Su karjeros koučingo specialiste A.Zinkevičiūte apie darbo paieškas kalbame ne šiaip sau – per pastaruosius porą trejetą mėnesių daug žmonių neteko darbo, kiti gyvena nuolat kaustomi baimės ir įtampos, kad ryt, kitą savaitę, po mėnesio ar rudenį, kai galbūt atsiris antroji pandemijos banga ir šalis vėl paskelbs griežtą karantiną, gali netekti darbo.
A.Zinkevičiūtė sako, kad ta įtampa ir pačių susikuriamos istorijos, kas bus, jeigu bus, visiškai nepadeda jaustis stipriems. Ir pabrėžia, kad pasiruošimas ieškoti darbo dabar kaip niekada yra labai svarbus etapas.
Taigi kaip tai padaryti, nuo ko pradėti siekiant save įsivertinti, kaip savęs nepervertinti ir nenuvertinti, ką iš tiesų turėtume įrašyti savo CV laukelyje „savybės“, kokių patarimų karjeros koučingo specialistė turi darbo ieškantiems brandaus amžiaus žmonėms, ir ar jaunimui padeda jų atkaklumas, kartais – ir akiplėšiškumas, ieškant darbo?
– Agne, iš savo patirties, ką galite pasakyti, ar žmonės geba save įsivertinti? Kodėl dažnai mums sunku tai padaryti?
– Brandūs, savimi pasitikintys žmonės paprastai neieško tokių specialistų kaip aš pagalbos, nes jie tikrai gali save įsivertinti patys pagal savo turimą patirtį, kaip juos vertina kolegos, artima aplinka ir pan.
Į specialistus pagalbos kreipiasi tie darbo ieškantys asmenys, kurie patys nelabai geba aiškiai, nuodugniai sau įsivardyti, tai kas vis dėlto aš esu kaip specialistas? Tarkime, pardavimų vadybininkas – bet koks, ką moku, ką galiu parduoti, kaip tai darau, kur esu itin geras? Čia dažnai įsivelia ir tokie dalykai, kuriuos noriu daryti ir kuriuos galiu, ir kartais tai nesutampa: noriu, bet negaliu, arba galiu, bet nenoriu. Užsisuka toks užburtas ratas ir tampa sunku aiškiai sau įsivardyti svarbius naujo darbo paieškai dalykus.
Iš savo praktikos pastebiu, kad kuo mažiau žmogus supranta apie save kaip apie specialistą ir ką jis geba, tuo labiau jis linkęs per interviu darbdaviui sakyti „galiu“, „darau“, „moku“. Na, pavyzdžiui, darbdavys klausia, kaip pakeliate didelį stresą? Žmogus atsako: gerai pakeliu, nors žino, kad didelio streso akivaizdoje jis negali blaiviai mąstyti.
O kas jums labiau patinka – dirbti su dokumentais ar su žmonėmis? Aš galiu ir tą, ir tą. Atsako taip, nors žino, kad, tarkime, su žmonėmis jam nepatinka bendrauti, bet reikia darbdaviui pasakyti taip, kad jam neliktų šansų to žmogaus paslaugų atsisakyti. Kandidatas bando nuspėti, kokie atsakymai patiks darbdaviui ir stipriai nutolsta nuo tikrojo savęs pateikimo. Jis bijo pateikti save tikrą, nes jam atrodo, kad tokio darbdavys nenorės įdarbinti.
Visų pirma siūlyčiau nukreipti žvilgsnį į save ir nuoširdžiai sau atsakyti: koks aš esu specialistas, ką aš moku ir ką aš galiu? Kur aš noriu dirbti?
Svarbiausias dalykas – visų pirma sau gebėti atsakyti į klausimus: kas man patinka? Ką aš galiu? Ką aš moku, o ką moku labai gerai? Ką galiu daryti, bet nebenoriu? Kas man įdomu, dėl ko galiu stengtis ir kas man visiškai neįdomu?
– Ar nuo šių klausimų ir turėtume pradėti? Kokius dar namų darbus reikėtų padaryti?
– Tiek kalbant apie darbą, tiek apie kitas gyvenimo situacijas, labai svarbu žmogui pačiam sau pripažinti, ko jis nori, ne ko iš jo nori tėvai, draugai, bet ko jis pats nori.
