Norėjosi dažniau
Uteniškė R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė su būsimu vyru Vaidotu susipažino studijuodama Vilniuje. Ji baigė Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklą. Studijos buvo ir įdomios, ir naudingos.
„Ypač patiko marketingo ir psichologijos paskaitos. Ten sutikau labai šaunių žmonių. Džiaugiuosi, kad su nemaža dalimi jų iki šiol draugaujame. Su Vaidotu taip pat susipažinome universitete. Paskutinius kursus mokiausi tarptautinėje grupėje, tačiau palaikėme labai gerus santykius su grupiokais iš lietuviškos grupės. Į kažkurį vakarėlį jie atsivedė Vaidą. Po to į dar vieną... Ir susitikti norėjosi vis dažniau“, – smagiai studijų laikus prisimena R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Ne geografinė vieta yra svarbiausia. Svarbu, kad šalia būtų širdžiai artimi žmonės ir kad aplinkoje, kurioje gyvenu, galėčiau save realizuoti.
Svarbu ne vieta
Netrukus Ramunė ir Vaidas tapo pora, po to atšoko vestuves. Jauna šeima suko galvą, kur kurti gyvenimą, įsirengti namus. Kadangi vyras jau buvo įsisukęs į darbus Kėdainiuose, čia buvo tėvų ūkis, todėl jis norėjo grįžti į gimtinę.
„Vilniuje turėjau susikūrusi gyvenimą, kuris man tiko ir patiko, bet Vaidas dėl darbų turėjo grįžti į Kėdainius, tad nelabai turėjome kitą pasirinkimą. Turiu pripažinti, kad neturėjau didžiulio noro kraustytis kitur. Nesu nei už didelį, nei už mažą miestą. Ne geografinė vieta yra svarbiausia. Svarbu, kad šalia būtų širdžiai artimi žmonės ir kad aplinkoje, kurioje gyvenu, galėčiau save realizuoti. Taip atsidūriau Kėdainiuose“¸ – kalbėjo R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Šiuo metu šeima augina dvi dukras, kurios yra didžiausias jų gyvenimo turtas.
Rami pradžia
Laikotarpis prieš persikraustant į Kėdainius, kuriuose ji gyvena šešerius metus, jai buvo labai įtemptas. O rami pradžia čia – labai gera proga atsikvėpti, susidėlioti naują ritmą, įsikurti naujuose namuose.
Pirmiausia pajaučiau, kad ne viską Kėdainiuose galima nusipirkti čia ir dabar, pradedant maisto produktais ir baigiant paslaugomis.
„Nieko nepažinojau, neturėjau mėgstamų vietų ir viską reikėjo atrasti, pažinti ir pamėgti iš naujo.
Pirmiausia pajaučiau, kad ne viską Kėdainiuose galima nusipirkti čia ir dabar, pradedant maisto produktais ir baigiant paslaugomis. Teko išmokti gyventi su tuo ir kitaip dėliotis poreikius, taikantis prie esamų galimybių“, – pasakojo R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Nebūna kamščių
Pašnekovė neslepia, kad apsigyvenus Kėdainiuose ją užklupo ir netikėti dalykai, susiję su visuomenės stereotipais.
„Pajutau skirtingą gyventojų požiūrį į tam tikrus dalykus, mačiau mažiau tolerancijos kitoniškumui ir daugiau susikurtų stereotipų. Nepaisant to, atsikrausčius iš didesnio miesto, be abejo, patiko, kad Kėdainiuose nebūna eismo kamščių. Kur benuvažiuotum, lengvai rasi vietą parkavimui. O dažnai automobilio net nereikia, atstumai maži ir laisvai galima pėsčiomis nueiti“, – šypsosi R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Žavi parkas
Moteris labai džiaugiasi atnaujintu miesto parku, kur sukurta puiki erdvė laisvalaikiui.
Pajutau skirtingą gyventojų požiūrį į tam tikrus dalykus, mačiau mažiau tolerancijos kitoniškumui ir daugiau susikurtų stereotipų.
„O kai gamta buvo pasipuošusi rudeniu, parkas tapo tobula fotosesijų vieta“, – šypsosi fotografė.
Kai Raščiauskų šeima sulaukia svečių, veža juos į senamiestį ir pasakoja įspūdingą miesto istoriją. „Draugai būna ir nustebinti, ir sužavėti. Dažnai sako, kad jaučiasi lyg keliautų užsienyje“, – pastebėjo R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Apie pliusą
Dar vienu gyvenimo Kėdainiuose pliusu ji įvardija tai, kad gyvena Lietuvos viduryje.
„Kuria kryptimi bevažiuotum, viskas, rodos, greitai pasiekiama. Dabar ir Baltijos jūra arčiau! Mums su dukromis pajūris labai patinka, o nuvažiuoti užtrunka tik pora valandų“, – šypsosi pašnekovė.
Meniški vaikai
Pašnekovė gimė ir augo Utenoje. Savo mylimą miestą, kur visada gera sugrįžti, ji paliko baigusi gimnaziją.
„Mokykloje išbandžiau begalę būrelių, nuo krepšelių pynimo iki akordeono pamokų. Štai skaute tapau, nes vadovė kasmet savo grupę veždavo į keliones užsienyje. O gamtotyrininkų mokyklą rinkausi dėl stovyklų laukinėje gamtoje. Tiek mokykloje, tiek universitete buvau aktyvi užklasinėje veikloje.
