15min GYVENIMO pokalbis su Ingrida – ne tik apie „populiarųjį“ virusą, tačiau ir apie mokslą, jo svarbą, nematomą pusę, skiepus, pavojus dėl antibiotikų bei sąmokslo teorijas.
– Ingrida, jūsų pavardė Lietuvos naujienų portaluose bei televizijos žinių laidose pasirodė neseniai. Kokia jūsų veikla, nes žinome tiek, kad esate mokslininkė.
– Šiuo metu esu ketvirtų metų doktorantė Kembridžo universitete. Savo studijų metu pasitelkiu kompiuterinius metodus tam, jog galėtume atrasti gamtoje esančius naujus ir geriau suprasti RNR virusus.
– RNR – šiai grupei ir priklauso koronavirusas?
– Taip. Tad kompiuterinius metodus pasitelkiame tam, kad galėtume suprasti jų molekulinę biologiją, įvairovę ir evoliucinius ryšius.
Prieš tai mokiausi žmogaus ligų genetiką Londone (UCL universitetas), kur ir pradėjau savo bioinformatikos kelią. Magistriniam darbui pasitelkėme mašininio mokymosi neuroninius tinklus ir bandėme sukurti matematinius modelius, kurie galėtų simuliuoti tikrą situaciją ląstelėje, kuomet naudojami pavieniai baltymų eksperimentų rezultatai.
Na, o savo mokslinį kelią pradėjau Lietuvoje, kur Vilniaus universitete ketverius metus mokiausi molekulinę biologiją. Savo dar pirmųjų studijų metų pabaigoje prisijungiau prie prof. Klimašausko grupės biotechnologijų institute. Čia ir užgimė aistra RNR biologijai. Taip pat su RNR sąveikaujantys baltymai, kuriuos tyrinėjau, buvo kilę iš archėjų, tad tas paskatino laisvalaikiu domėtis įvairesniais organizmais.
Galiausiai galbūt RNR ir archėjų vedina atradau astrobiologiją, kuri tyrinėja gyvybės atsiradimą: pirmykštes sąlygas bei pirmąsias molekules. Tad astrobiologija yra mano mylimas mokslinis hobis.
– Dar jus pristato kaip virusologę. Nelabai dažnai girdimas žodis. Be to, skaičiau, kad gilinatės į virusų molekulinę biologiją ir taksonomiją. Tai dar painiau skamba. Kuo tai pasirodė jums įdomu?
– Širdyje visada būsiu molekuline biologe. RNR virusai yra kaip išplėstinis grynos molekulinės biologijos vadovėlis. Jie turi tiek daug įvairiausių mechanizmų!
Studijuojant bakalauro studijas, išmokstama labai daug bendrų taisyklių, kurioms paklūsta mūsų ląstelės ar bakterijos. Tačiau virusai yra labai įsigudrinę ne tik išnaudoti tas pačias taisykles, bet ir susikurti savas – tam, jog apgautų mūsų ląsteles ar sukontroliuotų infekcijos mąstą.
Man RNR virusai yra visiškai diversifikuota, bet kiekvienu atveju optimizuota molekulinė mašina – kas neapsakomai žavi. RNR virusai nešvaisto nė vienos dalelės savo genomuose, tad juos be galo įdomu tyrinėti.
Mano dabartinė laboratorija tuo ir skiriasi, jog mes žiūrime daugiausiai į naujus, iki šiol nematytus atvejus, kaip RNR virusai sugeba išrasti naujas strategijas baltymų gamybai ar genomo padauginimui. Tačiau atrandant naujus dalykus, labai svarbu, jog tai būtų ne pavieniai atvejai, nes tai gali būti tiesiog sekoskaitos klaidos ar kitas artefaktas. Todėl labai svarbu suprasti taksonomiją – kaip tie virusai tarpusavyje susiję ir ar tie nauji mechanizmai yra matomi visoje naujoje virusų grupėje.
RNR virusai nešvaisto nė vienos dalelės savo genomuose, tad juos be galo įdomu tyrinėti.
Tarkim, jei kažkas unikalaus nutiks jums (pvz., turėsite ugninės spalvos plaukus), panašių atvejų galime tikėtis rasti tarp jūsų brolių, sesių ar tėvų – taksonominės šeimos nei su jumis visiškai genetiškai nesusietų atsitiktinių žmonių. Tad suprantant virusų evoliuciją, jų sąryšius, galima labai daug suprasti ir apie jų mechanizmus.