Kalbant apie darbo paieškas, taip, visų pirma siūlyčiau nukreipti žvilgsnį į save ir nuoširdžiai sau atsakyti: koks aš esu specialistas, ką aš moku ir ką aš galiu? Kur aš noriu dirbti? Kaip man tai atskleisti per savo CV? Kokį parašyti motyvacinį laišką – jis ypač svarbus, norint keisti sritį ir paaiškinti darbdaviui tai, ko CV jis negali pamatyti. O ne žiūrėti į tai, kas dabar vyksta rinkoje, ir galvoti, kad darbdaviai neieško darbuotojų, kad dabar darbuotojus tik atleidžia, o jei ir ieško, tai ne tokio kaip aš, arba tokių kaip aš yra daug ir aš neturiu šansų, ir t. t.
Kiekvienam ieškančiam darbo reikia suprasti, kad ne darbdavio pareiga iš žmogaus ištraukti, kur jis yra stiprus. Kai darbdavys ieško darbuotojo, tai jis ir tikisi, kad darbuotojas jam pasakys: kas jis yra – kokios srities specialistas, kokios jo stipriosios savybės, ką jis moka, kokią problemą jis gali išspręsti ir kiek už tai darbdavys jam turėtų mokėti.
Drąsa ir pasitikėjimas, kad aš galiu, aš darysiu, net jei dar nelabai ir moku, pakeliui išmoksiu, žmones gali toli nuvesti.
Internete galima rasti daug patarimų, kaip ieškoti darbo. Tačiau dažniausiai viskas baigiasi sėdėjimu prie balto popieriaus lapo ir svarstymu, o tai kokios čia tos mano gerosios savybės, kuo ypatingi mano gebėjimai, kuo išsiskiriu iš kitų.
Taigi, jei jau sėdi prie to balto lapo, pradėk atsakinėti į klausimus. Ką gebi daryti? Ir pradėk nuo mažų dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir nereikšmingi – tokių, kaip darbas kompiuteriu, anglų kalbos mokėjimas ar vairuotojo pažymėjimas.
Kai žmogus pradeda dėlioti nuo mažų dalykų, pamato, kad galbūt viskas čia ne taip jau ir blogai. Yra daug dalykų, kuriuos moku daryti. Svarbiausia – nesilyginti su kitais. Negalvok, kad kas nors kitas anglų kalbą moka geriau ar yra geresnis pardavėjas. Dabar galvok tik apie save.
Mano patarimas: ant lapo surašyk vieną stulpelį, ką moki daryti, kitą – kur yra tavo stiprybės, trečią – kokiose srityse gali / nori dirbti.
Būna, kad žmogus, atleistas iš darbo, sėdi emocinėj duobėj ir nebežino, kuo jis yra stiprus. Tokiu atveju, paprašyk, kad tau pasakytų kiti – draugai, pažįstami, buvę kolegos, vadovai. Tegu jie parašo dešimt tavo stipriųjų savybių, paklausk jų nuomonės, kurioje srityje tu esi geras.
Reikia išdrįsti tai daryti. O norint save pasiūlyti vienam ar kitam darbdaviui – reikia savimi pasitikėti. Drąsa ir pasitikėjimas, kad aš galiu, aš darysiu, net jei dar nelabai ir moku, pakeliui išmoksiu, žmones gali toli nuvesti. Juk atėjęs į dabartinį darbą greičiausiai irgi daug ko nemokėjai, bet išmokai, ar ne?
Žmonės dažnai patys save labai įsivaro į kampą, manydami, kad nemoka, negali. Bendraujant su žmogumi paaiškėja labai daug dalykų, išryškėja jo savybės, gebėjimai, kurių jis pats iki tol nevertino, bet, pasirodo, būtent tai yra jo arkliukas.
Sakykime, žmogus dirba pardavimų srityje, yra pardavėjas, bet tas darbas jam nepatinka. Į ką jis galėtų jį keisti? Ieškai, atrandi, kad tam žmogui puikiai sekasi organizuoti. Ir sakai, žiūrėk, sudėjus pardavimų vadybininko įgūdžius ir gebėjimą organizuoti gali tapti geru projektų vadovu.
