Taip atrodo keliautojo Dano Pankevičiaus svajonių gyvenimas beveik ištisus metus. Kodėl būtent toks gyvenimo kelias? Iš kur tiek drąsos? Koks jausmas nuolat būti ne komforto zonoje? Ar baisu susidūrus su mirtimi? Apie tai jis pasakojo Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“.
– Aurimas Mikalauskas: Danai, kai atrodė tavo pati pirma kelionė, kuri buvo kone prieš dvidešimt penkerius metus?
Danas Pankevičius: Ji prasidėjo labai netikėtai, tiesiog vieną rytą skaitydamas popierinį šeštadienio laikraštį perskaičiau straipsnį, kaip vienas vaikinas iš Rusijos sostinės nukeliavo traukiniu iki Pekino. Manęs niekaip ta mintis nepaleido, kaip galima iki Pekino su traukiniu, sėdai ir atsidūrei kitame pasaulio krašte, man atrodė tikrai neįtikėtina. Ir vis galvodavau, ir galvodavau, kad vienas tai tikrai nenuvažiuosiu, net minties tokios nebuvo. Tad įkalbinau savo draugą.
Jis sutiko, tada kilo klausimas, nuo ko pradėti. Pirmyn ir atgal traukiniu gal bus nuobodu, reikia į vieną pusę nuskristi ir atgal grįžti traukiniu. Paskui ieškom skrydžio bilietų, tada buvo taip sudėtinga juos rasti. Ne internete žiūrėdavom, o eidavom į kelionių agentūras, kurios pardavinėdavo ranka rašytus bilietus. Bilietai buvo pigesni iš Tailando, bet draugas sako, žinai, girdėjau, kad Tailande nepraeinamos džiunglės. Mes neįsivaizdavom, kaip tas pasaulis atrodo.
Galiausiai suradome daug geresnę kainą, aišku, tai buvo vis tiek milžiniški pinigai, į vieną pusę 2200 litų. Taip mes išskridom į Singapūrą ir sausuma grįžom abu į Lietuvą. Ir nuo tada niekada nebesustojau keliauti.
Singapūre pabuvom gal keturias dienas, apžiūrėjom miestą ir keliavom toliau sausuma link Lietuvos – Malaizija, Tailandas, Kinija, Mongolija. Man buvo toks smalsumas, tiek daug naujų dalykų, aš net pagaliukų nebuvau laikęs rankose, o visi valgo pagaliukais. Tiek naujų dalykų, kurių aš gyvenime nebuvau patyręs, gyvenau tarp Panevėžio ir Vilniaus. Man nebuvo to, kad kas nors pasijuoks. Man tiesiog dar norisi, dar norisi…
Jau nebesupranti, kiek aplink naujų dalykų. Ir tu nori visko. Aš net pasiruošti nežinojau kaip, nebuvo net ko paklausti. Aš net striukės neturėjau pasiėmęs, bet įsigijau kažkur, kai Kinijoje pradėjo snigti, tik batų tinkamų neradau, tai teko su vasariniais būti.
Bet tokie dalykai kaip tik mane į priekį varė, kiek galima pažinti, sužinoti. Tik kuo toliau, tuo mažiau aš tų naujų dalykų patiriu. Per tiek daug metų kelyje tikrai nemažai teko pamatyti. Aš labai gerai pamenu tokius dalykus, kaip pirmą kartą apelsinmedžio lapelį nusiskyniau ir sutryniau tarp pirštų, aš ir dabar tą kvapą prisimenu.
A. M.: Gana greitai buvo ir tavo antroji pusės metų kelionė, nuo kurios pradėjai keliauti ne su kuo nors, o vienas. Kaip tai atsitiko? Ar nesijautei vienišas?
D. P.: Antroji kelionė buvo į Indiją, pusės metų. Tuomet vėl galvojau, kaip keliaut, tas draugas, su kuriuo įveikėme pirmą kelionę, jau nenorėjo prisijungti. Tada galvoju, kaip surasti, su kuo keliauti, niekas aplink nekeliauja, nėra jokių forumų keliautojų. Žinot, ką padariau? Aš įdėjau į vieną dienraštį skelbimą, kad ieškau bendrakeleivių į Indiją.
Dar pamenu redakcijoje manęs klausė, ar dėti rėmelius. Paklausiau, kas tie rėmeliai, pasakė, kad pritraukia daugiau dėmesio. Kuo storesnis rėmelis – tuo aukštesnė kaina. Sakau, dedam storiausius. Atsirado vienas vaikinas, dirbo Amerikoje, užsidirbo pinigų, grįžo į Lietuvą ir, sako, keliaujam.
