Prie šešerius metus veikiančio Kauno hospiso veiklos nuolat prisideda apie 120–130 įvairaus amžiaus ir profesijų savanorių. Pokalbio pradžioje Kristina prisipažįsta, kad karantinas žymiai sumažino pagalbos rankų skaičių, juk daugelis savanoriaujančių – rizikos grupei dėl amžiaus priklausantys geradariai, kurie vengia šiuo metu eiti iš namų.
Pusė pacientų patys atsisakė savanorių pagalbos namuose, tad koronaviruso pančiai stipriai veržia ir šioje srityje. Medicinos personalas, tiesa, toliau neapleidžia nepagydomomis ligomis sergančių žmonių – lanko, rūpinasi jų savijauta.
Iš viso Kauno hospisas šiuo metu padeda 18-ikai sergančiųjų.
„Karantino metu nuolat į mus kreipiasi pagalbos. Sąlygos apsunkintos. Daugybė pacientų yra išrašomi iš slaugos ligoninių, tad skambina, konsultuojasi, ką daryti, kaip daryti, kur galėtų kreiptis.
Esame savotiški konsultantai. Ne visi pacientai yra mūsų pacientai, nes mes teikiame paliatyvios pagalbos paslaugas, o ne visi besikreipiantys yra paliatyvūs, mirštantys, ne visiems jiems reikalinga hospiso pagalba, bet jie kreipiasi, prašo paguldyti į mūsų stacionarą, kurio, deja, neturime.
Mes vis vien juos konsultuojame, nukreipiame į kitas įstaigas. Per dieną sulaukiame gal po 5 tokius skambučius“, – tai, kad nemažai asmenų, kuriems reikalinga slauga ir priežiūra, šiuo metu jaučiasi palikti likimo valiai, atskleidė pašnekovė.
Padaugėjo, anot jos, ir dokumentacijos, kurią privaloma nuolat sekti, ja vadovautis, pildyti.
– Kristina, 2018 metų rudenį interviu metu kalbėjomės apie tai, kad jūsų prašymai skirti patalpas hospiso stacionarui niekaip nepasiekia Kauno valdininkų širdžių. Kauno miesto savivaldybė tuomet viešai paaiškino, kodėl negali to padaryti – stacionarių vietų paliatyviajai pagalbai mieste, neva, esama nemažai, geriau reikia orientuotis į pagalbos teikimą pacientams įprastoje jų namų aplinkoje. Susitarti dėl patalpų taip ir nepavyko?
– Ne, nieko neturime. Diskutavome, bet veltui. Tiesa, karantino metu savivaldybė kreipėsi į mus su prašymu skirti jiems darbuotojų į Karščiavimo kliniką.
Mūsų pajamos iš paramos krito 80 proc. Žmonės neaukoja.
– Ar gerai supratau, kad kai jūs 2018 metais prašėte pagalbos, jie atsakė „ne, daugiau stacionarų nereikia“, o dabar patys kreipėsi į jus su pagalbos prašymu?
– Tikrai taip. Darbuotojai patys sprendė, sutikti ar ne. Kiek žinau, nė vienas iš jų šešių nesutiko. Galbūt juos į Karštąsias klinikas pasiųs jų pagrindinė darbovietė, nežinau.
Matote, mūsų medicinos darbuotojai – antraeilininkai, jie dirba kitose, pagrindinėse, savo darbovietėse – Kauno gydymo įstaigose.
Prisipažinsiu, šiuo metu esame sudėtingoje situacijoje. Jei bus priimtas valdžios sprendimas, kad medicinos darbuotojai gali pandemijos metu dirbti tik vienoje darbovietėje, mes jų galime netekti. Hospiso veikla be medicinos darbuotojų – neįmanoma, o mes juk negalime palikti savų pacientų.
– Nė vienas jų neatsisakė karantino metu dirbti pas jus?
– Ne, visi darbuojasi, o ir mes neturėtume kuo jų pakeisti. Dirbti Karščiavimo klinikoje, matyt, jie atsisakė, nes fiziškai nebepajėgtų vykdyti veiklos trijose įstaigose.