Apibendrindama šioje vietoje galiu tik patvirtinti, kad visos pastangos, laikas, gal net pinigai, investuoti į savęs kaip specialisto, o ir žmogaus, pažinimą, savo stipriųjų savybių išsiaiškinimą ir patrauklų savęs pristatymą darbdaviui, tikrai atsipirks.
– Gerai, sakykime, jau sėdi prie to balto lapo ir mėgini save įsivertinti. Kaip tai padaryti savęs neapgaudinėjant, nepervertinant ir nenuvertinant?
– Kai sėdi vienas, yra didelė rizika, kad gali save ir pervertinti, ir nuvertinti. Patarimai du: arba paieškok specialisto, kuris tau padės išsigryninti ir save įsivertinti, arba paklausk kitų – draugų, kolegų, pažįstamų, už ką jie tave vertina. Bet klausti reikia tų žmonių, kurių nuomonė tau svarbi, kurie pažįsta tave ne tik kaip žmogų, bet ir kaip specialistą.
Jei paklausi mamos, ji tau pasakys, kad esi pats nuostabiausias ir kitų tokių nėra. Na, bet juk supranti, kad mama nepažįsta tavęs, kaip specialisto, tad galbūt jos tokia nuomonė ne itin pagelbės ieškant darbo. Nebent su mama dirbi (šypsosi).
Užsirašei ant balto lapo 10 savo stipriųjų savybių, paprašei, kad kiti irgi parašytų po dešimt, o paskui jas palygink. Pavyzdžiui, visi tau rašo, kad labai lengvai bendrauji. Ar pats tai užrašei? Ne, nes galvoji, o kas čia tokio. Bet ne visi taip bendrauja.
Užsirašei ant balto lapo 10 savo stipriųjų savybių, paprašei, kad kiti irgi parašytų po dešimt, o paskui jas palygink.
Ir aš, kaip specialistė, kai dirbu su žmogumi ir turime tokią situaciją, sakau jam: žiūrėk, čia yra tavo arkliukas, o tu jo nevertini, tu jį priimi kaip savaime suprantamą. Jei žmonės tau surašo, kad esi analitikas, tikslus, gerai gaudaisi skaičiuose ir pan., tai gal vertėtų paieškoti darbo toje srityje, kur tokie gebėjimai yra atitinkamai vertinami?
Jei tau labai svarbu padėti kitiems, tu matai čia prasmę, turi gebėjimą atjausti kitą, jį palaikyti ir įkvėpti, tai normalu, kad tu dūsti darbe, kuriame iš tavęs reikalaujama tik skaičiuoti, analizuoti ir siekti didesnio pelno. Tu čia nematai prasmės. Tu kankiniesi. Tiesiog reikia pripažinti sau, kad esi ne savo vietoje. Kiek gali save apgaudinėti? Kartais vienam tai padaryti nedrąsu. Čia gali padėti karjeros koučingo specialistas, su kuriuo galėsi tinkamai, per tau priimtiną laiką pasiruošti naujam karjeros etapui.
Kartais žmonės mano, kad norėtų į vieną ar kitą sritį, bet nežino, kas ten daroma. Tokiais atvejais klausiu: turi pažįstamų, dirbančių toje srityje? Jei turi, nueik, paklausk, koks tas darbas, ar mato tave tame darbe, paklausk, ką reikia išmokti, kad galėtum tą darbą dirbti?
– Ką daryti, kai save vertini labai gerai, bet aplinka, matyt, tik vidutiniškai, ir tu nekopi karjeros laiptais?
– Pateiksiu pavyzdį. Tarkime, žmogus dirba viename įmonės skyriuje, kiekvieną kartą pamatęs atsilaisvinusias visiškai skirtingas pozicijas kituose skyriuose, jis aplikuoja. Daug kartų aplikuoja, tačiau nesulaukia kvietimo į pokalbį. O galbūt aplikuoja ir į skirtingas pozicijas kitose įmonėse, bet ir iš jų nesulaukia kvietimų pasikalbėti.
Jis manęs klausia, kas su juo negerai? Galbūt viskas su juo gerai, tik jis neturi atitinkamos patirties. O jei taip yra, jam reikia pagalvoti, kaip jis galėtų tą patirtį įgyti. Galbūt padėtų pokalbis su vadovu, jei tai įmanoma, ką turiu išmokti, ką turiu savyje pakeisti, kad galėčiau pretenduoti į vieną ar kitą poziciją?
