Anot jos, kone labiausiai pasitikėjimo savimi Lietuvoje stokoja moterys po vaiko priežiūros atostogų: joms suveikia nusivertinimo, nepasitikėjimo savimi mechanizmai, tuo metu vyrai, net ir neatitikdami iki galo daugelio reikalavimų, savo karjeros sėkmę bando kur kas drąsiau. Taigi apie tai, kaip save padrąsinti ir pakylėti į dar nematytas profesines aukštumas, – pokalbis su S.Bareike.
– Simona, smalsu, kaip savo profesinę ateitį projektuoja jaunoji karta?
– Ji nebesirenka studijuoti ketverių metų. Renkasi kur kas trumpesnius kursus ar studijas, o tuomet ieško darbo praktikos. Na, čia tie atvejai, kai pasirenkama ne teisė ir ne medicina, kur licencija privaloma.
– Jūsų vertinumu, profesiniame kelyje svarbiau asmeniniai žmogaus talentai, ar tai, ko darbo rinkoje rytoj reikės? Kaip tam žmogui orientuotis?
– Visada buvo ir bus žmonių, kurie renkasi sritis pagal tai, ar tai yra perspektyvu, ar bus gerai ateityje. Paskutinė didžiausia tendencija yra dirbtinis intelektas. Bet jei pačiam iki galo ta sritis ne iki galo įdomi, nesu tikra, ar tas planas pavyks.
– Bet kaip tą jaunąją kartą į darbo pokalbį prisivilioti? Tiek istorijų tekę girdėti, kaip jie darbe net ir pasirašę sutartį tiesiog nepasirodo...
– Taip, neateiti į darbo pokalbį vertybiškai gerai neskamba, bet taip pat elgiasi ir sutartis pasirašę vadovai. Rinkoje įsipareigojimo išties mažiau, nes žmonės jaučiasi laisvesni.
Dabar jaunimas daug anksčiau pradeda uždirbtinėti pinigus per internetinius sprendimus. Per technologijas jam pasiekiamas visas pasaulis. Kitas momentas, jie augo jau kitomis sąlygomis.
Žmonėms kiek įmanoma labiau patarčiau identifikuoti organizacijas, kurios yra atviros jų pasirinkimams.
Aš save taip pat vadinu jaunosios kartos gerbėja: matau daug dalykų, kurių galime iš jų pasimokyti. Tarkime, vertybinio darbdavio pasirinkimo.
Ši karta dėmesį kreipia į įgūdžius, kuriuos gali greitai pritaikyti ir praktiškai iš to gauti naudą.
– Ar pati iš karto profesiją išsigryninote kryptingai?
– Ne iš pirmo karto ir aš pataikiau į profesinius vandenis. Dirbti pradėjau labai anksti ir darbų buvo įvairių: nuo vestuvių planuotojos iki slaptos pirkėjos, vadybininkės ir t.t.
Buvusios veiklos leido išsigryninti, kad organizacijoje man svarbiausia žmogus: kaip jis jaučiasi, kaip komunikuoja.
Kryptingai studijuodama žmogiškuosius išteklius pasukau į personalo skyrių, kur teko skirtingų atsakomybių. Bet visada svarbu buvo tai, kaip žmonės jaučiasi organizacijoje.
– Kas pagelbėjo išsigryninti dabartines karjeros pozicijas?
– Motinystės pertrauka. Ji padėjo vertybiškai permąstyti, ko norėčiau ir kaip save matyčiau toliau. Taip gimė karjeros konsultavimo konceptas, kurį pasipildžiau koučingo įgūdžiais. Taip pat mokymų vedimas organizacijoms.
– Kaip jūs aiškinate, kas nulemia vertybinius darbuotojų pokyčius? Sako: šią poziciją tiesiog išaugau, nebėra iššūkių... Nebematau savęs joje...
– Skirtingi faktoriai: patys augame ir keičiamės, o kartais skirtingais gyvenimo etapais reikia skirtingo finansinio saugumo.
Vienokios pozicijos reikia, kai auginame vaikus ir imame banko paskolas, ir visai kitokios, kai galime pilnai sugrįžti prie to, ką patys norime veikti.
– Darbindamiesi vyrai geba išnaudoti savo turimą patirtį ir nesureikšminti minusų. Tuo metu moteris kankina daugiau dvejonių: gal čia manęs niekam nebereikia? Kodėl taip skirtingai save pozicionuoja žmonės, pretenduodami kone į tą pačią poziciją?
– Būtent tai darbo rinkoje ir stebime, ypač kalbant apie moteris, grįžtančias po vaiko priežiūros atostogų.
Vyrai, neturėję darbo kone panašų laiko tarpą, savimi pasitiki kur kas labiau.
Jie pretenduoja į darbo vietą atitikdami ir 60 proc. darbo pozicijos, moterims tuo metu reikia kone šimtaprocentinio atitikimo. Bet absoliutinti nereikia, sėkmės istorijos labai individualios, kaip ir pasitikėjimo jausmas savimi.
Jei jo stokojama, visuomet patariu pasipraktikuoti atliekant namų darbus.
Atstatyti pasitikėjimą savimi verta, nes pakyla ir savęs pozicionavimas, didesnės profesinės galimybės atsiveria.
– Kaip galima padidinti pasitikėjimo jausmą savimi?
