Mieste tvyro panika
Į Kijevą kelioms dienoms atvykęs Remigijus Rapalas pasakoja, kad centre kol kas yra palyginti ramu, o bombardavimai vyksta pašonėje. Vis dėlto, anot vyro, mieste tvyro panika.
„Nuo 4 val. ryto kaukia sirenos, girdisi sprogimai. Visur matyti Ukrainos kariškiai. Metro stotys nuo vakar perpildytos, žmonės bijo išeiti, nes ten, giliai po žeme, – saugu.
Visi masiškai bando pabėgti, traukinių stotyje milžiniškos eilės, bilietų nėra artimiausioms penkioms dienoms – viskas išpirkta. Panašiai ir su autobusais“, – sako R.Rapalas.
Pats Remigijus šiuo metu laukia autobuso, vežančio į Lenkiją. Anot jo, bilietų pavyko įsigyti vakar internetu.
„Bilietų pavyko įsigyti vakar internetu – gerai, kad metro veikia WiFi“, – pasakoja vyras, pridurdamas, kad mieste trūkinėja ryšys, todėl prie mobiliojo interneto prisijungti nepavyksta.
„Daugelis sėdi požeminėse perėjose, slėptuvėse“
Kijevo vakarinėje dalyje gyvenanti Tania sako, kad šiuo metu savo rajone girdi tik šūvius, todėl tai padeda išlaikyti ramybę.
„Yra informacijos, kad patys ukrainiečiai sprogdina tiltus, kad užkirstų kelią rusų tankams patekti į strateginius objektus. Jeigu kalbėtume apie Kijevą iš Baltarusijos pusės, šaltinių teigimu, rusai patenka į gyvenamuosius namus ir, jeigu norime juos sunaikinti, turime šaudyti kone į savus. O rusai gali daryti, ką nori, ir toliau provokuoti ukrainiečių kariuomenę. Naktį buvo apšaudyti kai kurie Kijevo gyvenamieji rajonai, ukrainiečiai numušė ir balistinę raketą.
Daugelis žmonių sėdi požeminėse perėjose, metro, slėptuvėse, panikos tikrai yra. Šiandien mane labiausiai gąsdina tai, kad rusai ir baltarusiai į savo rankas paėmė Černobylio atominę elektrinę, jie ją okupavo ir natūralu, kad mes negalime atsišaudyti į jų pusę, nes puikiai suprantame, kad tai bus katastrofa.
Remiantis tuo, kas skelbiama naujienose, jau fiksuojamas radiacijos padidėjimas Černobylyje. Infrastruktūros objektai kol kas nenukentėjo, tačiau kyla radiacinės dulkės dėl karių veiksmų ir tai gali būti didžiulė, globali katastrofa“, – kalba Tania.
Šaltinių teigimu, rusai patenka į gyvenamuosius namus ir, jeigu norime juos sunaikinti, turime šaudyti kone į savus.
Ji sako, kad šiuo metu yra namuose su dukra, o jos vyras dirba Kinijoje, todėl natūralu, kad negali grįžti.
„Mes užsipirkome produktų. Nežinau, kiek reikia nusipirkti maisto, tačiau savaitę mes tikrai nebadausime. Vandens atsargų turime, internetas yra, tačiau niekas nežino, kaip bus toliau. Išvažiuoti iš Kijevo aš niekur negaliu. Vakar buvo didžiulės spūstys pakeliui į Lenkiją, žmonėms baigdavosi benzinas, tad patys kariai prašė nevažiuoti ir nepanikuoti, nes tai trukdo ir karinei technikai pasiekti savo kelius. Taigi priėmėme sprendimą niekur nevažiuoti.
Kaip rodo 2014-ųjų praktika, kai žmonės masiškai tais metais paliko Luhanską ir Donecką, jie tapo gyvais taikiniais – juos bombardavo. Tad šiuo metu liekame namuose, apsiginkluojame kantrybe, drąsa ir viltimi“, – sako Tania.
Ji priduria, kad Ukraina laukė kur kas didesnio palaikymo iš Europos partnerių ir Amerikos.
„Norime didesnių sankcijų, ne tik ekonominių, bet ir politinių. Tačiau tai, kas priimta dabar, visiškai rusų negąsdina. Mano nuomone, mes atsistojome tarp Europos ir Rusijos ir dabar esame kaip gyvas taikinys. Aš nežinau, kiek užteks jėgų Ukrainai, mes nesame stipri karinė valstybė. Kariuomenė stipresnė, nei buvo 2014-aisiais, tačiau mes turime labai mažai ginklų, karinės technikos, neturime įgūdžių kariauti. Mus užpuolė ir mes be pagalbos iš kitų užsienio valstybių nesusitvarkysime“, – kalba Tania.
Pasiruošę, kad bet kada galėtų bėgti
Saugiame Kijevo pakraštyje gyvenanti Ina kol kas dar gali atsikvėpti, jeigu apskritai įmanoma atsikvėpti, esant tokiai situacijai.
