Važiuodami į Rusnę kiek nuklystame nuo kelio. Čia dabar – apylankos, mat remontuojami keliai. Iki ramaus pasienio miestelio, nuo kurio matyti Rusija, mus atveda siauras laukų kelias. Sala. Taip patys rusniškiai vadina Rusnę. Ir gyvenimas čia kitoks, galbūt – lėtesnis.
15min GYVENIMO pokalbis su V.Lacko – apie muziką, šeimą, namus, darbą. Ir, žinoma, Rusnę. Beje, jei ne senelių asmeninio gyvenimo detalės, scenoje dabar dainuotų ne Valdas Lacko, o Valdas Li–Čin– Chai. „Kai rašysit, pavardę būtinai rašykit su brūkšneliais, nes taip reikia“, – sako Valdas, turintis kinų kraujo.
– Valdai, pats esate gimęs ir augęs čia, Rusnėje?
– Taip. Tėvas ne iš pačios Rusnės, o iš kaimo, esančio važiuojant keliu Rusnė–Šilutė. Mama – rusniškė. Augusi prie pat marių. Ten buvo tokia sena bakūžė, kuri vėliau sudegė. Tada persikėlė į Rusnės centrą, gavo čia butą.
– Lacko – reta pavardė.
– Lietuvoje – taip. Ji ukrainietiška. Mano tėtis gavo ukrainiečio pavardę tada, kai jo mama, mano močiutė, išsiskyrė su kinu, kuris buvo mano tėvo tikrasis tėvas. Tada jam buvo tik vieneri metai.
Netrukus į šeimą atėjo ukrainietis, kuris tėtį įsisūnijo. Taip tapom Lacko. Iš tikrųjų turėčiau būti Li–Čin–Chai. Mano pusbrolių tokia pavardė ir yra.
– Kaip nutiko, kad pats likote Rusnėje, o neišvykote į didelį miestą?
– Studijų laikais spėjau pamatyti gyvenimą didmiestyje. Didelis tempas, didelės erdvės, triukšmas. Šis tempas ne man. Gal ir galėčiau prisitaikyti, bet... Buvo laikas, kai po poros metų gyvenimo Klaipėdoje grįžau trumpam į Rusnę. Tada ir supratau, kad čia geriau gyventi ir kažką veikti.
Man ir dabar sako: ar nebūtų geriau į Vilnių? Gal ir būtų geriau, aišku, televizija arčiau, kiti dalykai. Bet kiek man to reikia, nuvažiuoju.
– O prieš studijas? Buvo noras išvažiuoti į didmiestį?
– Taip, aš mamai buvau pasakęs, kad niekada negyvensiu tokiame mažame miestelyje, kaime. Tik studijos, didmiestis. Bet užteko poros metų, kad pamatyčiau: be reikalo taip pasakiau.
Porą mėnesių man buvo stresas, tarsi depresija, kad kažkas ne taip. Mažas vabalėlis pasijunti tarp tokio gaudesio, masės žmonių. Kažkoks šaltis ten.
– Grįžote į tėvų namus?
– Taip, į tėvų. Tuo metu studijas teko nutraukti dėl sveikatos ir finansinių problemų. Tada ir prasidėjo rimtesnė muzikinė veikla.
– Kokias studijas buvote pasirinkęs?
– Pedagogikos. Pradinių klasių ugdymas su muzikine specializacija. Man patinka dirbti su vaikais, ir dabar turiu vokalo pamokas su jaunimu. Tik ne Rusnėje, o Šilutėje. Ten turiu savo garso įrašų studiją, visa veikla ten vyksta. Šilutėje mokosi mano vaikai, žmonos verslas – taip pat ten.
– Kokia yra Rusnė? Kalbama, kad atokiose Lietuvos vietose mažėja gyventojų. O kaip pas jus?