– Vienas iš paprastesnių būdų yra prisiminti savo profesinį kelią peržiūrint turėtas atsakomybes, atliktus projektus, įsivertinti turimas savybes, o gal kurias jų ir pastiprinti. Juk ankstesni darbai patys nepasidarė? Vadinasi, turimos kompetencijos niekur nedingo. Pati/pats viską padariau, taigi, tebemoku.
Net, jei ir nesiruošiate keisti darbo, verta pagalvoti apie motyvaciją, apie tai, kaip jaučiatės darbe. Jei dabartiniame darbe nebesijaučiu gerai ir nebematau rezultato, kuris mane džiugintų, galbūt reikia pokyčių.
– Draugai mėgsta vienas kitą padrąsinti, užkrėsti savo sėkmės istorijos pavyzdžiu. Ar verta mėginti patirti tai, ką jie jau praėjo?
– Tas vienas kitų raginimas yra žalingas dalykas: visi pasižymime skirtingomis istorijomis ir patirtimis.
Įsivaizduokite, paklausė jūsų žmogus jūsų patarimo, metė savo darbą, santaupos senka, o naujo pasiūlymo kaip nėra, taip nėra... Jam tai gali būti vienas prasčiausių karjeros prisiminimų.
Jei pasisekė jums, nebūtinai jam susiklostys taip pat. Jei niekas neprašo, dalyti patarimus, iš esmės nėra gerai.
Kas kita yra padėti žmogui susivokti, praplėsti galimybes ir perspektyvas, jį išklausyti.
Dar labai svarbu įsivertinti kiekvienam, koks aš esu žmogus ir kaip man bus geriausia, kad nestresuočiau per stipriai.
Kuo daugiau planuojame, tuo labiau galime valdyti rizikas, jaustis laisviau ir suprasti, kiek laiko užtruks karjeros pokytis. Prieš akis turint karjeros planą, lengviau įsileisti naujoves ir daryti pokyčius.
Taip pat verta labiau reflektuoti apie teigiamas savo patirtis, apie tai, kas ir kodėl pasisekė, o ne priešingai – nuvylė, nepateisino lūkesčių ir pan.
Karjeros koučingas nėra maisto nusipirkimas. Tai paslauga, norintiems investuoti į savirefleksiją ir į karjeros planavimą.
– Ar tiesa, kad įsidarbinti po keturiasdešimties Lietuvoje yra iššūkis?
– Visiškai tam nepritariu: mano pagrindinis tikslinė grupė yra klientai virš keturiasdešimt. O jų gyvenimo aprašymuose nuostabios istorijos.
Sakyčiau, kad apie keturiasdešimtus metus jau prašokame namų pirkimus ir vaikų gimdymus, tai laikas, kai, karjeros prasme, galima sugrįžti į save.
Bet labai daug kas priklauso nuo to, kaip save matai, jei ateini į darbo pokalbį manydamas, kad tau jau viskas... Tai atitinkamai save ir pristatysi. Labai svarbu nesinešti baimių su savimi, jei tave pakvietė į pokalbį, jau viskas gerai.
– Norintieji įsidarbinti dažnai dalijasi istorijomis, kad jų į pokalbį tiesiog nekviečia. Kokios priežastys už to slypi?
– Tai gali būti ir vidinė atrankų virtuvė, ji pasižymi daugybe skirtingų aspektų, ir tai tikrai ne visuomet susiję su kandidatu.
Kartais darbo skelbimas dedamas siekiant susirinkti kandidatų gyvenimo aprašymus ateičiai, kartais susipažinti su tuo, kas šiuo metu rinkoje, taigi ne visuomet už to atvira darbo pozicija ir yra.
Pasitaiko, kad į vieną poziciją gali sureaguoti keli šimtai žmonių. Tai natūralu, kad visų į pokalbį nepakvies. Atrankoje dalyvaus septyni, iš jų trys bus pristatyti vadovui.
Dažnai priežastis gali būti ir jūsų gyvenimo aprašyme. Jei tą patį siunčiame visoms organizacijoms, nepadarę nieko, kad išsiskirtume. Tai irgi labai dažna priežastis.
– Ar galima sakyti, kad rinkoje ryškios dvi kryptys: vieni juda pirmyn su išmaniosiomis technologijomis, kiti kaip tik priešinga kryptimi, link senųjų amatų.
– Taip, yra grįžtančių ir prie senųjų amatų, dažniausiai tai žmonės, praėję nemažą karjeros kelią, perdegę. Vieniems tai tarpinis atsitraukimas, kitiems savo norų išsigryninimas.
– Kokios tendencijos matomos Lietuvos darbo rinkoje? Gal galima kalbėti ir apie darbuotojų, ir apie darbdavių lūkesčius?
– Iš savo atliekamų apklausų rezultatų matau, kad rinkoje šiuo metu vyrauja tos pačios tendencijos: darbuotojų trūksta, o darbo rinka svyruoja. Labai dažnai darbdaviai skundžiasi: nėra gerų darbuotojų, o darbų besiieškantys žmonės tikina, kad nėra darbų.
Man, regis, šioje vietoje ir yra tas prasilenkimas. Žmonės dažnai iki galo neturi atsakymo, ko gi aš iš tiesų noriu, kaip save įsivaizduoju ir kur link judu.