– Galiu spėti, kad tai – ne vieninteliai sunkumai, su kuriais susiduriate šiuo metu. Galvos sopulių ir papildomo nerimo, tikėtina, yra ir daugiau.
– Taip, nerimo kelia įstaigos finansinio išlikimo klausimas. Žmonės nebeaukoja, praradome finansinę paramą, nes daugelis dėl karantino prarado pajamas. Mūsų pajamos iš paramos krito 80 proc. Vis užmetu akį į sąskaitą, – ji nepilnėja. Dažniausiai aukodavo fiziniai asmenys. Iš valstybės papildomos finansinės paramos karantino metu nesulaukėme. Esame pasirašę sutartį su ligonių kasomis, kurios apmoka už faktines mūsų medicinos darbuotojų atliktas paslaugas. Tai sudaro 25 proc. išlaidų. Tai, ką mes gauname iš ligonių kasų – 25 proc. Visą kitą mes turime susirinkti patys, ieškoti paramos patys.
Hospiso veikla be medicinos darbuotojų – neįmanoma, o mes juk negalime palikti savų pacientų.
– Internetinėje erdvėje sklinda žinios apie įvairias gerumo akcijas pandemijos metu. Galbūt ir jūs sulaukėte naujų rėmėjų, kurie anksčiau nebuvo atkreipę dėmesio į hospisą?
– Pavieniai žmonės bet kokiu atveju aukoja, bet mums to negana.
– Tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvuojate dabar, kiek pavyktų laiko išgyventi?
– Įstaiga savo veiklos nesustabdys. Padarysiu viską, kartu su komanda padarysime viską, kad tais žmonėmis būtų pasirūpinta. Tikrai nebus taip, kad mes užsidarysime. Tik mums reikės visuomenės, įmonių, žurnalistų pagalbos.
Įstaiga negali užsidaryti, negalime nuvilti mirštančių žmonių, tų, kuriems šiandien reikalinga mūsų pagalba. Negalime net kalbėti apie tai, kad tais žmonėmis nebus pasirūpinta. Kas dar, be mūsų, jiems padės? Į ką jie dar gali kreiptis?
– O kas padės išgyventi jums? Kokių veiklos alternatyvų ieškote?
– Internetinėje svetainėje kviečiame žmones skirti paramą deklaruojant pajamas – tą 1,2 proc. Yra surinkta žmonių grupė, kuri rašys laiškus įstaigoms, įmonėms su kvietimu paremti mūsų veiklą.
– Vykdote savotišką reklamavimosi funkciją?
– Matau, kad Klaipėdos hospisas tą ir tedaro. Labai liūdna girdėti tai, kaip ir kur naudojamas žodis „hospisas“. Nes Klaipėdos hospisas – nėra hospisas, jie yra tokie patys, kaip kokie senjorų namai – atlieka privačios įstaigos paslaugas, už kurias reikia mokėti. Hospisai pacientams teikia nemokamas paslaugas. Ir teikia jas tiems, kurie yra mirštantys.
– Situacija Klaipėdos hospise – skandalinga. Įstaigai buvo duotas leidimas slaugyti tik vieną pacientą, o jų buvo keliasdešimt. Balandžio 22 dienos duomenimis, jame sirgo 12 darbuotojų ir 33 pacientai. Be to, įstaigos darbuotojai teikė paslaugas namuose, todėl imtasi epidemiologinio tyrimo ir nustatyta 17 asmenų, kuriems paslaugas teikė užsikrėtusi hospiso darbuotoja.
Tai, kad sutarties su hospisu nėra, paskelbė ligonių kasos, tyrimo ėmėsi ir Klaipėdos prokurorai. Įstaiga visiškai susikompromitavo. O jūs dar teigiate, kad ji net negali vadintis taip, kaip vadinasi. Jaučiate, kad skandalas Klaipėdoje meta savotišką šešėlį ir ant jūsų ar Vilniaus hospiso, savotiškai teršia jūsų įstaigos reputaciją bei vardą?
