Ir daro tai, kas, atrodytų, jai buvo skirta visuomet: floristikos studijoje „Gėlė ir vėjas“ kuria išskirtines gėlių puokštes, kurios klientus pasiekia kartu su trumpais eilėraščiais. Jos parduotuvėje netrūksta ir kitų meno kūrinių – paveikslų, interjero detalių. Viskas, kuo prekiaujama, pasak Urtės, yra tai, kas pirmiausia patinka jai pačiai. „Net mano pirmosios puokštės buvo tokios, kurias rišau tarsi sau“, – neslėpė.
Pirmoji mokytoja ir verslo partnerė – mama
„Man 37-eri. Dirbu su gėlėmis, skaitau, domiuosi menu. Gyvenu kaime ir tuo džiaugiuosi“, – lakoniškai save pristato Urtė. Šiuo metu visas jos gyvenimas susijęs su gėlėmis. Jos Urtės gyvenime atsirado seniai – kai mergaitei tebuvo 11 metų.
„Mano mama tada dirbo pirmojoje gėlių parduotuvėje Kelmėje. Aš eidavau pas ją į darbą ir permerkinėdavau gėles, tvarkydavau juosteles, šluodavau šiukšles, rišau pirmąsias savo puokštes, išmokau surišti didelį kaspiną, skirtą papuošti vestuvinėms mašinoms – tada buvo tokia mada“, – prisiminė pašnekovė.
Išmokau surišti didelį kaspiną, skirtą papuošti vestuvinėms mašinoms – tada buvo tokia mada.
Vėliau, kai jos mama įkūrė savo verslą ir atidarė gėlių parduotuvę, Urtė taip pat jai padėjo. „Viskas vyko organiškai. Dirbdama parduotuvėje pradėjau fotografuoti. Buvo laikas, kai fotografija buvo „išstūmusi“ gėles iš mano veiklos. Nors ir tada dažnai rišdavau nuotakoms puokštes, o vėliau su jomis jas fotografuodavau. Bet praėjus tam tikram laikui vėl visiškai grįžau vien prie floristikos. Reikėtų paminėti, kad nesu profesionalė, t. y. baigusi floristikos studijų. Nesu net lankiusi jokių kursų. Visų pagrindų išmokau iš savo kolegių ir visuomet dirbau tiesiog intuityviai“, – neslėpė klientų už originalų braižą kūryboje vertinama Urtė.
Įkurti nuosavą verslą ji nutarė, kai gėlių parduotuvę turinti jos mama nusprendė, jog nebepristatys klientams gėlių – tik prekiaus jomis vietoje. Urtė nusprendė tuo užsiimti pati.
„Visada žinojau, kad, jeigu imsiuosi kokios nors savarankiškos veiklos, susijusios su gėlėmis, ji vadinsis „Gėlė ir vėjas“ pagal Henriko Radausko to paties pavadinimo eilėraštį. Mano draugė Eglė sukūrė logotipą – užsiklijavau jį ant mašinos. Kita draugė Irma sukūrė reklaminį klipą, pasidariau savo firmines dėžutes ir pradėjau veiklą“, – pačią pradžią prisiminė pašnekovė.
Pasak jos, draugų palaikymas tuo metu buvo labai svarbus. Taip pat ir aplinkinių patarimai.
„Kai dar dvejojau, ar verta imtis šios veiklos, su vienu versliu žmogumi pasitariau, ką daryti. Jis pasakė, kad nieko neklausyčiau, o daryčiau savo. Taip ir elgiausi. Kiekvieną puokštę darydavau tarsi sau. Visada žinojau ir tikėjau, kad gėlėmis galima išreikšti meilę, rūpestį, dėkingumą ir kad pasaulyje nieko nėra gražiau už gėlę“, – apie savo veiklos principus, kurie išlikę iki šiol, kalbėjo Urtė.
Kanarus paliko dėl sūnaus
Keletą metų savo kurtas gėlių puokštes Kelmėje ir už jos ribų klientams pristatinėjusi moteris savo veiklą buvo nutraukusi dėl kitos svajonės. Kartu su sūnumi išsikraustė į Kanarus.
„Išvažiavau su keletu šimtų eurų, nemokėdama kalbos. Pragyvenau ten metus ir tikiu, kad, jei būčiau likusi, dabar ten jau dirbčiau su gėlėmis. Bet aplinkybės susiklostė taip, jog ten nepatiko mano sūnui, todėl teko grįžti.
Ispanijos temperamentas iki šiol buvo ir yra manyje. Visada gyvenu daugiau širdim nei protu. Dievinu ne tik jų kalbą, bet ir požiūrį į gyvenimą. Lietuvoje mėgstu viską, išskyrus šaltį“, – tikino pašnekovė. Ji neslėpė, kad jos sprendimą viską mesti Lietuvoje ir išvažiuoti į Kanarus žmonės vertino prieštaringai.
Visada gyvenu daugiau širdim nei protu.
„Buvo daug smerkiančių ir nustebusių, kad viską metusi išvažiavau. Bet tikėjau ir tebetikiu, kad reikia sekti paskui savo svajones“, – sprendimo pagyventi vienoje iš Ispanijai priklausančių salų Urtė niekada nesigailėjo.