– Kuo domėjotės vaikystėje, kas patiko mokykloje? Būti mokslininke – tokia gal buvo svajonė?
– Manau, jog visai natūraliai atėjau į mokslą – mano šeimoje nebuvo pažįstamų mokslininkų, tad nei mačiau būtent šios specializacijos artimųjų, nei turėjau spaudimą eiti šia linkme.
Tėvai yra pasakoję, jog, būdama maža, nuolat parsinešdavau visokių vabzdžių ir rodžiau kitiems. Užaugau kaime, tad gamta visada buvo ir yra labai man artima tematika. O suprasti, kaip gamta (plačiąja prasme) veikia, padeda gamtos ir gyvybės mokslai.
Pirmasis išties sudominęs mokslas buvo fizika, nes atrodė, jog ji paaiškina viską, kas vyksta aplink mus. Tačiau vyresnėse klasėse, prasidėjus molekulinės biologijos temoms, pasidarė tikrai įdomu.
Medicina niekada neviliojo, nes atrodė, kad tai labai sunkus darbas ir nuolat reikia dirbti su žmonėmis, kurie yra irzlūs, sergantys – tad maniau, jog tikriausiai man nereikėtų ten eiti. Žmogaus organizmas taip pat pakankamai gerai ištyrinėtas. O tiek daug gamtoje ir gyvybėje vykstančių dalykų dar neatrasta ir – įdomiausia – nepaaiškinta.
Mano mokyklai suorganizavus mūsų dalyvavimą priėmime į Nacionalinę moksleivių akademiją (NMA), pradėjau ten papildomai mokytis biochemijos, ir man tai labai patiko. Buvo gerokai įdomiau, nei mokyklos programos turinys.
Be to, mano vyresnės sesės klasiokė Milda Mickutė pasirinko studijuoti tuo metu pakankamai naują molekulinės biologijos programą, tad jos dėka ir sužinojau apie šį mokslą.
Savo bakalauro studijų programos neiškeisčiau į jokią kitą pasaulio programą, nes mus paruošė labai įvairialypiai, tačiau su žiniomis, reikalingomis molekuliniam biologui. Tik tos programos dėka išmokau programuoti, prisijaukinti aukštąją matematiką ir į pasaulį pažvelgti per fizikinio pasaulio sampratos paskaitas.
Nors vaikystėje daug visko veikiau: lankiau muzikos (smuiko) ir sporto (orientavimasis) mokyklas, gausybę mokyklos būrelių, labai patiko matematika ir renginių organizavimas, vis dėlto mokslas buvo ta veikla, kuri man, visiškai nepaisant jokių kitų faktorių, visada buvo šalia ir buvo įdomi.
Todėl nemanau, jog būti mokslininke buvo mano svajonė, gal greičiau tiesiog natūralus polinkis. Labiau svajojau apie keliones: Yellowstone'o nacionalinį parką ar kitus gražiausius pasaulio kampelius bei – kada nors – kelionę į Marsą.
Kol kas daugelį norimų vietų jau apkeliavau, tad dabar laukiu Elono Musko darbų proveržių (juokiasi).
Gal dabar labiau svajoju apie mokslininko darbą: sėdėdama odontologo kėdėje ar keliaudama ilgiau nei savaitę, pradedu daug mąstyti apie tai, kaip gera daryti analizes, skaityti ir būti kartu su mokslu. Man tai yra komforto zona, kuri suteikia daugiausia malonumo.
– Kuo svarbi mokslo sklaida visuomenėje? Kai geriau pagalvoji, visuomenė nuo mokslo naujovių yra nutolusi šviesmečiais ir net neįsivaizduoja, koks tai darbas, kokia veikla.
– Išties, dažnai net įkalbinėdama kolegas prisidėti prie mūsų mokslo populiarinimo renginių, sakau, jog mokslo sklaida yra išties svarbesnė už mūsų darbų atidėjimą viena ar keliomis dienomis.
Su mūsų departamento mokslo sklaidos komitetu reguliariai lankausi mokyklose, kur kalbame su vaikais apie mokslininko darbą bei svarbią informaciją: virusus ir skiepus.
