Kauno kameriniame teatre rodomo šiuolaikinio šokio spektaklio išskirtinumas – jame vaidina, o tiksliau savo gyvenimus judesiu pasakoja vieną ar kitą negalią turintys žmonės. Tai – 2022 m. sukurtas Kauno miesto kamerinio teatro ir „Kaunas 2022“ projektas, siekiantis į scenos menus aktyviai įtraukti ir skatinti kurti negalią turinčius žmones.
„Spektaklis tyrinėja kiekvieno mūsų galimybes susisiekti su kitu žmogumi, kreiptis į jį pagalbos, mylėti, atjausti, kiekvieno mūsų poreikį jausti palaikymą, turėti draugą, kiekvieno mūsų teisę pykti, nerimauti, nesuprasti, nusivilti.
Autobiografinės projekto dalyvių istorijos čia tampa bendrystės, dalijimosi, simboliniais atgimimo ir vilties choreografiniais etiudais, kuriuose skamba dalyvių kūryba – poezija, pasakojimas, dainuojamoji poezija, judesys.
Kiekvieno mūsų skirtybes ir (ne)galimybes išryškinantį judesio spektaklį kuria įvairias (ne)galias turintys atlikėjai kartu su profesionaliais Lietuvos šokėjais Ema Senkuviene ir Mariumi Eidrigevičiumi bei choreografėmis Inna Falkova ir Maria Bakalo iš Ukrainos“, – teigia jo kūrėjai.
Vienas iš aktorių yra ir Simonas. Šis spektaklis jam yra daugiau nei tik buvimas scenoje. Tai – ir visuomenės edukacija, ir galimybė prisiliesti prie kūrybos, išmokti apie save pasakoti judesiu.
Simonas dar užsiima keramika, mėgsta keliauti, dalyvauja piligriminio per Lietuvą vedančio kelio „Camino Lituano“ veikloje, fotografuoja.
– Simonai, nesi žmogus, kuriam regėjimas silpo palaipsniui, nėra tai ir įgimta. Tavo gyvenimą pakeitė trauma?
– Taip, tuomet man buvo devyneri. Su draugu žaidėme sode. Turėjome lanką, tad sugalvojome pasivaržyti: kas strėlę pataikys aukščiau į medį? Kai draugas paleido strėlę, aš pasisukau ir ji pataikė tiesiai man į akį.
Matyt, buvo trauminis šokas, nes skausmo tada nejaučiau. Prisimenu tik garsą. Buvo „pokšt“ ir viskas. Akį į namus parsinešiau delne, o mane iki namų palydėjo draugas. Neįsivaizduoju, koks žiaurus vaizdas turėjo būti.
Mane iš karto išvežė į Kauno klinikas. Viskas nutiko sekmadienį ir ligoninėje nebuvo nė vieno anesteziologo. Jį kvietė iš namų, tačiau anesteziologas atėjo neblaivus. Mane pradėjo operuoti, o tada, viduryje operacijos, jis išėjo.
Akį į namus parsinešiau delne, o mane iki namų palydėjo draugas.
Viso to rezultatas – klinikinė mirtis. Komoje išbuvau keturiolika dienų. Man likęs prisiminimas, jausmas, kai bėgau juodu tuneliu į šviesą. Tiesa, kai kurie psichologai sako, kad tai gali būti vaizduotė. Kaip iš tikrųjų – niekas nežinome. Dar prisimenu jausmą, kad nenorėjau grįžti į gyvenimą, nes man ten buvo beprotiškai gera.
Tačiau mane sugrąžino.
– Medikai?
– Ir jie, tačiau aš manau, kad mane sugrąžino artimieji ir per maldą, per tikėjimą. Už mane, kad pabusčiau iš komos, kad pasveikčiau, meldėsi daug žmonių. Nors grįžti nenorėjau, tačiau džiaugiuosi, kad sugrįžau į šį pasaulį.