„Žinoma, mes girdime sprogimų garsus, bet stengiamės nepulti į paniką. Tik stengiamės visada būti apsirengę taip, kad galėtume bet kurią akimirką palikti namus. Tai situacija, kai niekas nežino, kas kada įvyks ir ką reikės daryti.
Vakar vidurnaktį susikrovėme į kuprinę pačius būtiniausius daiktus, šaldytuve guli paruošti sumuštiniai. Natūralu, kad pamažu įsijungia visi savisaugos ir išgyvenimo mechanizmai. Naktį pavyko numigti, bet žmonės dalijosi, kad pagal vėjo gūsius ir durų trinktelėjimus buvo galima suprasti, jog ore vyko kažkokie aviaciniai veiksmai.
Apskritai situacija yra tokio baisumo, kad emocijos išsijunginėja, juolab kad aš tik antrą savaitę sveikstu po kovido. Toks įspūdis, kad mano sąmonė atsisako priimti tai, kas vyksta, ji tarsi atrenka įvykius, vienus aš gerai atsimenu, o kitų iškyla tik fragmentai. Matyt, įsijungia pasąmonės gynyba“, – dalijosi pašnekovė.
Vakar vidurnaktį susikrovėme į kuprinę pačius būtiniausius daiktus, šaldytuve guli paruošti sumuštiniai.
Moters bendradarbė gyvena kitame miesto rajone. Jeigu rusų technika įvažiuos į miestą, jai teks ją praktiškai „pasitikti“. Tačiau ji taip pat likusi namuose, nusprendė nebėgti. Kiti, kurių būstai pateko į bombardavimo zoną, dalinosi, kad dalį nakties jiems teko praleisti slėptuvėse.
„Mes kūrybiniai žmonės ir stengiamės šiuo metu tiesiog pasikliauti Dievo valia. Man atrodo, kad šiuo metu svarbiausia išsaugoti žmogiškumo jausmą. Ir žmonės iš tiesų stengiasi palaikyti vieni kitus, būti solidarūs. Gal ir kyla viduje panika, bet stengiasi jai nepasiduoti, stengiasi išsaugoti sveiką protą. Mačiau pro langą, kad prie namo visą rytą būriavosi žmonės, kalbėjosi. O dabar kaimynas leidžiasi į rūsį – gal nori jį pažiūrėti. Jis nepritaikytas slėptuvei, bet geriau negu nieko“, – pasakojo Ina.
Neranda galimybių išvykti iš Kijevo
Kelioms dienoms pas čia gyvenančius draugus į Kijevą atvykęs Danas Ganka taip pat gyvena neramiomis nuotaikomis. Išgirdę, kad raketų smūgiai turėtų prasidėti apie 3 val. nakties, jie bandė pasislėpti metro.
„Ten, jei norėdavai patekti, įleisdavo ir išleisdavo tik 7 val. ryto. Kadangi tuo metu buvome susiorganizavę automobilį, nusprendėme grįžti namo. Galiausiai juo neišvykome, nes žmogus, atvykęs iš Lvovo, nebuvo įleistas į Kijevą.
4 val. ryto ėmė kaukti sirenos, prasidėjo bombardavimas, vėliau nustojo, o po poros valandų vėl prasidėjo. Čia yra tam tikri susirinkimo taškai, pavyzdžiui, požeminės perėjos. Tai taip ir lakstome pirmyn atgal. Kai kurie žmonės lieka apačioje, miega su pledais, niekur nejuda. Situacija ne iš geriausių“, – pasakoja D.Ganka.
Baiminasi, jog išlaipins iš automobilio ir duos ginklą.
Nepavykus išvykti iš Kijevo pagal planą, Danas su draugais visą dieną ieško galimybių, kaip tai padaryti. Anot jo, infrastruktūra visiškai neveikia, privačios įmonės bijo vežti.
„Kam paskambini, sako, kad baiminasi, jog išlaipins iš automobilio ir duos ginklą. Girdime, jog žmonės nuo vakar nakties stovi, negali išvažiuoti. Vietiniai patarė šiandien geriau nejudėti, nes didelės spūstys, kai kuriuos automobilius apsuka“, – dalijasi D.Ganka.
Ieškodamas pagalbos, Danas kreipėsi į Lietuvos ambasadą, tačiau ten, kaip pats sako, daug patarimų neišgirdo.
„Mums pasiūlė bandyti kirsti Kijevą pėsčiomis, o tada bandyti nusigauti iki ES sienos. Faktas, kad ne į Rusiją eisime. Tai ir taip žinome – daugiau niekuo pagelbėti jie negali, neturi jokio plano. Esame įstrigę. Nemiegame, nes nėra laiko, o vos užmigus, pradeda kaukti sirenos“, – pasakoja D.Ganka.
