Etapai, kurių nesinori prisiminti
Eglė sako, kad gyvenimas nemenkais iššūkiais ją pasitiko nuo mažų dienų. Tėvų netekusi dar vaikystėje, būdama vos 6-erių, iki 13 metų augo su seserimi, kuri augino ir tris savo sūnus. „Ten gavau tikrai daug šilumos, tačiau sesers pasirinkta antra pusė mus nuolat smukdė psichologiškai, traumavo kaip asmenybes.
Taigi būdama 13-os atsidūriau globos namuose, nes sesuo taip pat keitė savo gyvenimą ir išvyko į užsienį dirbti, kad palengvėtų gyvenimas. Tuomet supratau, kad iš vaikų namų manęs jau nebepasiims. Tada, sakyčiau, dar prisidėjo paauglystė. Pradėjau maištauti, susidėjau su netinkama kompanija ir taip mano gyvenimas jau tada ėmė riedėti žemyn“, – atvirauja pašnekovė.
Pakruojiškė pasakoja, kad palyginti jauna susirado vaikiną, nes norėjo kuo greičiau išeiti iš vaikų namų, pradėjo lauktis, o tai nulėmė ir ankstyvas vestuves. „Aš ištekėjau dar besimokydama, būdama šešiolikos metų. Taigi tikrai buvau labai jauna, vaikelio susilaukiau 17-os, o pati santuoka truko tik 3 metus, mes išsiskyrėme“, – apie gyvenimo vingius kalba Eglė.
Tikėdamasi sulipdyti gyvenimą, moteris susirado dar vieną gyvenimo partnerį. Šį kartą sąjunga truko ilgiau – 9-erius metus. Pora susilaukė dviejų nuostabių sūnelių, tačiau, kaip Eglė sako, po antro vaikelio gimimo, viskas tik blogėjo. Daugėjo kivirčų, visi rūpesčiai dėl šeimos teko jai vienai. Moteris pradėjo dirbti -parduotuvėje išėjo į žmones ir tada suprato, kaip iš tiesų gyveno. Paskutiniai santuokos metai, atvirauja, buvo lyg juoda dėmė.
„Šiaip mūsų gyvenime buvo visko – ir gerų akimirkų, ir blogų. Kaip ir daugelyje santykių, bet atėjo laikas, kai supratau, kad gyvenu visiškai ne tokį gyvenimą, kokį noriu. Barniai, nuolat jaučiausi kalta, nesuprasta. Alkoholis, kivirčai prie vaikų. Jaučiau, kad ir vaikai tolsta nuo manęs“, – atvirauja trijų atžalų mama.
Eglė sako, kad gyvenimas, kol nesusiėmė, ritosi žemyn pagavęs pagreitį, nors ir dirbo, ir vaikais kaip mokėdama rūpinosi, tačiau savo nuoskaudas skandino alkoholyje, dėl kurio prisidarė labai didelių bėdų. Eglė buvo įrašyta į Lietuvos probacijos tarnybos priežiūrą dėl šeimoje kylančių problemų, vaikų nepriežiūros ir nederamo elgesio su mažaisiais. Moteris tikina, kad šie ženklai jai ir buvo lemtingi, pokyčiui ryžosi būtent dėl vaikų.
Suprato, kad liko viena
Eglę sukrėtė jos pačios išgyvenimai. Tris vaikus auginančią mamą nuolat skaudino kivirčai su vyru ir vyresniu sūnumi, kuris turėjo bėdų ir mokykloje, ir savo socialinėje aplinkoje. Moteris suvokė, kad turi keisti gyvenimą iš pamatų, ir tai daryti turi viena su vaikais. Eglė pasiryžo išsiskirti su vyru, o tai buvo tikrai nelengva, nes ji nežinojo, ar tikrai užteks jėgų viską vienai atlaikyti. Pirmiausia pašnekovė suvokė, kad reikia pašalinti iš gyvenimo alkoholį, nes jis ir buvo didžiausia klaida. Nustojus vartoti, kaip pasakoja pati Eglė, mintys tapo švaresnės, kitaip pradėjo matyti gyvenimą, o tada ir atsiribojo nuo netinkamų draugų.
„Kol neišėjau į žmones, nesupratau, kad gyvenimas gali būti kitoks. Tiesiog niekada tokio gyvenimo nemačiau. Vartojau alkoholį, maniau, kad jis slopina mano problemas, nesuvokdama, kad iš tiesų tik didina. Iš tikrųjų, kai susidūriau su teisminėmis problemos, supratau, kad viskas, kad kažką reikia keisti, tai, manau, buvo lūžis“, – išgyvenimais dalijosi Eglė.
Moteris atvirauja, kad vykstant teisminiams procesams labai aiškiai suvokė, kad yra visiškai viena. „Tuo metu atrodė, kad šalia manęs yra daug žmonių – ir tada dar vyras, ir sesuo, bet kai iš tiesų atsidūriau bėdoje, likau viena. Turėjau ir spręsti, kaip visa tai įveikti, susitvarkyti, ir dirbti. Nors darbe turėjau kas palaiko bent emociškai, vis tiek irtis teko vienai“, – apie skaudžią gyvenimo pamoką kalbėjo Eglė.