Būna žmonių, kurie negali užsisėdėti vienoje pozicijoje ilgiau kaip dvejus metus, nes jiems tiesiog pasidaro nebeįdomu. Tokio tipo žmonėms patinka ateiti į tam tikrą chaosą, viską sutvarkyti, o tada viskas – tampa nuobodu.
Su tokiais žmonėmis viskas yra gerai, tik jiems reikia padėti suprasti, kad jie tokie yra, ir rasti atitinkamą darbo vietą. Tokiems žmonėms einant į darbo pokalbį net siūlyčiau darbdaviui visų pirma pasakyti: jei pas jus sistema yra gerai veikianti, ją reikia tik palaikyti, tada aš netinkamas, bet, jei reikia viską sukurti iš naujo – tada galiu.
Rinka per daug gerai apie save galvojantiems labai greitai parodo vietą.
Kalbant apie tas situacijas, kai žmonės keičia daug darbų, ateina laikas, kai jie susimąsto, kodėl taip yra, ką jam pačiam reikia išspręsti. Bet vėlgi, grįžtu prie to, kad pačiam tai padaryti gali būti ganėtinai sunku. Ypač, kai nenori matyti savęs ir kartoji, kaip tau nesiseka su darbdaviais, koks tu geras, bet niekas tavęs neįvertina, vis pataikai ant kvailo vadovo ar nesugyvenamų kolegų. Su tokiais žmonėmis čia jau yra bėda. Rinka per daug gerai apie save galvojantiems labai greitai parodo vietą.
Nueik į daug pokalbių ir pamatysi, kad niekas tavęs neima. Kodėl? Žmogus sako: vis nueinu iki paskutinio etapo ir galiausiai manęs nepasirenka. Kodėl? Sakau, ar supranti, kad finaliniame etape yra tikrinamos rekomendacijos? Ir, jeigu mes žinom, kad prieš tai trys tavo buvę vadovai buvo durniai, kaip tu pats tai įvardiji, kaip manai, kokias rekomendacijas jie apie tave pateikė?
– Ką asmeniui gali duoti avansu suteiktas pasitikėjimas, tarkime, kai jis savimi netiki, bet juo tiki kiti?
– Labai daug. Yra sakoma: jei tu savimi netiki, bet tavimi tiki kitas žmogus, tu padarysi viską, kad pateisintum jo pasitikėjimą tavimi. Tu augsi, tempsiesi. Bet jei savimi nepasitiki ir dar šalia esantys tave smukdo, tu jiems tikrai neįrodinėsi, kad yra kitaip.
Yra ir kitas variantas – aš savimi tikiu, bet manimi netiki. Tada galima pabandyti įrodyti, kad tas vadovas vis dėlto klysta. Bet jei įrodinėsi, įrodinėsi, ir nieko, jei tas vadovas vis dėlto už tave tikrai „kvailesnis“, tai tada yra tik vienas kelias – trauktis. Visokių situacijų gali būti, galbūt tave įdarbino per atrankos agentūrą, net nežinojai, pas kokį vadovą eini dirbti. Viskas gerai. Bet tada pripažink, kad čia tavo talentai nėra vertinami ir reikia išeiti, pasitraukti.
Kartais žmonės sako, kad profesionalumas yra kliūtis įsidarbinant, nes tau už jį nemoka. Bet čia jau darbdavio problema, kad jis negali atitinkamai mokėti profesionalui, o ne to profesionalo. Būna ir tokių atvejų, kai norima nupirkti gerą pigiai. Bet jei tas profesionalas yra tikras profesionalas, tai jis pigiai neparsiduos, nes jis žino savo vertę.
– Pildydami savo CV dažnai parašome tokius paprastus, šabloniškus epitetus: esu komunikabilus, atsakingas, gebu dirbti komandoje ir pan. Ar šie žodžiai turi reikšmę? Ką toje grafoje „savybės“ turėtume įrašyti, kad patrauktume mūsų CV skaitančiojo dėmesį?
– Kai matau šabloniškas savybes, vadinu tai „copy – paste“. Aš savo klientui sakau: savo savybes gali surašyti punktais. Bet tokias pat savybes surašys dar ir Agnė, ir Indrė, ir Jonas bei Petras. Ir kaip man žinoti, kuo Agnės komunikaciniai gebėjimai skiriasi, tarkime, nuo Indrės iš žodžių junginio „esu komunikabili“? Niekaip.