Neseniai buvo situacija, kuomet gal devynerių metų mergaitė, paklausta, kuo norėtų būti užaugusi, pasakė, jog ji yra kvaila, todėl bus aktore. Tokiam pasakyme yra tiek daug visko blogo, tad greit subūrėme kitus vaikus, sakydami, jog visi esame protingi savaip.
Be to, buvimas aktoriumi juk taip pat reikalauja labai daug proto, darbo ir įgūdžių. Tad tokiems vaikams tikrai reikia daug paramos, kurios galbūt jie negauna savo artimoje aplinkoje.
Kaip gera daryti analizes, skaityti ir būti kartu su mokslu. Man tai yra komforto zona, kuri suteikia daugiausia malonumo.
– Ingrida, jūs turbūt geriau už daugelį mūsų žinote, kas yra atradimo džiaugsmas. Buvo tokių akimirkų, dienų, savaičių jūsų darbe, kai kažką atradote, kai užėmė kvapą, kai apėmė džiaugsmas? Kas tai buvo?
– Tokių momentų būna tikrai retai, o labai daug būna frustracijos, nusivylimo savimi ir galvos „krapštymo“, kodėl yra būtent taip. Tačiau neseniai buvo momentas, kai vėlai vakare žiūrėjau ir bandžiau atsakyti, kodėl tam tikrais atvejais mano analizė padaro klaidas. Ir viena iš tų klaidų, pasirodo, įvyko dėl naujo molekulinio mechanizmo visiškai naujame, iki šiol nematytame, viruse!
Truputį sutrikusi, bet truputį besidžiaugdama, nuėjau pas ilgai laboratorijoje sėdintį vadovą pasikalbėti, ar tai gali būti tikras atvejis. Jis rado dar daugiau faktų, kurie patvirtino, jog taip tikrai gali būti.
Na, o po to seka galybė teorijos ir tos sekos analizės (galbūt mėnesiais) tam, jog tą faktą patikrintum. Moksle viskas vyksta lėčiau, nei galbūt norėtųsi. Nes mes į viską visada žiūrime kritiškai. Todėl bandai patikrinti viską, kas yra svarbiausia ir kas įmanoma.
Tad nuo to momento iki mokslinės publikacijos rašymo, jos išsiuntimo, priėmimo, dar kartą koregavimo po kitų mokslininkų peržiūros bei komentarų ir galiausiai publikavimo yra labai ilgas laikas: greičiausiu atveju keli mėnesiai. Dirbant ne bioinformatikos projekte tai gali būti ir ne vieneri metai.
Kadangi to „galutinio“ džiaugsmo yra ne tiek daug, manau, mokslininkams labai svarbu mėgti kiekvienos dienos narpliojimo procesą, kasdien iškylančius iššūkius ir mėgautis jų sprendimu.
– Jūsų, kaip mokslininkės nuomone, kodėl tam tikra žmonių grupė vengia skiepų? Iš kur atsiranda baimė, nepasitikėjimas? Ar daug žalos padaro vaikų neskiepijimas, kai už juos sprendimus priima tėvai?
– Seniau labai pykdavau dėl vaikų neskiepijimo, tačiau po to nutariau pabandyti tokius tėvus suprasti. Manau, problema yra ta, jog sudėtingą biologinį-imunologinį klausimą numetam tėvų atsakomybei.
Tokie tėvai dėl noro viso ko geriausio savo vaikui kartais pasiduoda klaidinančiai informacijai.
Tam, jog detaliai suvoktum, kas yra skiepas, kaip jis veikia ir kaip mūsų organizmas reaguoja ar gali reaguoti į skiepus, reikia neapsakomai daug žinių. Tad kai žmogus turi dalinę informaciją teisingą, o tikriausiai dar tokią pačią antrą dalį – neteisingą, išvadų galima prisigalvoti įvairių.
Taip pat tikrai nuoširdžiai manau, jog tokie tėvai labai nuoširdžiai linki gero savo vaikams. Viena esminė problema buvo visiems plačiai žinomas vienintelis mokslinis straipsnis (kuris jau dabar panaikintas dėl savo klaidingumo), kuomet buvo susietas autizmas su skiepijimu.