Nors baigdama gimnaziją svajojau stoti į Dailės akademiją, taip iki jos ir nenukeliavau. Augau mylinčioje šeimoje, turiu brolį, kuris grįžo gyventi į Uteną ir laisvalaikiu kuria gražius dalykus iš medžio ir epoksido dervos. Abu esame meniškos sielos“, – pasakojo R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Štai skaute tapau, nes vadovė kasmet savo grupę veždavo į keliones užsienyje. O gamtotyrininkų mokyklą rinkausi dėl stovyklų laukinėje gamtoje.
Atkalbėjo
Baigdama mokyklą mergina svajojo apie su menu susijusias studijas, tačiau tiek tėvai, tiek kiti vyresnieji giminės ar pažįstami ją įkalbinėjo studijuoti ir dirbti kažką naudingesnio, o pomėgį fotografuoti pasilikti laisvalaikiui.
„Taip ir buvo. Pasirinkau rimtas studijas, fotografija liko pomėgiu. Užtat dabar kiekvienais metais save palepinu naujais fotografijos kursais ar dalyvio bilietu foto konferencijoje. Nuolat tobulėti savo srityje, manau, yra būtina“, – sakė R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
„Esu laiminga“
Nors ir baigė tarptautinio verslo studijas, tačiau moteris pasuko meno keliu. Ji – fotografė, dirbanti visoje Lietuvoje.
Nuolat tobulėti savo srityje, manau, yra būtina.
„Tai – pilnas iššūkių darbas, bet esu labai laiminga, kad galiu atsiduoti kūrybai. Dirbti darbą, kuris yra „prie dūšios“, yra dovana“, – įsitikinusi R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Pajamų šaltinis
Pagrindinis fotografės uždarbio šaltinis yra renginiai ir asmeninės fotosesijos.
„Kadangi be fotoaparato retai kur išvažiuoju, turiu didžiulį archyvą gamtos, miesto gyvenimo kadrų. Fotografų dabar yra tiek daug, kad suskaičiuoti turbūt net būtų sunku. Ir konkurencijos tuo pačiu daug. Bet, manau, kiekvienas klientas atsirenka pagal stilių, bendravimą, kainą... Juk ir visažisčių daug, bet prireikus turime išsirinkę savo favoritę, kurios darbo metodai ir medžiagos mums labiausiai patinka“, – kalbėjo R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Pagalių nekaišioja
Nors fotografų konkurencija didžiulė, tačiau pašnekovė sako, kad pagalių kaišiojimo į ratus, norint gauti vieną ar kitą užsakymą, ji nejaučia.
Fotografų dabar yra tiek daug, kad suskaičiuoti turbūt net būtų sunku. Ir konkurencijos tuo pačiu daug.
„Gal nė nesigilinu. Jei ir kaišioja, mes kiekvienas turime atsakyti už savo elgesį prieš save patį ir būti sąžiningi, ir nepamiršti, kad lazda turi du galus. Žinau, kad aš pagalių nekaišioju, man to užtenka. Mintyse nuolat sukasi daug visokių planų ir idėjų, kurias su laiku, tikiu, įgyvendinsiu“, – įsitikinusi R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Derliaus mažinimas
Pašnekovės vyras Vaidotas – ūkininkas, kaip ir jo tėtis Rimvydas Rasčiauskas, tačiau rimta ūkininkiene ji netapo.
„Nelabai padedu ūkyje, nebent kaip pagalbą galėtume įskaityti į angarą atneštus užkandžius. Arba nuotraukų seriją iš ūkio gyvenimo, kuria galėtume papuošti sienas. O gal ne tik kad nepadedu, bet dar ir kenkiu. Kai Vaidotas augino žirnius, su dukrom, pasiėmę maišą, stovėjome pirmos eilėje važiuoti į laukus. Žirniauti ir taip mažinti derlių“, – juokiasi R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Kūryba visur
Apie didesnę galimybę sau skirti daugiau laiko moteris net nesvajoja, nes dukros dar mažos, todėl svarbiausi yra jų poreikiai.
Nelabai padedu ūkyje, nebent kaip pagalbą galėtume įskaityti į angarą atneštus užkandžius.
„Tiesą sakant, laisvo laiko per daug ir nelieka. Tad atsiradus laisvai minutei norisi paprasčiausiai pažiūrėti filmą ar paskaityti. Arba sėdint kavinėje prie lango, stebint praeivius, ramiai išgerti kavos. Arba rašyti ilgus popierinius laiškus draugams, su kuriais nėra galimybės dažnai susitikti. Man labai patinka kurti, kūrybinis procesas. Vieną dieną tai gali būti kūryba virtuvėje. Kitą dieną – naujas fotografijų albumas, o trečią – naujos dekoracijos ir veiklų planas vaikų šventei“, – mintijo R.Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
Kelionių alkis
Kaip vieną didžiausių laisvalaikio malonumų fotografė įvardijo keliones.
„Kai tik būna proga, su šeima važiuojame aplankyti dar nematytų vietų. Vaikams yra svarbu parodyti, kokioje gražioje šalyje gyvename. O ir mes kartais liekame nustebinti, kiek visko daug ir skirtingo telpa mūsų mažytėje Lietuvoje“, – sakė R. Malaiškaitė-Rasčiauskienė.