Pastebiu, kad brandesnio amžiaus žmonės gerokai mažiau moka pasigirti ir save pristatyti kaip turintys įvairiapusę, ilgalaikę patirtį.
Bet, pavyzdžiui, jeigu Indrė parašys, kad per daug metų savo darbo praktikos imant interviu iš skirtingų žmonių, specialistų ir užrašant jų mintis, ir t. t., išsiugdžiau itin stiprius komunikacinius gebėjimus, Jonas parašys: turiu stiprius komunikacinius gebėjimus, o Agnė tiesiog: komunikaciniai gebėjimai, tai kurį jų rinksiuosi pokalbiui kaip ir akivaizdu, ar ne?
Todėl savo klientams visada patariu šioje vietoje rašyti rašinėlį. Tegul tai bus trijų sakinių rašinėlis, bet pagrįstas, kodėl tu tai turi. Puikūs organizaciniai gebėjimai buhalterės ir masinius renginius organizuojančio asmens – tikrai labai skirtingi. Tai čia ir esmė, kaip atskleisti, pasakyti, kad aš šiuo atžvilgiu tikrai esu stiprus. Geriau išvardyti mažiau savybių, bet įtikimai jas aprašyti.
Dar labai svarbu atsižvelgti, į kokias pareigas taikai, kas tose pareigose yra svarbu. Pavyzdžiui, jei ieškoma įmonės vadovo, o aš pirmą savybę įvardiju, kad esu itin atidi detalėms, kažin ar čia vietoje ir laiku. Bet jei pirmoje vietoje įrašau, kad pasižymiu itin stipriu strateginiu mąstymu ir matymu į priekį, tai jau aktualu. Jei ieškoma testuotojo ir parašai, kad esi atidus detalėms, puiku – nes to ir reikia.
– Kokių patarimų turite brandaus amžiaus žmonėms, kurie galbūt po ilgų išdirbtų metų vienoje įmonėje yra ar gali būti priversti ieškotis darbo kitur?
– Pastebiu, kad brandesnio amžiaus žmonės gerokai mažiau moka pasigirti ir save pristatyti kaip turintys įvairiapusę, ilgalaikę patirtį. Grįžtu prie to, ką sakiau anksčiau, – jie žiūri pro langą – į tai, kas vyksta rinkoje (ten daug jaunų, perspektyvių specialistų), o ne į save. Ir dažnas mano, kad jaunesnis žmogus bus geresnis. Ir visiškai pamiršta ar nesuvokia to, kad jis turi tą ilgalaikę patirtį, kurios jaunas žmogus dar negali turėti ir tai yra jo konkurencinis pranašumas.
Brandaus amžiaus žmogus dažnai nemoka savęs įvertinti kaip tikrai verto dėmesio specialisto. Jis save nuvertina pagal metus. Neslėpsiu, brandaus amžiaus žmogui tikrai sunkiau susirasti darbą. Bet jei, be viso to, jis dar save nuvertina, bijo ir pirmiausia sako, ko jis nemoka ir negali, tada gali tekti labai ilgai ieškoti darbo. Arba kreiptis į specialistą, kuris jam padės susivokti, kas jis yra, ką išmano, ką moka, padės pasiruošti naujo darbo paieškai.
Brandesnio amžiaus žmonėms – čia kalbame ne tik apie, pavyzdžiui, 50-mečius, tai gali būti ir 35 metų žmogus, reikia atkreipti dėmesį, kad lengviau darbą galima rasti per rekomendacijas. Galima bendrauti su tokiais specialistais kaip aš, nes mes galime teikti rekomendacijas, galima įsirašyti į kokį nors klubą, bendruomenę, ir jei tas žmogus patiks kaip žmogus, gebės save pristatyti, bendruomenės nariai jį galės rekomenduoti.
Išeitis visada yra, tik reikia nebijoti kalbėtis. Iš esmės, manau, kad visada laimės tas žmogus, kuris nebijo kalbėtis, nebijo rašyti, klausti. Jei sunku vienam, verta ieškoti pagalbos. Dažnai žmogus mano, kad konsultanto paslaugos labai brangios, neturi tam pinigų, tai geriau pagūglins. Taip, internete yra labai daug informacijos, bet ji – negyva. Ji tinka visiems, bet nepritaikyta kiekvienam asmeniškai.