Žinoma, tai labai didelis ir svarbus klausimas, todėl po to gausybė mokslininkų grupių tyrinėjo šimtus tūkstančių vaikų ir nieko tokio nerado. Galiausiai buvo parodyta, jog to pirmojo mokslinio straipsnio autorius nebuvo sąžiningas žmogus, tad straipsnis buvo panaikintas iš mokslinės bendruomenės priimtinų duomenų bazių.
Tačiau, jei esi vaiko tėtis ar mama, dažniausiai negirdi ir nepaskaitai tų tūkstančių kitų straipsnių – tu tiesiog girdėjai kažkur viena ausimi, jog gali būti kažkas blogai. O dar ir tos ligos, nuo kurios skiepas apsaugo, irgi nebėra aplink, todėl atrodo galbūt nieko tokio, jei vaikas negaus to skiepo?
Tačiau, deja, tos ligos, kurių prevencijai buvo metų metais kurti ir patikrinti skiepai, dažnai yra labai klastingos ir linkusios sugrįžti, jei bent dalis mūsų žmonių populiacijos palieka „tarpus“, pro kur tas virusas ar kitas patogenas gali vėl išlįsti, pasikeisti ir taip galbūt net išvengti skiepo apsaugos.
Tad manau, jog prieš skiepus nusiteikusių didžioji dalis tiesiog neturi tokio gilaus suvokimo apie žmogaus biologiją. Taip, kaip galbūt biologai neturi gilaus suvokimo apie kinematografiją, santechniką ar vadybą.
Tokie tėvai dėl noro viso ko geriausio savo vaikui kartais pasiduoda klaidinančiai informacijai. Deja, tačiau liberalėjant požiūriui, jog kiekvienas žmogus yra atsakingas už save ar savo vaikus, jis gali nuspręsti tokius sudėtingus klausimus, kaip jų vaiko sveikata.
Ši problema plečiasi. Neseniai turėjome milžinišką tymų protrūkį. Vis dar nesugebame kasmet pakankamai žmonių (tai yra, bent koks 90–95 proc.) apsaugoti skiepais ir sulėtinti gripo mutavimą. Dėl šių ir daugybės kitų sukeltų problemų judėjimas prieš skiepus yra įtrauktas į Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) pasaulinių grėsmių dešimtuką.
Verta paminėti, jog į 2019 metų sąrašą net 6 iš 10 viso pasaulio grėsmių yra susietos su virusais ar infekcinėmis ligomis.
– Esate sakiusi: „Kiekvienas tikriausiai esame gėrę antibiotikus. Tačiau jei mokslininkai nebandys suprantamai papasakoti, kodėl privaloma naudoti antibiotikus tik tada ir tik taip, kaip paskyrė gydytojas, mus gali vėl ištikti tokios baisios plataus masto ligos kaip maras.
Mano nuomone, bendras biologinis ar mokslinis visuomenės išsilavinimas galimas tik tada, kai mokslininkai aktyviai įsitraukia į mokslo populiarinimą.“
Tačiau esu tikra, jog daug žmonių to tikrai nežino. Kaip aiškiai paaiškinti, kas yra antibiotikai ir kodėl su jais elgtis reikia pagal gydytojo rekomendacijas?
– Antibiotikai ir ligas sukeliančių patogenų atsparumas jiems taip pat yra tame PSO grėsmių sąraše. Labai svarbu pabrėžti, jog antibiotikai veikia tik prieš bakterijas. Todėl jie ir yra labai naudingi mums: jie nepakenkia mūsų organizmo ląstelėms, taip pat visiškai neveikia virusų, kurie net nėra ląstelinė gyvybės forma.
Yra tam tikri biologiniai skirtumai tarp mūsų ląstelių ir bakterijų esminiuose molekuliniuose mechanizmuose: kaip mūsų ląstelės dauginasi, kaip gamina baltymus ir t. t. Tačiau tie esminiai ir svarbiausi skirtumai yra baigtiniai. Iki šiol buvo bandoma rasti tuos skirtumus ir bandyti sukurti kokią strategiją, jog įdėjus kažkokią molekulę, ji būtent sąveikautų su bakterijos mechanizmais, bet nepakenktų mūsų ląstelėms.