– Patys medikai sako, kad koma yra labai subtili būsena, kad žmones ji paveikia savaip.
– Būdamas komoje aš mačiau tam tikrus savo gyvenimo momentus, ateitį. Pabudęs tai prisiminiau ir tarsi žinojau, kad suaugęs turėsiu vieną ydą, nors tuo metu aiškiai nesuvokiau, kas tai.
Šį jausmą prisiminiau tada, kai man, jau suaugusiam, taip ir nutiko, tačiau plačiau pasakoti apie tai nenorėčiau. Džiaugiuosi, kad man tai pavyko suvaldyti. Man padėjo ir pasinėrimas į kūrybą, ir kiti būdai.
Suprantu, kad aš savo gyvenime turėjau praeiti visus tunelius, išgyventi tai, ką mačiau savo vizijose.
Būdamas komoje mačiau save vaiką, tada – suaugusį vyrą, o tada – vyresnio amžiaus žmogų. Todėl manau, kad senatvės aš sulauksiu (juokiasi).
– Kaip tau sekėsi sveikti?
– Kai įvyko nelaimė, buvau jau baigęs keturias klases, tačiau man teko grįžti į pirmąją klasę. Buvo visiškai išsilyginusi smegenų žievė – kaip naujagimio. Tad visko reikėjo mokytis nuo pat pradžių. Atmintis nebuvo dingusi, tad savo klasiokus, draugus, artimuosius – visus pažinau. Tiesa, ligoninėje sveikti buvo sunku, todėl gydytojai pasiūlė tėvams vežtis mane į namus, kur būtų sava aplinka. Tai iš tiesų padėjo.
Visko reikėjo mokytis nuo pat pradžių. Atmintis nebuvo dingusi, tad savo klasiokus, draugus, artimuosius – visus pažinau.
Pamenu, kai grįžau namo, greta gyveno du diedukai: Vincukas ir Elenutė, jiems buvo po 98 metus. Pamatęs juos kažkodėl ėmiau juoktis. Kurį laiką aš iš viso nekalbėjau, tačiau buvimas namuose, artimi žmonės man sveikti padėjo. Sugrįžo ir kalba, kalbėti pradėjau po žodį.
Juk man ilgą laiką ir kiekvieną dieną leisdavo raminamuosius, rankos ir kojos buvo persuktos nuo vaistų, pažeista centrinė nervų sistema.
Maždaug po metų mirė mano tėtis. Tai buvo dar vienas emociškai sudėtingas įvykis.
– Kokios pasekmės liko, išskyrus tai, kad matai viena akimi?
– Tam tikrais momentais išties pasitaiko sunkumų. Buvo sudėtingas laikas, kai mokiausi penktoje klasėje. Ir dabar, būna, užeina tikas (tikas – pasikartojantys, nereguliarūs, nekontroliuojami raumenų judesiai). Jei streso daugiau – emocijų paaštrėjimas.
Tačiau įvairių momentų gyvenime juk būna visiems. Aš džiaugiuosi, kad esu čia, džiaugiuosi gyvenimu ir stengiuosi iš gyvenimo imti tai, ką jis suteikia.
– Spektaklis, kuriame vaidini, vadinasi „Ar tau lengva?“ To paties norėčiau paklausti ir tavęs: ar tau lengva?
– Lengva. Būna ir tokių dalykų, kurie nėra lengvi, tačiau kuriuos reikia išgyventi. Neseniai grįžau iš kelionės, keturias dienas praleidau Lenkijoje, kalnuose. Nutiko toks momentas: mes leidomės nuo kalno ir netyčia atsiskyriau nuo mane lydėjusio asistento. Viskas baigėsi gerai, susiskambinome telefonu, bet aš nemanau, kad būčiau pražuvęs.
