Baigusi mokyklą Iveta pasirinko veterinarijos studijas, o po to dirbo vadybinį darbą. „Mano veikla buvo susijusi su gyvūnų mityba, tad turėjau daug kontaktų su kačių ir šunų veislynais, pasienio rinktine, policijos komisariatais“, – sako I.Šikšniuvienė. Tačiau būtent vadybinė veikla ją atvedė į kaniterapiją, netrukus ji tapo Kaniterapinės pagalbos centro Kaune viena iš įkūrėjų.
„Tai – šunų terapija. Ją siūlome įvairiomis ligomis sergantiems vaikams, suaugusiems. Tokia terapija reikalinga tam, kad žmogus emociškai pailsėtų, atsipalaiduotų. Būna emociškai geri susitikimai, o ši terapija yra vienas iš reabilitacijos būdų pagerinti ir psichologinę, ir fizinę žmogaus būseną. Veikloms pasitelkiamas specialius testus išlaikęs šuo. Užsiimu tuo iki šiol“, – sako pašnekovė.
Pradėjusi terapiją su šunimis Iveta ėmė lankytis įvairiose socialinėse įstaigose, o ši veikla ją taip įtraukė, jog netruko suprasti: čia ir turėtų būti jos vieta.
„Vienoje iš socialinių įstaigų sutikau jaunus ir energingus socialinius darbuotojus. Jie man buvo tarsi paskata, spyris, būtent jie paragino mokytis socialinio darbo. Būdama jau brandžiame amžiuje įstojau į Kauno kolegiją ir baigiau socialinio darbo studijas. Visiškai nesigaliu, jaučiuosi savo rogėse, savo vietoje ir apie jokį vadybinį darbą nenoriu net ir pagalvoti“, – sako Iveta.
Apie tai, koks yra socialinis darbas vienoje iš didžiausių Lietuvos gydymo įstaigų, kokia jo kasdienybė ir ilgam įsimenančios istorijos – pokalbis su I.Šikšniuviene.
– Kai ruošiausi pokalbiui su jumis, kolegoms kilo klausimas: ką gydymo įstaigoje veikia socialinė darbuotoja?