Savo gyvenimus taip įprasminantys žmonės yra patys tikriausi bendruomenių šviesuoliai, o jų darbus, matyt, dar prisimins kelios žmonių kartos.
Į paskutinę kelionę – iš koplyčios
Germaniškis yra nedidelis kaimas Biržų rajono savivaldybėje, Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje, esantis netoli Latvijos sienos.
Bendruomenės pirmininkė Kristina Klyvienė pasakojo, kad čia gyvena apie 300 žmonių. Kristina yra vietos šviesuolio Augusto Skadinio dukra.
„Tėtį išlydėjom labai gražiai. Buvo pašarvotas koplyčioje ir iš čia nulydėjome į kapines. Netoli jos, gal už vieno kilometro. Jis visą gyvenimą visur bėgte, vis jam nebuvo laiko. Taip ir išlydėjom į paskutinę kelionę“, – kalbėjo moteris.
Kristina, gedinti birželio 9-ąją mirusio tėvo, prisimena, kad juodu, minėdami šių metų Tėvo dieną, dar lankėsi koplyčioje, kurią patys vietos gyventojai pavadina ir bažnyčia, o po poros dienų A.Skadinis mirė.
„Jis jau sirguliavo, bet ta mirtis buvo tokia netikėta“, – sakė Kristina. Tačiau apie tai, koks buvo A.Skadinis, vietos gyventojai dar ilgai pasakos vieni kitiems. Jei ne jis, kažin ar kaimas dabar turėtų koplyčią.
„Jis labiausiai buvo užsidegęs šia idėja. Koplyčia baigta statyti ir pašventinta 2005 m., o statybos tęsėsi metus. Ji pastatyta toje vietoje, kur seniau buvo parduotuvė.
Jai sudegus, savininkė Inga Kutrienė griuvėsius padovanojo bendruomenei, bažnyčiai. Ji labai džiaugėsi, kad čia iškilo koplyčia – kad toje vietoje atsirado didesnis turtas. Dabar koplyčia priklauso Biržų parapijai“, – kalbėjo K.Klyvienė.
Pradėjo statyti neturėdami pinigų
Kaip rašoma 2017 m. laikraštyje „Panevėžio kraštas“, prieš pradedant statybas žmonės neturėjo pinigų projektui, bet rizikavo statyti be jo, kliaudamiesi Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko palaiminimu.
Tačiau pinigų atsirado: prie koplyčios statybos finansiškai prisidėjo verslininkai, ūkininkai, kiti pavieniai aukotojai, parapijiečiai, Biržų rajono savivaldybė, o A.Skadinis buvo projekto autorius ir vadovavo visiems statybos darbams. „Prie bažnyčios statybos dirbo ir jaunimas, ir senimas“, – rašė vietos žiniasklaida. Koplyčios pastatymas kainavo apie 30 tūkst. litų.
Pasak K.Klyvienės, bažnytinėse knygose yra ir visų, kurie prisidėjo prie koplyčios statybos, pavardės. Beje, prieš parduotuvę šioje vietoje buvo kolūkio pirtis.
Tai buvo jo gyvenimo užsibrėžtas tikslas. Ir pasiektas, kuo jis labai didžiavosi.
Germaniškio bendruomenės pirmininkė K.Klyvienė sako, kad maldos namų čia reikėjo. Artimiausia bažnyčia kadaise buvo Sostų kaime, tačiau jau seniai – maždaug prieš 18 metų – ji sudegė.
„Tai mišias kunigas laikydavo pas mus bendruomenės valgykloje. Tada tėtis ir pradėjo galvoti, kas mums reikia pastatyti koplyčią. Tai buvo jo gyvenimo užsibrėžtas tikslas. Ir pasiektas, kuo jis labai didžiavosi“, – kalbėjo A.Skadinio dukra.
Nugyveno prasmingą gyvenimą
Kristina sakė, kad koplyčia nėra maža – čia telpa apie 100 žmonių, o kas antrą sekmadienį yra aukojamos šv. Mišios.
„Pas mus bažnyčioje yra ir Švenčiausiasis sakramentas. Nežinau, prieš kiek metų jis atsirado. Prieš tai kunigai tik Mišioms atsiveždavo, o dabar jau yra nuolatos“, – kalbėjo pašnekovė.
Kalbėdama apie savo tėvą dukra pasakojo, kad jis buvo labai tikintis, patarnaudavo bažnyčioje dar sovietiniais laikais: „Mūsų tėtis Augustas pats kilęs iš didelės šeimos ir mūsų šeima yra didelė, esame šeši vaikai.
Daugelis nustemba dėl pavardės, nes ji kaip ir latviška, bet panašiai ir yra. Tėčio vaikystėje namuose kalbėjo latviškai, o jis vienodai kalbėjo ir latviškai, ir lietuviškai.
