias klaidas dažniausiai daro žmones? Kas kenkia jų pačių saugumui?
– Prieš paliekant namus kiekvienas turėtų tapti dėmesingesnis. Nė vienas nežinome, kas mūsų laukia lauke, ypač tamsuoju paros metu, paliekant pastatą.
Pirmiausiai, aš plačiai atveriu duris ir porą sekundžių stabteliu. Per jas pamatau, kas yra už lauko durų. Jei būtų, tikėtina, kad tas asmuo sujudėtų pirma manęs.
Taigi aš spėčiau sureaguoti. Neverta strimgalviais pro duris tik atvertas lauk skubėti: kiek atvejų, kai žmones užpuola prie įėjimo į laiptinę. Būna, kad ir laiptinėje tyko duris atidarę... Taigi, jei nepaliekate sau poros sekundžių, gaunate per galvą, iš jūsų atima telefoną, piniginę ir t.t.
Taigi neskubėdami atverti laiptinės durų pamatote vaizdą už jų. Jei ten grėsmė, paleidžiate duris ir į kojas.
Žmonės šypsosi, kai sakau jiems, kad savigynos metu reikia užpuolikui įkąsti. Žmogaus dantys aštrūs, taigi, jei nusitaikysite į jo veidą, nosį, ausį ar ranką, akimirkai jį tikrai sugluminsite.
– Daugelis šiandien naudojasi pavežėjų paslaugomis. Tačiau per retai viešai diskutuojame, kokios keleivių galimybės, jei vairuotojas pasuka neplanuotu maršrutu ar nesutinka atidaryti automobilio durelių? Kokios keleivio galimybės tokiomis aplinkybėmis pasipriešinti?
– Prieš įsėsdami į automobilį, nusifotografuokite jį ir jo numerį, o dar geriau ir savo artimam žmogui išsiųskite. Jis matys jus vežančio automobilio numerį, laiką, kada įsėdote, taigi, jausitės saugiau.
O jei kelionė virto neplanuotu scenarijumi, tarkime, vairuotojas veža jus nežinoma kryptimi, būtinai praneškite apie tai savo artimam.
Ištikus panikos atakai, žmogus jaučiasi siaubo sukaustytas, jam sunku kažką daryti. Bet būtina. Taigi kitas dalykas, kurio reikėtų imtis, yra triukšmo sukėlimas.
Net ir rimtų ketinimų turėdamas vairuotojas išsigąs, jei imsite spardyti kojomis į langą. O gal pavyks jį ir išdaužti? Tai gali jį sustabdyti ir pakeisti nusistatymus jūsų atžvilgiu.
Taip pat svarbu stengtis, kad ir išorėje esantys jūsų keliamą triukšmą pastebėtų, atkreiptų į jį dėmesį.
– Matyt, svarbus momentas dar ir nesukelti eismo įvyko? Veiksmas automobilyje ir tuo graso. Ar nereikėtų savęs stabdyti? Nors gal didesnis šansas ištrūkti, kol dar ne į mišką atvežė?
– Spontaniškas reagavimas į tai, kas vyksta, panikos kėlimas ir jos išleidimas į išorę, bandymas daužytis ir draskytis, kandžiotis tokiomis aplinkybėmis yra teigiamas dalykas.
Sužadinę adrenaliną savyje išvengsite panikos priepuolio. Per fizinę energiją išliesite jį į išorę. Jums tai padės, suteiks jėgos. Kai esi susikaustęs iš siaubo, būtent tokie dalykai, kaip rėkimas, draskymasis ar agresyvūs judesiai gali išgąsdinti ir patį užpuoliką. Tai bus tai, ko jis neprognozavo.
Žmonės šypsosi, kai sakau jiems, kad savigynos metu reikia užpuolikui įkąsti. Žmogaus dantys aštrūs, taigi, jei nusitaikysite į jo veidą, nosį, ausį, ar ranką, akimirkai jį tikrai sugluminsite. Bet tada jau būtina ta akimirka pasinaudoti ir pabėgti.
– Gal vienas iš galimų būdų įsėdus į pavežėjo automobilį mėginti vairuotoją prakalbinti? Žinoma, jokių garantijų tai nesuteiks, bet girdėsime, kas mus veža?
