Į konkurentes nesidairo
Netoli Marijampolės esančiame Bardauskų kaime gyvenanti Gintarė prieš penkerius metus kaip žaibas šovė į lengvojo kultūrizmo, arba dar kitaip vadinamo fitneso, padangę. Jau pirmaisiais metais ji tapo Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio taurės varžybų nugalėtoja naujokų kategorijoje.
Vėliau prie šio apdovanojimo mergina pridėjo po du Lietuvos vicečempionės ir bronzos medalininkės titulus. Laimėjimų jos kolekcijoje yra ir daugiau, tačiau apsilankius G.Omilijonaitės namuose vargu, ar būtų galima pagalvoti, kad ji – nemažai pasiekusi sportininkė. Ji neturi įsirengusi jokio trofėjų kambario ar lentynos, o beveik visi suvalkietės apdovanojimai eksponuojami Marijampolės „Tauro“ sporto klube. Būtent jame Gintarė ir treniruojasi. Bardauskuose esančiame kultūrizmo atstovės bute galima surasti vos vieną kitą taurę ir keletą medalių.
Sportininkė juokavo, kad namuose laikyti trofėjų nenorinti dėl to, kad šie tik „kaupia dulkes“. Kiek surimtėjusi G.Omilijonaitė priduria, kad savo apdovanojimais ji siekia įkvėpti ir motyvuoti kitus, kurie yra pasiryžę sekti jos pėdomis. Norinčių tai daryti tikrai netrūksta. Pati Gintarė tikina, kad Marijampolė yra kultūristų kraštas. Suvalkijos sostinės atstovai įvairiose varžybose gana dažnai sudaro nemažą dalį visų dalyvių.
Kultūrizmą suvalkietė atrado tik prieš penkerius metus, kuomet pirmą kartą apsilankė sporto klube.
„Nors mūsų ir daug, tačiau aš stengiuosi į konkurentes nesidairyti. Bijau, kad tada dingtų motyvacija sportuoti. Savo jėgas pasitikriname per varžybas“, – geros nuotaikos neprarado Gintarė.
Galvoja apie trenerės karjerą
Anksčiau G.Omilijonaitė dažniausiai dalyvaudavo rudenį vykstančiose lengvojo kultūrizmo varžybose, tačiau nuo šių metų ji nusprendė ant scenos lipti pavasario sezono metu. Tokį apsisprendimą labiausiai lėmė noras patekti į Europos ar Pasaulio čempionatus. Pavasarį vykstančiuose šalies čempionatuose varžosi daug stipresni sportininkai, tad Gintarė viliasi juos įveikusi laimėti taip trokštamą kelialapį į aukštesnio rango varžybas. Mergina pasakojo, jog yra nemažai sportininkų, kurie varžybose dalyvauja ištisus metus, tačiau jiems siekti aukštų rezultatų dažniausiai nebūna lengva.
„Kartais ir man norisi dažniau lipti ant scenos, tačiau žinau, kad organizmui būtina pertrauka. Negalima dietomis ar sunkiomis treniruotėmis alinti kūno per ilgai. Raumenims taip pat reikalingas poilsis“, – teigė kultūrizmo atstovė.
Sportas Gintarę lydi nuo mažų dienų. Vaikystėje ji žaidė krepšinį, šokinėjo į tolį, dalyvaudavo įvairiose lengvosios atletikos varžybose. Kultūrizmą suvalkietė atrado tik prieš penkerius metus, kuomet pirmą kartą apsilankė sporto klube. Pamačiusi Gintarės norą, užsispyrimą ir begalinę aistrą, jos trenerė Greta Malinauskienė jau po mėnesio pasiūlė lipti į sceną ir pasivaržyti su kitomis lengvojo kultūrizmo atstovėmis. Nors iš pradžių G.Omilijonaitė šiek tiek dvejojo savo galimybėmis, tačiau greitai suprato, kad ši sporto šaka – kaip tik jai.
Ji ir šiandien puikiai prisimena savo pirmas varžybas. Tąsyk mergina taip jaudinosi, kad visiškai nematė nieko aplink, o po sceną judėjo, kaip pati juokauja, sukaustyta tarsi robotas.
Prabėgus penkmečiui suvalkietė scenoje jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Ji jau puikiai žino, kaip geriausiai pasiruošti svarbiausiems startams, kaip greitai prisiauginti norimų raumenų ir kaip neskausmingai numesti nereikalingų kilogramų. Įprastai prieš varžybas Gintarė turi atsikratyti bent 9–10 kilogramų, tačiau ji pati teigia, kad tai nėra sunkus procesas. Mergina džiaugiasi, kad jos medžiagų apykaita yra greita, todėl kitiems atletams, siekiantiems pasiekti tam tikrų rezultatų, reikia įdėti daug daugiau pastangų.
G.Omilijonaitė svarsto savo sukaupta patirtimi ateityje dalintis su kitais sportininkais. Jau dabar treniruočių klube neretai tiek vaikinai, tiek merginos jos klausia įvairių patarimų, tad ji planuoja išsilaikyti trenerio licenciją.
„Nors sporto klubą lankau vidutiniškai tris dienas per savaitę, tačiau iš tikrųjų sportuoju kasdien. Su tėvais laikome 18 karvių ir 5 telyčias, tad darbo su jomis turime sočiai. Aš esu atsakinga už gyvulių priežiūrą ir šėrimą, o tėvai – už visą kitą. Kartais, kai labai reikia, pati melžiu karves, tačiau to labai nemėgstu“, – prisipažino Gintarė.