Antibiotikų atsparumas išlieka kritine pasaulio problema, prie kurios prisidedame visi, bent kartą ne taip, kaip gydytojo nurodyta, gėrę antibiotikus.
Didelė problema yra ta, jog kas kart bakterijai pasidalinant (o geromis sąlygomis tam tikros bakterijos tai gali daryti kas 20 minučių), ji padaro atsitiktinių klaidų savo genome. Taip per trumpą laiką atsiranda genetinė tos pačios bakterijos įvairovė.
Tad mums geriant antibiotikus prieš tą bakteriją ir geriant kitokiomis, nei nurodytos, dozėmis ar trumpesnį, nei gydytojo nurodytą laiką, antibiotiko medžiagos yra mažesnės koncentracijos ar neturi pakankamai laiko tam, jog visą tą genetiškai įvairią bakterijų grupelę antibiotikas nužudytų.
Užtenka vos vienos bakterijos, kuri su savo genetiniais pakitimais sugeba pabėgti nuo būtent to konkretaus antibiotiko – ir jau turime antibiotikui atsparią bakteriją.
Tas pats vyksta, kai geriame antibiotikus, nors sergame virusinėmis ligomis – pripratiname bakterijas prie antibiotiko, tačiau dažniausiai jų nenužudome. Tai reiškia, jog šiai bakterijai toliau plintant, šis antibiotikas, kurio sukūrimas, patikrinimas ir pateikimas vartotojui yra dešimtmečiais trunkantis procesas, tampa vis mažiau naudingas ir galiausiai visai nebeveiks.
Lietuvoje yra labai daug tuberkuliozės atvejų, o tai liga, kurią sukelia bakterijos. PSO duomenimis, tuberkuliozė kasmet pasaulyje nužudo 1,6 milijono žmonių. Tęsiant šiuo pavyzdžiu, vienais metais apie 600 000 atvejų turėjo atsparumą efektyviausiam antibiotikui ir dar 82 proc. iš tų žmonių turėjo atsparumą kitiems tuberkuliozę veikiantiems antibiotikams.
Tad jei jūs, jūsų draugai, tėvai ar vaikai geria po „pusę“ dozės antibiotikų ir vos pasijutę geriau nustoja juos gerti – sakykite didelį stop ir pradėkite elgtis pagal gydytojų nurodymus. Kitaip netolimoje ateityje galbūt pakaks įsidurti į pirštą – ir jūs galite mirti. Taip, kaip žmonės mirdavo prieš išrandant pirmuosius antibiotikus.
Ir net su didelėmis pastangomis per daugiau nei 30 metų dar nepavyko sukurti naujo antibiotiko, o naujas antibiotikų tipas nebuvo sukurtas nuo 1962 metų. Tad mokslininkai vis labiau gręžiasi į bakteriofagų terapiją. Toks metodas reiškia, jog jums reikės gerti bakterijas žudančių virusų kokteilį ir tikėtis, jog padės.
Tai gali būti efektyvus būdas, tačiau šitokie tyrimai pastaruoju metu nebuvo labai plačiai vystomi, tad antibiotikų atsparumas išlieka kritine pasaulio problema, prie kurios prisidedame visi, bent kartą ne taip, kaip gydytojo nurodyta, gėrę antibiotikus.
– Sakoma, kad visos sąmokslo teorijos gimsta iš nežinojimo. Tad jūs, matyt, netikite, kad koronavirusas yra tyčia „paleistas“ biologinis ginklas?
– Moksle galima turėti nuomonę, kurią paremia esantys faktai, tačiau tikėjimas neturi vietos galutiniuose sprendimuose. Tad, kalbant apie naująjį koronavirusą ir sąmokslo teorijas, apie jo kilmę Wuhano virusologijos institute, tikėjimui ar ne taip pat nėra vietos.
Vėlgi, kaip skiepų atveju, viena paskleista publikacija ar informacija internete sukėlė audras. Kiek man žinoma, tai tie žmonės paėmė SARS-CoV-2 genomą, jį palygino su visais kitais virusų genomais ir pamatė, jog šis virusas turi kelis intarpus savo genome, palyginus su pirmuoju SARS atveju.
Tada tuos trumpus intarpus vėl palygino su visa didele virusų duombaze ir rado, jog labiausiai panašu (nors su labai mažais įverčiais) yra ŽIV viruso genomo dalys, na, ir tuomet paskelbta, jog šis naujasis virusas yra biologinis ginklas. Šis sąsajas paskelbęs straipsnis galiausiai buvo taip pat atšauktas.