– Sekame istoriją. Ji mūsų neliečia, liečia galbūt tik mūsų vardą. Labai gaila tų žmonių, kurie yra ten. Jie yra labai sunkioje padėtyje. Man, kaip žmogui, labai sunku ir liūdna dėl tokios susidariusios situacijos. Tai nėra hospisas, pasikartosiu. Hospisai Lietuvoje – tik du: Vilniaus ir Kauno. Alytuje Eimantas Balaika nori steigti hospisą „Tėviškės namai“. Deja, daugiau nieko nėra. Yra tik paliatyvios pagalbos įstaigos.
Klaipėdos hospisas – nėra hospisas, jie yra tokie patys, kaip kokie senjorų namai – atlieka privačios įstaigos paslaugas, už kurias reikia mokėti.
– Prasidėjus karantinui teko imtis ir papildomų apsaugos priemonių. Kaip tai pakoregavo jūsų įstaigos veiklą?
– Turime apsaugos priemones, kuriomis aprūpiname darbuotojus, savanorius ir pacientus. Siekiame, kad pacientai būtų saugūs savo namuose, jų artimieji būtų saugūs. Kai kurių paslaugų teikimas, pvz., tų, kurias teikia kineziterapeutas, yra apsunkintas. Šiuo metu tai daroma telefono pagalba. Tie pacientai, kurie pajėgia, prisijungia ir bendrauja vaizdo technologijų pagalba.
Savanoriai aptarnauja pacientus palikdami maistą ar vaistus laiptinėse. Komunikuojama taip pat telefonu: savanoriai skaito pacientams, meldžiasi kartu su jais. Netgi gimtadienį švenčiame virtualiai. Nusifilmavome visi darbuotojai ir nusiuntėme pacientei nuorodą – taip ją pasveikinome kompiuterio ekrane. Tokių pacientų, kurie būtų vieni palikti namuose, nėra.
– Ar dėl karantino sąlygotos situacijos pasikeitė pacientų mąstysena, baimės, jų prašymų turinys? Ar mirštantys pacientai baiminasi būti užkrėsti virusu? Ar apie COVID-19 kalbos sukasi ir tarp jų?
– Tikrai taip, sukasi. Jie seka visą informaciją. Sustiprinome savo psichologo funkcijas. Užbėgame viskam už akių. Stebime situaciją: ką pacientai kalba, ką pasakoja, kuo dalinasi, kaip reaguoja. Dažniau skambiname jiems.
Vienas pacientas nesustabdė mūsų veiklos, jam reikia, kad savaitgaliais mūsų žmonės ateitų ir pagamintų jam pusryčius, pietus ir vakarienę. Tai tėra sumuštiniai ar koks nuperkamas, pašildomas maistas – neįsivaizduokite prabangių patiekalų meniu. Tas pusamžio sulaukęs pacientas pasakė: „Lai ateina tas virusas – greičiau mirsiu. Pavargau, tai nieko nepakeis.“
– Kokio amžiaus yra jūsų prižiūrimi pacientai?
– Vidurkis siekia 50–55 metų. Yra ir jaunų – vos 30-metį peržengusių. Yra ir 90-mečių. Ta moteris, kurios gimtadienį šventėme, vis viltingai pasibaigus gimimo dienai pasako: „Tai paskutinis mano gimtadienis.“ Ir taip jau ketverius metus. Onkologinių pacientų šiandien turime tik 30 proc.
– Nepriklausomai nuo jų dydžio bei pavaldumo, keliose dešimtyse gydymo įstaigų Lietuvoje yra užfiksuoti koronaviruso atvejai. Kai kurios ligoninės ar slaugos įstaigos virto viruso židiniais ir yra paralyžiuotos, jose apribota skyrių veikla. Nesibaiminate, kad, susirgus kokiam jūsų personalo nariui, taip pat gali kilti katastrofiškos pasekmės?
– Šiuo metu neserga nė vienas mūsų darbuotojas ar savanoris. Medicinos personalui, kurie turi kontaktą su pacientais, atliekami tyrimai. Pirmieji atlikti praėjusią savaitę. Turėjo tirti kas 7 dienas, bet šis sprendimas, kiek girdėjau, panaikintas.