Pasak jos, grįžus į Kelmę įsitraukti atgal į ankstesnę veiklą buvo sunku. „Mintimis vis dar buvau Lansarotėje, prie vandenyno krantų. Bet gyvenimas viską koreguoja savaip. Išlieka tie, kas prisitaiko. Visuomet buvau dėkinga likimui ir mamai, kad galiu dirbti darbą, susijusį su grožiu ir kūryba. Taigi, atidėjau savo svajones apie šiltuosius kraštus ir dirbau toliau“, – pasakojo pašnekovė.
Karantinas tapo nauja pradžia
Pandemija ir kartu su ja paskelbtas karantinas buvo stiprus išbandymas daugeliui verslų. Urtės ir jos mamos gėlių salonas taip pat išgyveno sunkų etapą – teko persikraustyti į kitas patalpas. Tačiau pokyčiai nebuvo vien blogi. Jie tapo savotišku „Gėlė ir vėjas“ prekės ženklo atgimimu.
Neįsivaizdavau parduotuvės iškabos raudonos ir šviečiančios.
„Kadangi naujai krautuvėlei reikėjo pavadinimo, nusprendėme ją pavadinti „Gėlė ir vėjas“, nes klientai šį pavadinimą jau atpažįsta. Sulaukiau daug nuomonių, kad tai, ką aš kuriu, skirta ne provincijai, kad čia gyvenantiems žmonėms nereikia subtilumo, naujų mados vėjų, kad mūsų parduotuvės reklama per daug paprasta, „miesčioniška“.
Bet aš ir vėl dariau viską pagal nuojautą. Neįsivaizdavau parduotuvės iškabos raudonos ir šviečiančios. Norėjau tarsi rašalu užrašyto „Gėlė ir vėjas“ pavadinimo, nes savo puokštėmis nešu žinutę, jog nereikia pasiduoti gyvenimo prozai, reikia visuomet ieškoti poezijos“, – savo požiūrį į gyvenimą dėstė Urtė.
H.Radauską, K.Navaką, D.Kajoką ir kitus lietuvių poetus labai mėgstanti moteris poezija džiugina ir savo klientus. Prie kiekvienos puokštės ji sega trumpus eilėraščius: „Matau, kad jie suteikia džiaugsmo klientams. Taip pat ir man.
Iš tiesų man visuomet sekasi parduoti tik tai, kuo pati tikiu, tai, ką pirkčiau aš pati. Gal ir nesu labai gera verslininkė, bet kiekvienoje dienoje, kiekvienoje gėlėje pastebiu kažką ypatingo. Matau, kad kiekviena puokštė skirtingu paros metu ir esant skirtingam apšvietimui atrodo kitaip. Kartais manau, kad jos – kaip žmonės – vis kitomis gyvenimo aplinkybėmis atrodo skirtingai“, – mintimis dalinosi floristikos salono įkūrėja.
Daugiausia jos klientų – iš Kelmės, aplinkinių vietovių, Šiaulių. Didesni užsakymai, pavyzdžiui, vestuvėms, atkeliauja ir iš toliau. Nors kurti puokštes jai patinka visoms progoms, labiausiai Urtė džiaugėsi, kad žmonės perka gėles ne tik sveikindami kitus, bet ir sau – norėdami pasikelti nuotaiką, pasipuošti namus.
„Užsakymai būna įvairūs: nuo 10 iki 200 Eur už puokštę. Bet kiekvienas man vienodai svarbus“, – tikino Urtė.
Mėgstamą veiklą atradusi verslininkė nesiskundžia net tuomet, kai tenka dirbti be atokvėpio. Kaip ir visiems gėlių pardavėjams, šventinės dienos – pats darbymetis, kai sunku rasti laiko net miegui. Urtė su šypsena prisimena, kaip šiemet per Motinos dieną turėjo paruošti ir pristatyti net 200 puokščių. „Bet sumaišiau tik vieną adresą!“, – juokiasi pašnekovė.
Į vieną dažniausiai užduodamų klausimų „kodėl ji vis dar Kelmėje“, Urtė turi labai aiškų atsakymą: „Čia mano sodyba, mano šeima, mano upė, mano miestelis, mūsų neįvardinta bendruomenė. Kaimynystėje esančiame fotosalone spausdinuosi reklaminius užrašus, visuomet randu iš ko pasiskolinti telefono įkroviklį, vietinis taksi pristatinėja mano puokštes. Iš tiesų visuomet mėgau mažus miestelius. Teko studijuojant gyventi Vilniuje, bet jo taip ir nepamilau“, – sakė Kelmėje gyvenanti ir čia verslą turinti moteris.
Artimiausius planus ji sieja su „Gėlė ir vėjas“ plėtra. „Dabar mūsų naujosiose patalpose noriu įkurti erdvę, kur klestėtų menas ir gėlės. Manau, tai du gražiausi ir vertingiausi dalykai pasaulyje. Svajoju prekiauti šiuolaikinių menininkų, jei ne paveikslais, tai bent printais (šiuo metu parduotuvėje jau galima įsigyti menininkės Agnės Čižauskaitės autorinių kūrinių reprodukcijų). Noriu likti tarp gėlių, nes kaip sakė D.Kajokas: „Vien gėlės yra išmintingos – vakare, nors ir keisdamos spalvą jos visai nesistengia pakeisti pasaulio“.