Problema ta, jog tikriausiai buvo bandoma susilaukti daug dėmesio, o ne norėta nuodugniai ištyrinėti, kas vyksta. Taip įvyko ir dar su keliais kitais šito viruso faktais. Tad, tokioms skandalingoms žinioms paplitus, daugybė mokslininkų iš skirtingų pasaulio kampų kibo į darbus ir įrodė, jog šis virusas išties nėra žmogaus sukurtas.
Kažkur esu girdėjusi, jog tokios sąmokslo teorijos panašiai ir gimsta, kai turima tik dalinė informacija, tačiau mes labai norime visiško supratimo – tad, užuot skyrę daugybę laiko išties suprasti klausimui, mes užpildome tas žinių spragas savo fantazijomis ir tikriausiai natūraliu noru kažko įdomaus, neįprasto ir skandalingo. Manau, toks klausimas būtų labai įdomus „panarplioti“ psichologams.
Apie SARS-CoV-2 atsiradimo teorijas, galima paskaityti šioje nuorodoje. Už ją dėkoju Gyčiui Dudas – jį seku „Twitter“. Jis labai kietas lietuvis, kuris dirba su truputį kitokiais nei aš, tačiau taip pat RNR virusais. Gytis net buvo vienas iš esminiu žmonių pačiame pagrindiniame moksliniame straipsnyje apie Ebolos epidemiją.
– Taip pat esate sakiusi, kad kartais mokslininkai į rimtas situacijas yra linkę pažvelgti linksmai, tad žiūrėdami pro mikroskopą stebi, kaip atrodo virusai ir pavadina juos pagal tai, ką jų forma primena.
Koronavirusas panašus į karūną, turi smailius galus, todėl taip ir buvo pavadintas. Beje, tokius smaigalius turi ir gripo virusas. O kokių formų būna kiti virusai? Ir kaip atsiranda jų vardai?
– Visi virusai turi vienokius ar kitokius smaigalius savo išorėje. Jie yra reikalingi viruso prisijungimui prie ląstelės. Per tokių smaigalių „pasilabinimą“ – lyg rankomis – virusai žino, gali jie ar ne įlįsti į ląstelę, iš čia ir yra jų išrankumas.
Tačiau virusai skiriasi savo dydžiu, kuris gali varijuoti nuo 20 nm (kas yra 0,00000002 m) iki 200 nm. Palyginimui – žmogaus mažiausios ląstelės yra apie 0.00001 m, o mažiausios bakterijos yra panašaus dydžio kaip patys didžiausi virusai.
Nors daugiausia virusų yra tiesiog apvalios burbuliuko formos, ar kiek patįsusios lyg citrinos formos, jie dažnai būna ir labiau kampuoti daugiasieniai, sudaryti iš, pavyzdžiui, 60 trikampių, kur kiekvieną trikampį sudaro 3 skirtingi baltymai.
Tad daug gražios simetrijos gali būti randama virusuose. Tokia simetrija labai padeda norint virusus parodyti naudojant struktūrinės biologijos metodus.
Virusai gali būti ir pailgi, kaip Ebolos atveju (atrodo kaip maža gyvatėlė) arba visai kitaip atrodyti, kaip daugumai pažįstamas bakteriofagas T4, kuris turi lyg keletą kojų, liemenį ir galvą, kurioje laiko visą savo svarbiausią genetinę informaciją.
Virusų vardus, sugalvoja patys mokslininkai – tačiau jie visada turi būti patvirtinti tarptautinės virusų taksonomijos komiteto.
Šiais laikais yra taisyklės, ką stengtis atspindėti pavadinime ir ko vengti. Pavyzdžiui, jei aš būčiau pirmasis šio SARS viruso atvejis, būtų labai blogai jį pavadinti Ingridos virusu, nes tai stigmatizuotų visus žmonės su šiuo vardu.
Todėl reikia vengti šį virusą vadinti Kinijos virusu, nes virusas yra visų žmonių. Tad dažnai virusams suteikiamas vardas pagal jų ligos sukeliamus simptomus.