Pasak moters, kita vertus, tai buvo jai lemtingas ženklas – ji pati turi kurti savo gyvenimą, ir sau, ir vaikams. Tik ji už tai atsakinga. Vis dėlto, nors noro buvo daug, žengti pirmuosius žingsnius, neturint atramos, palaikymo, net ir tinkamo pavyzdžio – juk nuo vaikystės liko be tėvų – Eglei buvo labai sunku.
Naujas lapas
Kapanojantis iš gyvenimo duobių, Eglės gyvenime atsirado Pakruojo miesto vietos veiklos grupė, kuri įgyvendino Europos socialinio fondo lėšomis finansuotą projektą „Pakylėjimo ir pagalbos galia, teikiant socialinio pavežėjimo ir gyvenimo mentorystės paslaugas“. Eglės įtraukimą į projektą paskatino Probacijos tarnybos specialistės, kurios įžvelgė jos norą keistis ir tapti tinkama mama vaikams. Moteris tikina, kad dalyvavimas „Gyvenimo mentorystės“ programoje greičiausiai buvo esminis postūmis į šviesą. Augusi be mamos, be palaikymo ir emocinės bendrystės, ji suvokė, kad labiausiai stokojo žmogaus, kuris patartų, palaikytų ir nelengvu metu būtų šalia.
Eglės gyvenimo mentore tapo buvusi Pakruojo rajono savivaldybės kultūros darbuotoja, bibliotekininkė, paminklotyrininkė, pirmoji rajono gidė Valentina Alekseriūnaitė.
Veiklos grupės vadovė Vaida Šeižė atvirauja, kad viena projekto esmių buvo dirbti su žmogumi įtraukiant ir kultūrinę pusę – lankantis muziejuose, lankytinuose objektuose, sudominant kultūrine veikla. Taip žmogui parodomas ir itin platus veiklų spektras, ir atveriamas naujų žinių bei potyrių pasaulis, taip pat, kas be ko, kuriamas tarpusavio ryšys. Tai, kad Valentina yra gidė, anot V. Šeižės, šiuo klausimu labai padėjo, tačiau ir pats sprendimas, grąžinti žmogų į sociumą ne tiesia forma, o per kultūrą – labai pasiteisino.
Mentorystės pradžia, pripažįsta pati Eglė, nebuvo labai lengva, prireikė laiko atrasti pokalbio, pasitikėjimo ir bendrystės kelią, tačiau pavyko. Valentina ir Eglė iki šiol bendrauja, prisijungia ir vaikai, o pati Eglė užsimena, kad mentorė, veikiausiai, jai šiek tiek atstojo taip trūkstamą motinišką ryšį.
Priskyrus gyvenimo mentorę, kaip pasakoja V. Šeižė, buvo siekta padėti Eglei užmegzti socialinius ryšius ir pagerinti psichologinę būseną. „Mentorė, skirdama dalį savo laisvo laiko, susitikdavo su globotine ir kartu turiningai leisdavo laiką. Savo asmeniniu pavyzdžiu ir nuoširdžiu, gyvu bendravimu Valentina padėjo suformuoti gyvenimo įgūdžius, išmokti atsispirti neigiamai aplinkos įtakai, o galiausiai – atrasti savo pačios gyvenimo kelią bei džiaugsmą“, – komentavo vadovė.
Svarbu paminėti, kad Eglė dalyvavo ir susitikimuose su psichologu, kur gavo patarimų, kaip atsitiesti po stiprių emocinių ir psichologinių traumų, išgyvenimų, paliekančių ilgalaikius padarinius asmens savijautai. Eglė su mentore gyvenimo mentorystės procese dalyvavo 1,5 metų ir susitikimuose praleido per 150 valandų.
Paklausta apie savo ateitį, Eglė atskleidžia, kad jau turi konkrečių profesinių planų. Neseniai gavo vairuotojo pažymėjimą ir baigė socialinės darbuotojos padėjėjos mokslus, nes norėtų dirbti su vaikais, padėti juos ugdyti. „Atlikau praktiką, manau, sekėsi neblogai. Aišku, kad dar reikia įgyti vienų ar kitų savybių ir, kaip ir visiems, tobulėti. Neseniai gavau diplomą, o dabar jau ieškosiu darbo“, – šypsosi Eglė. Bet svarbiausias dalykas, pasak moters, kad pavyko atkurti santykius su vaikais, kad jie šalia jos, visi kartu. Galbūt ateityje moteris pasvajoja ir apie kitą būstą, tačiau visko, ko šiandien reikia laimei, ji jau turi.
Eglė Juozauskienė dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuotame projekte „Pakylėjimo ir pagalbos galia, teikiant socialinio pavėžėjimo ir gyvenimo mentorystės paslaugas“, kurį įgyvendino Pakruojo miesto vietos veiklos grupė.