Tėtis buvo labai geros atminties ir visą laiką domėjosi pasaulio įvykiais, visiems visada padėdavo. Kai dar leido sveikata ir galėjo vairuoti, sekmadieniais surinkdavo kaimo moterėles ir veždavo į bažnyčią. Po tėvo mirties mane guodžia tai, kad jis nugyveno prasmingą gyvenimą.“
Rokonių bažnyčia bus šventinama rugsėjo mėnesį
Rokoniai – vienas seniausių Radviliškio rajonų kaimų, įkurtas 1554 m. Kaimo pavadinimą vietos gyventojai kildindavo nuo dažnų rūkų šiame tarp miškų įsikūrusiame krašte, nors kalbininkai tvirtina, kad kaimo pavadinimas kilęs nuo asmenvardžio Rokas, pridedant aukštaitišką priesagą -oniai.
Keliautojus iš tolo pasitinka didinga, raudonų plytų mūro, stačiakampio plano bebokštė Rokonių bažnyčia.
Tai – vietos ūkininko, daugybės projektų rėmėjo Kazimiero Masilionio dovana bendruomenei. Pats K.Masilionis yra padėjęs ir daugeliui pavienių žmonių, įgyvendinęs ne vieną labdaros projektą, o jį geru žodžiu mini ir „Camino Lituano“ keliu einantys piligrimai – Kazimieras juos kviečia užsukti į prie autobusų stotelės pastatytą namelį, čia užkąsti ir atsipūsti.
Dar proseneliai sakydavo, kad šioje vietoje yra buvusi pagonių šventykla. Dievulis davė man proto, kad čia atstatyčiau bažnyčią.
Kaip sakė jis pats, jei iš gyvenimo išeini nieko nepalikęs, tai nenaudingai gyvenimą ir nugyvenai. O jei dešimt procentų savo pelno nepadovanosi kam nors, nesiseks gyventi.
Bažnyčią statė pats K.Masilionis, o statybos tęsėsi maždaug aštuonerius metus. Rokonių bažnyčia bus šventinama rugsėjo mėnesį, nes ankstesniais metais tai padaryti sutrukdė karantinas. Kaip sakė pats Kazimieras, kol bažnyčia nepašventinta, į ją įėjus nebūtina žegnotis.
„O pamaldos čia vyksta, atvažiuoja kunigai“, – sakė K.Masilionis. Paklaustas, kodėl ėmėsi bažnyčios statybų, vietos geradarys klausimu atsakė į klausimą:
– „O jūs automobilį turit? Kodėl jį pirkot?“
– „Nes reikėjo važiuoti.“
– „O čia reikėjo melstis. Štai jums ir atsakymas.“
Artimiausia bažnyčia buvo už penkių kilometrų
Rokonių bažnyčioje yra šimtas sėdimų vietų, o jos statyba, pasak K.Masilionio, jam kainavo apie milijoną eurų.
„Jei būčiau samdęs statybininkus, įmones – kainuotų pusantro milijono, bet kai viską dariau pats – tilpau į milijoną“, – sakė K.Masilionis, pridūręs, kad yra vienintelis Lietuvoje, turintis privačią bažnyčią.
Tiesa, jam buvo siūlyta ją perduoti parapijos žinion, tačiau vyras nesutiko: „O kam? Ateis koks vriednas kunigas ir paskui, žiūrėk, net manęs į bažnyčią neįleis. O aš čia tiek pinigų ir darbo įdėjau, ir darbas – ne ant durniaus.“
Tai, kad kaime yra bažnyčia, džiaugiasi ir vietos gyventojai, nes iki šiol artimiausia bažnyčia buvo už penkių kilometrų.
Griovius kasė pats – įsigijo ekskavatorių
K.Masilionis sakė, kad neseniai į bažnyčią atvežti vargonai iš Italijos, o vienas jo draugas padovanojęs paveikslą. Ūkininkas pasakojo, kad statyboms naudotos pačios geriausios medžiagos, o štai plytas jis vežėsi iš Latvijos: „Tokių plytų Lietuvoje nėra. Jas iš Latvijos net į Kremlių veža.“
Prieš prasidedant statyboms K.Masilionis nusipirko ekskavatorių. „Pats griovius iškasiau, aplinkui apkasiau. Niekas nepadėjo, viską dariau pats. Tik vienas kunigas davė gerų patarimų. Kaip ji atrodys, irgi galvojau pats“, – sakė K.Masilionis.
Bažnyčios interjeras papuoštas Tryškių tautodailininko Prano Dužinsko ąžuolinėmis šventųjų skulptūromis, o viena jų vaizduoja dangiškąjį Lietuvos globėją Šv. Kazimierą. Varpinėje – lenkų įmonės nulietas varpas su įsteigėjo vardu ir Vyčiu.
„Bažnyčią pastačiau ant savo žemės. Šioje vietoje yra rasti ir dideli akmenys su skylėmis. Dar proseneliai sakydavo, kad šioje vietoje yra buvusi pagonių šventykla. Dievulis davė man proto, kad čia atstatyčiau bažnyčią“, – kalbėjo K.Masilionis.