Mano pirmaisiais doktorantūros metais mes atradome naują virusų šeimą, todėl teko padirbėti renkant vardą. Kadangi mūsų pagrindinis interesas yra genomo struktūra ir kas yra unikalaus šituose virusuose, juos pavadinome Polycipiviridae (kaip koronos atveju yra Coronaviridae). Šeimos pavadinimas visada turi baigtis -viridae, ir oficialūs taksonominiai pavadinimai tekstuose turėtų būti rašomi pasvirai.
Na, o mūsų atrastų virusų atveju jie turi daug („poly“) skirtingai užkoduotų genų (angliškai tai vadinama „citron“), ir jie yra panašus į kitus „picorna“ grupės virusus („polycistronic picorna-like viruses“). Mūsų šie virusai buvo pirmiausia rasti skruzdėse, tad kartais žmonės renkasi pavadinime atspindėti rūšį ar gyvūną – tačiau kaip tada, kuomet atrandama ta pati viruso rūšis, kitokiame organizme?
Tad stengiantis išvengti tokių problemų, turėti tvarkingus pavadinimus ir padėti visiems susikalbėti – tam ir yra skirta speciali komisija, kurios vienas narių yra ir Paryžiuje dirbantis lietuvis Martas Krupovičius.
– Stebėdama situaciją pasaulyje dėl koronaviruso, kokias tendencijas, įžvalgas galite pateikti? Kiek adekvati, palyginti su susirgimų skaičiais, yra žmonių baimė? Koks pavojaus lygis? Nežinau, ar galima taip klausti, tačiau kokios gali būti prognozės, kalbant apie koronavirusą? Jis tiesiog liks, kaip kad turime gripą? Susirgimo atvejų sumažės atradus skiepus?
– Man asmeniškai atrodė, jog viskas pasaulyje vyksta pakankamai ramiai, žmonės sužino situaciją, kaip elgtis, ligoninės rimtai ruošiasi, ir nieko tokio. Taip jaučiausi, kol feisbuko sieną užplūdo gausybė bauginančias nuotraukas rodančių straipsnių, tuo pačiu ir artimieji rašė susijusiais klausimais. Tada supratau, jog kažkas čia ne taip.
Po ilgų pokalbių su artimaisiais, jiems nurimus, visada būdavo mintis, jog reikėtų taip pasikalbėti su daugiau žmonių. Tačiau šiuo metu baigiu doktorantūrą, dirbu ties 2–3 pagrindinėmis savo studijų publikacijomis, ruošiausi dviem konferencijoms, taip pat šį mėnesį turime didelį mokslo festivalį Kembridže. Tad tikrai neturėjau tam laiko.
Taip pat visada atrodo, jog čia ne mano teritorija – yra už tai atsakingi žmonės, kurie ir informuoja visuomenę. Todėl nieko nerašiau ir nedariau šiuo klausimu. Vieną dieną manęs paprašė sudalyvauti tinklalaidės įraše pažįstamas, tad sutikau pasidalinti tuo, ką žinau. Šiuo įrašu socialiniame tinkle pasidalinus mano sesei, pamačiau tikrąjį tokios informacijos poreikio mąstą ir buvau be galo nustebusi.
Tad kalbant apie šį naująjį SARS virusą, daug yra spėjimų į ateitį – tikrasis paveikslas bus gal po metų ar epidemijai pasibaigus. Kol kas panašu, jog virusas nėra labai baisus ar mirtinas, tiesiog būtų gerai, jei jis neišplistų taip, kad jo nebūtų įmanoma pagauti.
Todėl labai svarbu, jog visa visuomenė prisidėtų šiose slėpynėse – gaudynėse. Mes turime džiaugtis ir padėti visiems tiems, kurie nuoširdžiai deklaruoja, kur keliavo, kaip jaučiasi ir būnant karantine bei pasireiškus simptomams skambinantiems greitajai pagalbai.
Mūsų pirmasis atvejis buvo puikus pavyzdys, kaip viskas turėtų būti. Man asmeniškai nerimą kelia tik tai, jog Lietuvoje visai gajus požiūris, jog jei nemirštu ir temperatūra dar nesiekia 40 laipsnių, tai galiu eiti į darbą. Tai yra labai pavojinga.