Ji juokėsi, kad jeigu kasdien tektų ne tik šerti ir prižiūrėti karves, bet ir jas melžti, jai sporto klubo išvis nereikėtų. Darbas ūkyje ir taip išsunkia daug energijos, tad, dar labiau padidinus krūvį, noro kilnoti svarmenis greičiausiai neliktų.
Turi privalumų
Daugelis Gintarės kolegų sužinoję, kuo ji kasdien užsiima, lieka nustebę. Neretai kiti kultūristai nesupranta, kaip galima suderinti ūkininkavimą ir sportą. Vis dėlto pati G.Omilijonaitė aiškina, kad abu šie dalykai papildo vienas kitą. Pavyzdžiui, dėl darbo su šakėmis kilnojant šieną ar šiaudus, merginai nereikia specialiai treniruoti bicepsų bei tricepsų. Juos puikiai paruošia darbas ūkyje. Treniruotės ūkyje dažnai pasimato ir sporto klube. Gintarė labai džiaugiasi, kai jai pavyksta iškelti didesnius svorius nei kai kuriems vaikinams.
Nors darbas ūkyje padeda pasiruošti lipimui į sceną, tačiau sporto salėje vis tiek tenka nemažai paprakaituoti. Fitneso teisėjai daugiausiai dėmesio kreipia į kūno proporcijas. Merginų pečiai su klubais turi būti panašiame lygmenyje, o liemuo – kuo plonesnis. Gintarei dažniausiai tenka įdėti daugiausiai darbo treniruojant pečių liniją, kad išryškėtų liemens plonumas.
Įprastai prieš varžybas Gintarė turi atsikratyti bent 9–10 kilogramų.
Likus keliems mėnesiams iki svarbiausių kovų, G.Omilijonaitė pradeda laikytis ir griežtos dietos. Kasdien ji valgo kiaušinius, o prie jų stengiasi vartoti kuo daugiau jautienos, kalakutienos, vištienos bei žuvies patiekalų su daržovėmis, ryžiais ir grikiais.
„Žinote, ruošiantis svarbiausioms varžyboms, darbas ūkyje turi ir tam tikrų privalumų. Pavyzdžiui, galima pasipjauti namuose užaugintą jautį, kurio mėsa sportininkams labai reikalinga ir naudinga“, – juokėsi Gintarė.
Mažėja motyvacija
G.Omilijonaitė nežino, kiek dar laiko derins sportą ir darbą ūkyje. Ji svarstė, kad dėl nuolat blogėjančios padėties pieno sektoriuje ji su tėvais greičiausiai bus priversta išparduoti karves ir pasukti kitu keliu. Šiuo metu už litrą pieno mokama apie 17 centų, o tai vos leidžia pragyventi nuo vieno mokėjimo iki kito. Apie jokias santaupas negali būti net kalbos.
„Anksčiau mūsų kaime buvo dešimtys pieno statytojų, o dabar esame likę vos keturiese. Stambūs ūkininkai dar gali pragyventi, tačiau smulkiesiems yra labai sunku. Vargu, ar parduotuvėje už pieną mokantieji nemažus pinigus pagalvoja, kokią dalį tos sumos gauna ūkininkai. Žemdirbiai įdeda daugiausiai darbo išgaudami galutinį produktą, tačiau gauna mažiausią pelno dalį. Niekas net nesusimąsto, kad karvių ūkyje nėra jokių išeiginių, negalima pasiimti nedarbingumo pažymėjimų. Nesvarbu, kokia tavo nuotaika, savijauta ar sveikata, privalai kasdien eiti pas galvijus. Tai turbūt vienas iš mažiausiai viliojančių darbų pasaulyje“, – svarstė Gintarė.
Ji tikino, kad dabartinėmis sąlygomis gyvulininkystė Lietuvoje yra pasmerkta. Vyresni gyventojai traukiasi iš šios srities, o jauni ūkininkai net nenori pradėti auginti gyvulius.
Pati suvalkietė teigė, kad kol kas ją ūkyje sulaiko tik tai, kad visi galvijai yra jos ir jos tėvų užauginti, todėl būtų gaila jų atsisakyti. Apskritai, Gintarė labai myli gyvulius. Jos prižiūrimoms karvėms nuolat leidžiama muzika. Moksliškai įrodyta, kad tai padeda išgauti daugiau pieno. G.Omilijonaitės valdose ganosi ir keletas ponių. Pati mergina juokauja, kad šie gyvūnai yra vietoje šunų, o jų priežiūra – visiškai nesudėtinga.
Kad ir kaip būtų prisirišusi prie gyvulių, Gintarė svarstė, kad jei situacija pieno sektoriuje greitu metu nesikeis, tuomet ji su tėvais greičiausiai bus priversta išparduoti visus galvijus. Būtent dėl to ji vis dažniau ima svarstyti apie sporto klubo trenerės karjerą. Taip pat ji norėtų pasinerti į grožio procedūrų verslą. Viena aišku, į užsienį G.Omilijonaitė išvykti nenorėtų. Ten ji jau gyveno anksčiau ir tuomet suprato, kad už Lietuvos ribų žolė tikrai nėra žalesnė. Gimtinės ilgesys ją jau kartą parvedė namo, tad vėl išvykti Gintarė daugiau neketina.