Kitas dalykas, tinkantis apskritai visiems, ieškantiems darbo, yra atkaklumas. Pavyzdžiui, išsiuntėte CV, parašėte darbdaviui laišką, bet tam tikrą laiką nesulaukiate jokio atsakymo. Tas, kuris iniciatyvus ir labai nori to darbo, sugebės rasti kontaktus, kad galėtų paskambinti, pasiteirauti, ar gavo jo laišką. Tas, kuris toks nėra, pasakys: ai, aš čia jau 15 CV išsiunčiau, niekas neatsakė, niekam aš neįdomus.
Kai ko nors gyvenime labai norite, juk gebate dėti visas pastangas, nukreipti visą savo energiją, drąsą, ryžtą į tai. O jei visa tai panaudotumėte darbo paieškai?
Svarbu suprasti, kad tu ieškai darbo, tau jo reikia, tu turi dėti pastangas. Atkaklumas ir supratimas, ko nori ir kodėl nori, ką gali duoti įmonei, tau suteiks daugiau šansų gauti darbą. Užuot siuntęs keliasdešimt CV gal geriau pasėdėk ir išsirink kelias įmones, kuriose norėtum dirbti, gal „LinkedIn'e“ rasi įmonių direktorius ar personalo vadovus, tiesiogiai jiems parašysi.
Čia vėl viskas apie tą patį bendravimą. Ir pagalvokite apie tai, kad kai ko nors gyvenime labai norite, kai jums labai reikia, juk gebate dėti visas savo pastangas, nukreipti visą savo energiją, drąsą, ryžtą į tai. O jei visa tai panaudotumėte darbo paieškai?
– Labai geras patarimas. Dar norėčiau paliesti jaunimą. Jaunas žmogus dažnai yra atkaklesnis ir gal net turintis tokio vadinamojo akiplėšiškumo, kai vadovui iškart gali pateikti sąlygas, kuriomis dirbs, o kuriomis ne. Kaip toks vaidmuo ar tokios savybės padeda darbo paieškos atžvilgiu?
– Pradėkime nuo to, kad tas jaunas žmogus savo vertės nežino, nes neturi pakankamai patirties, kad tą vertę nusistatytų. Jis tik numano. Kitas dalykas, jis dar nepasakė, ką man, kaip darbdaviui, siūlo, o jau sako, kokiomis sąlygomis jis ateis. Tokiais atvejais galvoji: aš dar nežinau, ar išvis tave priimsiu, o tu jau man aiškini apie savo sąlygas. Tokie jaunuoliai kelia šypseną.
Tokius „padangių erelius“ dažnai ant žemės nuleidžia realybė. Nueina į keletą pokalbių, niekas nepriima dirbti ir supranta, kad kažkas ne taip. Tada pradeda ieškoti, kalbėtis su draugais, išgirsta, kokį atlyginimą gauna vienas ar kitas, ir kad čia jau yra lubos, ir susimąsto, kad gal prašo per daug, ne pagal savo sugebėjimus.
Aišku, visada gali prašyti atlyginimo, kokio nori, bet turi įvertinti ir tai, kas tau tiek mokės už tai, ką tu gali pasiūlyti. O jei nemoka, turi suprasti, kad su tavo įsivaizdavimu yra kažkas negerai.
Kai žinai savo vertę, žinai ir kokią vertę gali sukurti įmonei.
Bet jei jaunuolis turi patirtį ir žino, kad jis yra geras specialistas – tokių tikrai yra, tai gerai, tegu tik dirba ir uždirba, ir neša įmonei pelną.
Paprastai visada sakau, kad kuo žmogus yra daugiau pasiekęs, tuo jis yra paprastesnis ir nuoširdesnis, su juo yra maloniau bendrauti. Vidinė arogancija rodo žemą savivertę.
Vertė yra paprastume. Kai žinai savo vertę, yra labai lengva atskirti dalykus, derėtis su darbdaviu arba nesiderėti dėl darbo sąlygų. Kai žinai savo vertę, žinai ir kokią vertę gali sukurti įmonei. Tokį darbuotoją norės įdarbinti kiekvienas vertę suprantantis darbdavys.
