Iš Rokiškio kilusi Elvyra į Kaziuko mugę sostinėje atvyksta tikrai nebe pirmą kartą. Jos stalelis, nukrautas krūva juostų su gražiausiais raštais, nuo pat ryto pritraukia įvairaus amžiaus pirkėjus. Su kiekvienu iš jų moteris bendrauja lyg su senu pažįstamu – maloniai šnekučiuojasi ir aiškina apie juostų įmantrybes.
Kaip portalui 15min pasakoja moteris, juostų audimu ji užsiima didžiąją dalį savo gyvenimo – nuo pat gimnazijos laikų. 1934 metais gimusi Elvyra šio amato mokėsi tiek mokykloje, tiek ir namuose – juostas mėgdavo austi jos mama.
Profesinis pašnekovės kelias prasidėjo Veterinarijos akademijoje, moteris visą gyvenimą sukosi veislininkystės srityje. Sulaukusi 55-erių ir išėjusi į pensiją, Elvyra turėjo labai daug laisvo laiko. Neilgai truko, kol sumąstė, kur jį padėti – savo pomėgį austi ji pavertė papildomu pragyvenimo šaltiniu.
„Taip ir pyškinu iki šiol, oi, kiek užsakymų gaunu. Darbo turiu iki kaklo, užtat ir gyvenu“, – džiaugiasi moteris.
Kaziuko mugėje 90-metė prekiauja įvairiomis juostomis: vienos tinka susijuosti pilvui, kitos, trumpesnės, naudojamos kaip knygų skirtukai, dar kitos – kaip kaklaraiščiai.
„Mano juostos minkštos, iš lino, todėl jokios kandys nepuola. Vieną juostą nuaudžiu per dieną – jau labai neskubu, juk reikia ir medžiagą, ir siūlus sužiūrėti. Iki šiol sugalvoju naujų raštų. Anksčiau tik taip ir darydavau, gi jokių knygų nebuvo, nieko“, – atvirauja Elvyra.
Anot rokiškietės, praeiviams jos dirbiniai tikrai patraukia akį. „Labai domisi žmonės. Žinot, tokių dabar jau ir nelabai yra. Būna, juostų ir dovanų duodu. Man negaila – gi labai malonu“, – šypsosi moteris.
Vieni iš įdomiausių dirbinių jos kolekcijoje – juostelės su užrašu „Vilnius“. Štai ir bekalbant su Elvyra, tokią juostelę nusprendžia nusipirkti viena užsieniečių pora. Kaip atskleidžia pašnekovė, tokio tipo juostas pagaminti yra sudėtingiausia – juk reikia sužiūrėti, kad raidės gražiai atrodytų.
„Neseniai viena mergaitė iš Antakalnio tekėjo už užsieniečio dėstytojo ir paprašė, kad visiems svečiams nuausčiau juosteles su jų vardais, kad jie žinotų, kur atsisėsti. Visi tik čiupinėjo mano juostas ir grožėjosi“, – pasakoja Elvyra.
Paklausta, ar nepavargsta šitiek laiko skirti juostoms, moteris sako, kad būna visko, tačiau šis amatas jai teikia nusiraminimą, ypač dabar, kai kankina karo baimė.
„Reikia ramiai gyventi, nesijaudinti. Bet ne visada pavyksta – juk žmogus ne geležinis. Bet kai audžiu, viską pamirštu, nesuku galvos. Čia kaip terapija. Pavyksta padaryti gražią juostą, tada taip malonu, didžiuojiesi savimi“, – sako moteris.
Nepaisant visokių negandų, Elvyra sako besijaučianti labai gerai. Ligos per daug jos nepuola, net kovidu neteko sirgti, o jei ir sunegaluoja, gydytojai greitai padeda atsigauti. Be kita ko, užsidirbdama iš juostų, ji gali sau leisti „valgyti viską, kas gera“.
Vilniuje prekeivė turi vieno kambario butą, čia praleidžia šaltąjį metų laiką, o vasarą sugrįžta gyventi į Rokiškį. Sostinėje ji džiaugiasi galėdama bendrauti su dukromis bei anūkais ir nuolat jaučia jų palaikymą.
„Kai šventėme mano 90-metį, visi nuėjome į restoraną. Anūkas prie pilko švarko buvo užsidėjęs mano austą kaklaraištį. Kaip gražiai atrodė! Va ir dabar ateis vienas anūkas, studentas. Duosiu jam pinigų, bet už tai jis turės šiek tiek prie juostų padirbėti, padėti man“, – juokiasi moteris.