Jis negalėjo tiek laiko būti su manimi, tai po trijų mėnesių mūsų keliai išsiskyrė, jis grįžo į Lietuvą, o aš sėdžiu vienas ir galvoju: „Danai, arba tu pažįsti pasaulį ir keliauji vienas, išdrįsti tai padaryti, arba tiesiog to nedarai ir grįžti namo.“ Nusprendžiau, kad pabandysiu vienas ir supratau, kad vienas galiu keliauti. Galvodavau, kad gal būsiu vienišas, nebus su kuo pašnekėti, bet, žinot, kad ir toje Indijoje aplink tave tiek daug žmonių. Kai vienas keliauji, vietiniai tave netgi labiau pastebės, duos dėmesio, norės užkalbinti, negu keliaujant dviese.
Galvos, kad va jie draugai, šnekasi tarpusavyje, geriau nesikišim. Kai tu vienas, jie patys prieina prie tavęs, supratau, kad aš ne vienas, aš apsuptas žmonių. Po kelionės Indijoje, aš nebeieškojau niekada žmonių, kurie keliautų su manim. Jei kas nors sugalvoja prisijungti, valio, keliaujam, bet kad tai daryčiau specialiai prieš kelionę, to daugiau nebebuvo.
-
Keliautojas ekstremalas Karolis Mieliauskas: ekspedicijose kas nors iš komandos narių visuomet peršąla ar kokia infekcija užsikrečia, o aš vis „išsisuku“
-
Meilės emigrantas Algirdas: „Ekvadoriečiai vertina žmogų ne pagal tai, kokio storio jo piniginė“
-
Tailande jau metus gyvenantis keliautojas Gedas: tai – užkrečianti šalis
A. M.: Kaip keitėsi tavo požiūris į gyvenimą tiek daug keliaujant, kokių įžvalgų atsirado? Tokių, kur lieka ilgam?
D. P.: Kelionės tikrai smarkiai mane pakeitė, aišku, būtų sunku palyginti, koks būčiau buvęs, jei būčiau nekeliavęs, bet pradėjau labai stipriai vertinti dalykus, kuriuos turiu. Mes turime elektrą, turime vandenį, ir visi galvoja, kad tai yra duotybė, kaip kitaip gali būti, bet aš ką tik praleidau pusantro mėnesio Pietų Sudane, šalyje, kuri laikoma pačia skurdžiausia pasaulyje.
Ten nieko nėra, jokios elektros nėra, tik sostinėje ar kažkuriose gyvenvietėse. Dauguma žmonių gyvena be tokių dalykų, jie neturi net vandens pakankamai, jie prausiasi po gyvulių šlapimu, ryte karvė atsistoja ant kojų ir jie lenda kaip po dušu, atsistoja ir prausiasi. Aš tikrai stipriai vertinu mūsų gyvenimą Lietuvoje, pas mus beveik nėra nusikalstamumo, palyginti su kitomis šalimis, nėra didelių katastrofų, žemės drebėjimų, liūčių milžiniškų, saugu pas mus gyventi. Mes esame TOP pasaulyje pagal išsivystymą ir pagal visa tai, ką mes turime, mes turime labai daug.
A. M.: Turbūt ne kartą artimai susidūrei su mirtimi. Bijai jos?
D. P.: Net ir pavojingiausiose vietovėse visada yra planas A, B, C. Gyventi aš tikrai noriu, turiu pasiruošti pilnai sudėtingesnėms kelionėms. Čia net nekalbu apie karinius konfliktus, tu tiesiog gali suprasti, kad ten, kur keliauji, aplink tave nėra vandens. O tokių situacijų irgi buvo, gauni pamoką, šį tą išmoksti.
Vienas stiprus įvykis buvo, kai virš mėnesio pragyvenau Amazonės džiunglėse, miegodavau hamakuose. Džiunglėse būdavo vis tiek kokie nors keliukai iš vieno kaimo į kitą, bet kartais būdavo atkarpos, kai per kelias dienas nieko nesutinki, net ryšio nėra. Aš prisikroviau daug vandens, gal aštuonis litrus, bet buvo toks didelis karštis, kad aš geriu tą vandenį ir galvoju, reikia taupyti, bet negaliu, nes net bloga iš to karščio. Vanduo mažėjo, mažėjo, kol baigėsi.
Aš prieinu upelį, o jis toks stovintis, įsivaizduokit, jei išgersi to vandens, kurį laiką negalėsi keliauti, apsinuodysi, stovinčio vandens negalima gerti. Ir einu, save pagaunu, kad nelabai suprantu, kur einu, ir galvoju, kas čia dabar darosi su manimi, supratau, kad didelė dehidratacija ir mano organizmui būtinai reikia vandens. Ir įvyksta stebuklas, pradeda lyti lietus. Turėjau tokį apsiaustą nuo lietaus, aš jį praskėčiau kuo plačiau, kad kuo didesniu plotu surinkčiau vandenį. Ir aš jo pririnkau, su supuvusiais lapais, bet nieko čia tokio. Gėriau, gėriau ir vėl vanduo baigėsi, radau tekantį upelį, tokį jau teko gerti, nieko nenutiko.