– Padidintas budrumas niekada nesutrukdys. Taip, tai vienas iš būdų. Visi randame sau tinkančių.
– Ką reikėtų turėti savo kuprinėje ar rankinėje, kas netikėtose situacijose padėtų apsiginti?
– Kuprinėje ar rankinėje savo vietą turėtų atrasti kietas, aštrus ir sunkus daiktas, kuris prireikus pagelbėtų užpuolikui skausmą sukelti.
Kalbu apie tuos atvejus, jei žmogus mėgintų prie jūsų artintis ar bandytų užpulti.
Išeitis – netgi akmuo kišenėje. Laikydami jį rankoje galėsite apsiginti, juo ir langą išdaušite, o prireikus, ir į vairuotojo langą lengvai paleisite. Gyvybei pavojų keliančiomis aplinkybėmis bet koks daiktas yra papildoma pagalba.
Tas pats pasakytina ir apie kvepalų buteliuką: juo galima ir į akis purkšti, galima juo ir savigynos tikslais trenkti. Savigynai tinkamas ir smeigtukas, ir tušinukas. To pakaks sukelti šoką agresoriui.
Kiekviena iš paminėtų priemonių suteiks jums kelias papildomas sekundes, kada galėsite duoti kojoms valią ar mėginsite šauktis pagalbos.
Agresorius ir Japonijoje, ir Lietuvoje yra agresorius, ar tai būtų girtas žmogus, ar nuo kokių kitų medžiagų apsvaigęs, ar norintis užpulti, ar apiplėšti.
– Ar pavyksta žmonėms pasprukti, kai juos užpuola? Kokias istorijas matote ir girdite savo aplinkoje?
– Kiek turėjau auklėtinių per 20–30 metų, ne vienas jų yra papuolęs į tokias situacijas, kai buvo sukaustyti siaubo, o teko gintis.
Nors tėvai juos atvedę į kovos menų treniruotes prašė išmokyti vaikus savigynos veiksmų, mano keliamas tikslas yra kiek kitoks.
Savo vedamomis treniruotėmis siekiu sustiprinti pasitikėjimą savimi, sustiprinti šaltakraujiškumą. Svarbu sugebėti netikėtose situacijose veikti maksimaliai efektyviai.
Taigi šiuo atveju visai nesvarbu, kiek tu ko išmokai. Vienas mano mokinių buvo labai negabus, jo kūno kalba pozicionuodavo jį kaip lengvą auką. Na, jį išties kelis kartus ir buvo užpuolę.
Paklausęs, kaip gi pavyko jam gyvam išsisukti, išgirdau, kad jis spyrė užpuolikui į tarpukojį, kaip kad ir mokiau, ir pabėgo. Viskas įvyko, tarsi spontaniškai, nė pats nesuvokė, kaip, bet jis pasipriešino.
Kovos treniruočių metu daug kartų yra kartojami tam tikri judesiai ir veiksmai, fiziniai pratimai, komandos per skausmą, per nuovargį, tai ilgainiui žmoguje suformuoja įgūdį, sustiprina pasitikėjimą savimi.
Visi mes turime ruoštis netikėtiems dalykams, ir sveikatai tai yra gerai, ir saugumui.
– Minėjote, kad karatė meistrystės vis dar ir pats tebesimokote? Tebeskraidote į Okinavą pas mokytoją?
– Taip, vis dar kelis kartus per metus keliauju pas savo mokytoją Sensei Taira iš Okinavos gilinti žinių.
Mano mokytojas buvęs policininkas. 43 metus jis patruliavo Japonijos gatvėse, pats dalyvavo daugybėje konfliktų, žinoma, mūsų visuomenės skiriasi, bet užpuolimų ir nusikaltimų esmė ta pati.
Agresorius ir Japonijoje, ir Lietuvoje yra agresorius, ar tai būtų girtas žmogus, ar nuo kokių kitų medžiagų apsvaigęs, ar norintis užpulti, ar apiplėšti. Visi mokytojo patarimai praverčia.
Žinoma, mane mokė ir gyvenimas, ir būtinybė išlikti sovietinėje santvarkoje.