Bet kokioje situacijoje nereikia pasimesti, o išlaikyti šaltą protą. Taip pat ir gyvenime. Aš stengiuosi pastebėti kad ir nedidelius dalykus, niekada neskubėti, viską apgalvoti.
Kai kuriais momentais seniau man buvo sunku paprašyti pagalbos, dabar jau lengviau. Nedrįsdavau, atrodė, kad nesmagu, ką pagalvos kiti. Bet gyvenimas parodė, kad nieko nereikia bijoti, reikia klausti, paprašyti pagalbos.
Čia irgi galima užduoti tą patį klausimą: ar tau lengva? Kartais lengva. Aišku, gyvenimas nėra lengvas, bet man jį palengvina veiklos, užimtumas. Tai žmogui labai svarbu.
– Minėjai, kad turėjai praeiti visus savo juodus tunelius. Tu tiki tuo, kad tam tikrus dalykus, įvykius į savo gyvenimą mes atsinešame tik gimę?
– Manau, kad taip. Jei gyvenimo kelyje tau kažkas yra skirta, tą per gyvenimą nešiesi. Esu skaitęs JAV autorės Sylvios Browne knygą „Gyvenimas anapus“. Ji ir rašo apie tai, kad gimdami atsinešame tam tikrus dalykus, kuruos turime pereiti. Manau, kad ir man taip buvo.
– Kaip tavo gyvenime atsirado šiuolaikinis šokis?
– Kai buvo karantinas, susipažinome su Indre Puišyte iš „Kaunas 2022“ projekto. Taip ir įsiliejau į šiuolaikinį šokį. Mes gavome žinių, pamokų. Paskui turėjome bendrą projektą su Alytaus teatro aktore Andra Kavaliauskaite. Jame buvo dar viena kolegė, kuri – kurčia, o aš gestų kalba turėjau išmokti tekstą.
– Ar tau patinka štai toks amplua: būti scenoje?
– Taip, man patinka būti scenoje, o šiame spektaklyje aš per judesį pasakoju savo istoriją. Tą patį daro ir mano kolegos, kurie irgi judesiu pasakoja savas istorijas.
Šį rudenį spektaklis irgi buvo rodomas, įvyko du vaidinimai. Man norisi jau kažko naujo įdėti į savo pasirodymą. Tarkime, šį kartą buvau be akinių.
Beje, už vaidinimus mes gauname ir honorarą. Pamaniau, kad smagu būtų honorarą visiems kartu sudėti ir skirti kokiems nors mokymams, kad mes galėtume įgyti daugiau kompetencijų.
Nežinau, ar Lietuvoje yra ruošiami kūrybinių specialybių studentai dirbti būtent su negalią turinčiais žmonėmis? Tarkime, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje? Man kilo mintis, kad ketvirto–penkto kurso studentai ir galėtų dirbti su mumis. Būtume jiems kaip „mokomoji medžiaga“, galbūt būtų galima pagal mus parengti ir kokią nors metodiką? Gal ir utopija ši mano svajonė, nežinau.
Manau, kad kurti tokius spektaklius yra labai gerai, nes visuomenė geriau pažįsta neįgalių žmonių pasaulį.
Prieš pasirodymus aš, žinoma, jaudinuosi. Bet man labai svarbus kitas momentas: juk šiuo spektakliu mes edukuojame žmones. Kiekvieno mūsų istorija yra kaip edukacija. Manau, kad kurti tokius spektaklius yra labai gerai, nes visuomenė geriau pažįsta neįgalių žmonių pasaulį.
Labai norėčiau, kad šį spektaklį galėtume parodyti ir kitų miestų gyventojams, ne tik Kaune.
– Ką dar mėgsti veikti?
– Daug ką. Praėjęs mėnuo man buvo labai intensyvus ir pastebėjau, kad kuo daugiau intensyvumo, tuo daugiau galiu padaryti, daugiau nuveikti.