Todėl galbūt ta pradinė milžiniška panika bent jau grąžins aštrų protą ir sergantiems, ir jų darbdaviams: sergant reikia gydytis.
Net esant vienam žmogui lėktuve, tai nereiškia, jog visas lėktuvas tikrai yra viruso nešiotojai.
Šiaip šis virusas vidutiniškai persiduoda dviem, daugiausia trims kitiems žmonėms nuo vieno užsikrėtusio – tad net esant vienam žmogui lėktuve, nereiškia, jog visas lėktuvas tikrai yra viruso nešiotojai (tačiau reikia sekti save, ar tu nebūsi būtent tas vienas, kuris ir pasigavo).
Taip pat, jog užsikrėstum, reikia kontaktuoti su lašeliu, kuriame yra tas virusas. Tad nėra taip, jog mūsų visas oras dabar yra pilnas šito viruso.
Kai sukūriau formą, kur žmonės klausė manęs įvairių su šiuo virusu susietų klausimų, buvo vienas klausimas: ar saugu eiti žaisti su vaikais į parką. Tikriausiai nėra nieko geriau, kaip šiuo metu būti gamtoje!
Virusas absoliučiai daugiausia atveju pereina nuo sergančio žmogaus žmogui, esant apie metro atstumu. Dar labai svarbu suprasti, jog absoliučiai dauguma atvejų yra labai lengvos formos. Tad jei jūs elgiatės pavyzdingai, kreipiatės į ligoninę ir jums nustatomas šis virusas – tai tikrai nereiškia, jog mirsite.
Mirties rizika didesnė žmonėms, kurie jau turi rimtų ar net daugybinių sveikatos sutrikimų. Tad tais atvejais papildomai esantis virusas jūsų kvėpavimo takuose, kuomet jau ir taip jūsų organizmas nuolat kaunasi su mirtimi, – viską tik apsunkina.
Manau, jei visa žmonija draugiškai elgsis pagal nurodytas taisykles, tvarkingai ir ramiai – virusą mes pagausim ir neturėsim antro viruso, kuris taip plačiai paplitęs kaip gripas.
Jei šis virusas išplis tiek pat – tai bus blogiau nei gripas dėl savo didesnio mirtingumo. Tačiau reikia suprasti, jog net jei ir pasaulyje kiekvienoje šalyje turėsime po vieną šio viruso atvejį, tai dar nereiškia jog virusas mus nugalėjo. Tikrai ne.
Kol kas nemažai vaistų yra nukreipti prieš viruso genetinės medžiagos padauginimą – kas yra pakankamai universalu. Tad bus įdomu, ar tokie vaistai taip pat veiks ir šį virusą. Tačiau, kaip ir kiekvieno vaisto atveju, bet koks klinikinis tyrimas ar naujas vaisto vartojimo atvejis yra be galo stipriai kontroliuojamas ir ilgas procesas. Taip pat ir su skiepais.
Nors jau yra kalbų apie naujo skiepo sukūrimą, nuo to laiko, kai rezultatai puikiai veikia laboratorijoje (o tai jau gali užtrukti metų metus) iki kol leidžiama paskiepyti pirmąjį žmogų, manau, praeis galbūt ir ne vieneri metai. Tačiau jei šiam virusui neleisime įsišaknyti mūsų populiacijoje, galbūt tokio skiepo išvis nereikės?
Turime gausybę kitų ligų, kurioms dar nėra skiepų – tad gal reikėtų prioritetizuoti tas infekcines ligas? Iš kitos pusės, turime gripo skiepą, ties kuriuo metų metus žmonės nenuilstamai dirba, tačiau labai maža dalis tenueina gauti skiepo.
Kadangi Influenza (gripo) virusas gauna milijardus ar daugiau kartų pasidauginti per vieną sezoną, kasmet reikia pradėti dirbti prie naujo skiepo, ir deja, tačiau bandyti nuspėti, kiek virusas spės išmutuoti iki naujų metų.
Jei mes visi visais metais būtume paskiepyti, galbūt po keleto metų mokslininkams jau būtų lengviau daryti spėjimus, ir dar po kurio laiko galėtume pagauti net ir gripo virusą?
Tačiau viskam reikia žmonių supratingumo ir susitelkimo – ko ir linkiu visiems. Tiesa, niekada nepamirškite švariai plautis rankas!