Esame tikintys, tad meldžiame Dievo, kad viskas vyktų jo valia, taip, kaip turi vykti. Meldžiamės už pacientus. Tai, ką darėme iki šiol, tą darome ir dabar, – su malda keliaujame į pacientų namus, tik laikomės visų papildomų nurodymų, sustiprinome higienos reikalavimus, pacientų prašome jų laikytis.
Taip, tai yra didžiulė rizika, bet į namus keliaujame tik su pačiomis svarbiausiomis paslaugomis. Darbuotojai visuomet valo paviršius, prie kurių lietėsi. Pastangų išties dedama daugiau. Pats paslaugų teikimo procesas yra lėtesnis, bet privaloma atsižvelgti į smulkmenas, kurios dabar yra pačios svarbiausios.
Tai, ką darėme iki šiol, tą darome ir dabar, – su malda keliaujame į pacientų namus, tik laikomės visų papildomų nurodymų.
– Kokios jūsų teikiamos paslaugos, be tiesioginio kontakto su pacientu, šiuo metu yra neįmanomos?
– Vaistų suleidimas, lašinių statymas, paliatyvi priežiūra. Tas pats palaikymas mirštančiajam už rankos. Laikome ir klausiame, kaip jis šiandien laikosi, ko norėtų ir pageidautų, kaip stipriai šiandien skauda. Tai ypatingas, neeilinis metas, kai reikia išbūti su savo mintimis.
Tie žmonės ir taip yra gulintys. Sunku, nes šiandien mes negalime įgyvendinti jų svajonių, pageidavimų, paskutinių norų: paklausyti muzikos gyvos, išeiti į lauką, apsilankyti parduotuvėje. Tačiau savanoriai visuomet išklauso. Dažnai pacientai atsiskleidžia ir papasakoja tai, ko niekam kitam nepasakoja.
Jie atvirauja, kaip seniai buvo kine, teatre, o mes negalime jų ten nunešti. Negalime pildyti jų paskutinių norų, galime užtikrinti tik jų gyvavimą, stengtis, kad tai būtų kokybiška. Tikrai sudėtingas laikas, kurį turi išgyventi ir įstaiga, ir pacientas savo namuose. Visi esame dabar uždaryti. Tik mes esame sveiki, o pacientai – mirštantys.
Štai Šv. Velykų laikotarpiu savanorė Asta gamino savo dirbtuvėlėse puokšteles, velykinius atributus su žalumynais, kad galėtume į namus pacientams nunešti dalelę džiaugsmo.
– Galbūt mirštančiųjų artimieji skiria daugiau laiko jiems nei kad būtų skyrę, jei ne karantinas?
– Negaliu pasakyti, kad skiria daugiau laiko. Tiesiog pacientų artimieji dabar yra įkalinti su savo sergančiais, pvz., tėvais. Jie negali niekur išeiti, nes bijo „parnešti“ virusą. Jiems labiausiai dabar reikalingi psichologai. Mes bendraujame ne tik su pacientu, bet ir jo artimaisiais.
Slaugyti artimą – didžiulis darbas, tad atvykstame palengvinti šią naštą artimiesiems. Tiesa, šiandien to negalime padaryti... Tai yra taip sudėtinga...
Visi esame dabar uždaryti. Tik mes esame sveiki, o pacientai – mirštantys.
Stebėdami situaciją stengiamės sustiprinti tam tikrų darbuotojų veiklą, pvz., kineziterapeuto. Kol jis valandą užsiims su pacientu, kuriam taip pat reikia pajudėti, artimieji galės, pvz., išsimaudyti be jokių sąžinės priekaištų, jaudulio. Gal ir galėtume vykdyti visas savo paslaugas, bet kai kurie pacientai to patys nepageidauja. Kartais tiesiogiai to neišsako, bet praneša, kad šiandien nekaip jaučiasi, nenori nieko priimti.
Situacija yra neaiški ir niekas nežinome, kiek tai tęsis. Stengiamės išgyventi viską ramybėje, kad nesukeltume pacientams papildomo nerimo, kuris, pavyzdžiui, pakeltų kraujospūdį. Siekiame, kad pacientas ramiai jaustųsi savo namuose.