Rugsėjo mėnesį buvau Nidoje, fotografų plenere. Sudalyvauti šiame plenere buvo mano svajonė. Labai mėgstu fotografuoti. Aš, kad ir esu silpnaregis, bet noriu pamatyti pasaulį taip, kaip jį matau. Gal ne taip, kaip kiti.
Prieš kelis metus turėjau progą dalyvauti tūkstančio kilometrų lenktynėse Palangoje. Buvau pakviestas į vieną komandą, kaip komandos narys ir fotografavau renginio užkulisius, visą procesą.
Kai buvau kalnuose, man bičiuliai sakė: fotografija yra tavo aistra, tu joje gyveni. Taip ir yra, man gera joje gyventi, per ją matyti pasaulį.
Turėjau mokytoją – fotografą Vytautą Suslavičių, daug išmokau iš jo, išgirdau, kaip dirbo mūsų fotografijos klasikai. Kai turi tokias galimybes – tik semkis žinių, žiūrėk, stebėk. Man patinka nespalvota fotografija. Turiu svajonę – noriu padaryti fotoalbumą iš visų metų laikų ir savo veiklų, bendruomenių, kuriose esu.
Kai man bus šešiasdešimt metų, tuomet per savo jubiliejų keliausiu į Barseloną!
Dar labai mėgstu keliones, nes jos suteikia stimulą eiti, tobulėti, kurti. Esu aplankęs jau devynias šalis, dar norėčiau aplankyti bent dešimt, o kai man bus šešiasdešimt metų, tuomet per savo jubiliejų keliausiu į Barseloną! Kodėl būtent į Barseloną – ir pats nežinau, tačiau mane šis miestas traukia.
Taip pat užsiimu tapyba, keramika. Keramikos užsiėmimus organizuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pietvakarių centras.
– Dalyvauji keramikos užsiėmimuose, esi ir bendruomenės „Camino Lituano“ narys, eini į žygius. Ar tau svarbu yra bendruomenė? Būti joje?
– Taip, labai. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pietvakarių centre daugelis dalykų pasikeitė, kai atėjo vadovauti mūsų dabartinė direktorė Jolanta. Ji yra lyderė, ji mus vienija. Mums suteiktos visos sąlygos kurti, tobulėti. Tik eik ir daryk. Net nepalyginsi, kas buvo seniau ir kas yra dabar. Atsirado daugiau veiklų, ji mus, neregius ir silpnaregius, sudomino pėsčiųjų žygiais, subūrė bendruomenę ir įtraukė į visuomenines veiklas.
Beje, į pirmą žygį išėjau vienas, mamai pamelavęs, kad einu su grupe. Bet aš tiesiog nenorėjau jos jaudinti. Dabar į žygius dažnai einu su „Camino Lituano“ ir, aš manau, kad žygiai žmones suvienija.
Niekada nereikia užsidaryti namuose, kur tik ir galvotum: koks nelaimingas esu.
– O ar buvo momentų, kai jauteisi nelaimingas?
– Manau, kad ne. Būna liūdnesni momentai, bet jie praeina, išsisklaido kaip debesys. Jei esu duobėje, sunkume – pagalvoju, kad kitiems juk būna blogiau. Keletas kolegų yra iškeliavę iš šio pasaulio. Kodėl, juk atrodo, kad viskas buvo gerai.
Man sunku tada, kai kitam negerai. Stengiuosi būti daugiau tarp tų žmonių, kurie laimingi, džiaugiasi gyvenimu, trykšta optimizmu. Iš tokių ir pats pasisemiu optimizmo. Tada grįžtu į savo erdvę ir pats skleidžiu optimizmą.
Buvau Niko Vujičičiaus pasirodyme ir jo istorija yra labai įkvepianti. O aš juk turiu rankas, kojas. Ir vieną akytę. Jos man užtenka pamatyti pasaulį ir juo džiaugtis.
Aš žinau, kad esu stiprus, daug ką galiu įveikti.