Gyvenime, aišku, buvo daug tokių įvykių, ir nuo kalno vos nenukritau, ir karo zonose prieš daug metų buvo tikrai blogų situacijų, bet žinojau, kur lendu, kas gali nutikti. Kai šalia buvo tikrai blogiausias variantas, prabėgo daug minčių pro galvą ir galvojau, kas mane čia vertė, vėl tas smalsumas. Tokios kaip mirties aš tikrai nebijau ir galvoju, kad jei kas atsitiktų, kad tos senatvės nesulaukčiau, vis tiek įvertinu, kad per tą trumpą gyvenimą aš tiek pamačiau, kad ačiū gyvenimui ir už tai.
A. M.: Tau liko apkeliauti tik vieną pasaulio šalį. Kaip tavo gyvenime atsirado grupinių kelionių organizavimas?
D. P.: Daug metų dirbau prekyboje, bet reikėjo rinktis, arba dirbti, arba keliauti po vietas, kuriose nėra jokio ryšio. Aš pasirinkau pastarąjį variantą ir nedirbau aštuonerius metus. Tada galvojau gal grįžti į prekybą, bet draugai paprašė suorganizuoti kelionę. Gerai, sakau. Suorganizavau, nuvažiavo, patiko. Draugai sako, kad turėtum organizuoti keliones, bet galvojau, kad iš to tikrai neuždirbsiu tiek, kiek iš didmeninės prekybos.
Bet tada galvoju, ar mano tikslas gyvenime uždirbti visus pasaulio pinigus? Akivaizdu, kad ne. Ir tada galvoju, kad tiesiog reikia daryti tai, kas maloniausia gyvenime. Ir taip natūraliai viskas gimė. Nors niekada neplanavau, mano gyvenime atsirado kelionių organizavimas.
Ta pirmoji kelionė buvo į Šiaurės Korėją. Buvau ten pirmą kartą su dukra ir tuometine žmona, dukrai buvo penki mėnesiai. Šiaurės Korėja užsieniečiui yra tikrai saugi šalis. Jei tai nebūtų, ar aš būčiau drįsęs? Ar būtų žmona leidusi kartu keliauti į tokią šalį? Vietinių gyvenimas tikrai sunkus, yra įvairių dalykų, bet iš esmės, kalbant apie užsieniečius keliautojus, tikrai saugu. Ir aš suradau galimybę ten patekti, kai ten beveik iš viso neatvažiuodavo užsieniečių.
Sužinojo draugai ir tai buvo pirma suorganizuota kelionė. Gavau vizas, leidimus ir mes išvykome. Po tos draugų kelionės sugalvojau suorganizuoti kitiems žmonėms, taip natūraliai ir prasidėjo. Net per COVID-19, kai niekas neorganizavo kelionių, aš suorganizavau į Etiopiją. Per dvi savaites nė vieno keliautojo nesutikome, net vieną didžiausių traukos objektų dėl mūsų atrakino.
Jei turi žinių, žinai, kaip elgtis, visur gali viską padaryti. Pernai buvo pradėtos kelionės į Jemenui priklausančią Sokotros salą, kur aš irgi negalvojau, kad organizuosiu. Kai nuvykau pats, pamačiau, kad čia kažkoks rojus. Paskelbiau, kad renkama grupė ir ji susirinko per valandą. Į Pietų Sudaną per penkias valandas surinkau tris pilnas grupes.
A. M.: Pabaigai. Jeigu turėtum pinigų, vadinkim, tokiai paskutinei savo gyvenimo kelionei, kur keliautum?
D. P.: Tokios vienos vietos aš negalėčiau įvardinti, bet aš noriu pamatyti dar nematytų dalykų, tad pasirinkčiau tas vietas, kuriose dar niekada nebuvau.
Daugiau apie Dano Pankevičiaus kvapą gniaužiančias keliones, jo vaikystę, beribį smalsumą, šeimos kūrimą keliaujant, tokio gyvenimo būdo minusus ir nesiliaujantį norą pažinti išgirsite laidoje „Pradėk iš naujo“ čia. O jei norite sužinoti Dano požiūrį į darbą per atstumą, darbštumo ir susikaupimo įgūdžius, pervargimo etapus, kodėl nereikia turėti lūkesčių ir kas jam yra laimė, — spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