– Buvo laikas, kai visi pergyveno, kad čia gyventojų mažėja. O dabar, dar iki estakados statybos, atvažiuoja jaunų žmonių, kurie čia kuriasi: įsirengia, stato sodybas, perka butus. Yra jaunų šeimų.
Dabar, norint įsigyti čia sklypą, kainos kosminės. Jos kilti pradėjo, kai dar tik švietėsi estakada. Rusnė dabar kurortas.
– Kai grįžote po studijų, ką veikėte?
– Muzikinė veikla prasidėjo, nes reikėjo iš kažko gyventi. Sėdėti ant tėvų pečių, jau kai esi pilnametis, nesinorėjo.
Iki aktyvios muzikinės veiklos visko buvo. Su broliu teko dirbti statybose, nes reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Buvau kaip pagalbinis darbininkas, padėjau broliui.
Teko ir skiedinį maišyti, plytas nešioti, atlikti kitus darbus. Tokie darbai manęs negąsdino, nes juk gimęs esu mažame miestelyje, matęs ūkio darbų.
Muzikinė veikla prasidėjo, nes reikėjo iš kažko gyventi. Sėdėti ant tėvų pečių, jau kai esi pilnametis, nesinorėjo.
Dar anksčiau dirbau ir padavėju, nes esu įgijęs šią specialybę. Galiu pasakyti, kad tai vienas sudėtingesnių darbų. Ne tik dėl to, kad visą dieną ant kojų.
Atrodo, kas čia tą bliūdą nunešti? Fiziškai tu gali ištverti, bet sunkiau psichologiškai. Ateidavo visokių žmonių, o kai pamatydavai kokią Lietuvos įžymybę, stresuodavai: ką padaryti, kaip aptarnauti, kad jam patiktų?
Padavėju dirbau ir Šilutėje, ir Palangoje, ukrainietiškos virtuvės restorane. Teko aptarnauti ir Ukrainos premjerą, ir Gytį Paškevičių, ir Virginijų Alekną, ir vienos tuo metu žinomos nusikalstamos grupuotės narius. Bet tas darbas labai gerai užgrūdimo ir paruošė psichologiškai.
Bet tai, žinoma, buvo naujos patirtys. Kartais, kai po koncertų priėję žmonės sako, kad scenoje yra sunkus darbas, visada atsakau: yra sunkesnių.
Turėdamas tokių patirčių tu aiškiau supranti, kas sunku, o kas lengva.
– O kaip prasidėjo jūsų muzikinė karjera?
– Įdomiausia tai, kad mano šeima prasidėjo nuo muzikos, o muzika prasidėjo nuo merginos.
Buvo tokia mergina, su kuria norėjau susipažinti. Ji grojo gitara. Aš ne kiek norėjau gitara išmokti groti, bet ieškojau būdų prieiti prie jos. Sakau: kaip fainai tu groji, gal pamokytum ir mane. Taip prasidėjo mūsų draugystė, o lygiagrečiai – ir muzikinė veikla.
Toks atsirado mūsų duetas, ji grojo ir dainavo, kaip duetas dalyvavome mokyklos renginiuose, o paskui ir miesto renginiuose.
Mes abu ir ateitį planavome, kartu gyvenome. Tačiau taip nutiko, kad teko išsiskirti. Tai buvo skausmingos skyrybos. Ir mums, ir mano tėvams buvo skaudu.
Tačiau mano muzikinė veikla tęsėsi, dainavau su seserimi. Mane pastebėjo vienos vietos kantri grupės lyderis ir pakvietė kaip vokalistą, kuris kartu ir gitara groja.
Tada prasidėjo intensyvesnė veikla, išvažiavimai į televiziją, į laidą „Duokim garo“.
– Nuo „Duokim garo“ iki „Eurovizijos“ atrankų.
– Laikas nuo „Duokim garo“ iki „Eurovizijos“... Jame buvo visko. Kurdavom dainas, organizuodavom renginius, prasidėjo įrašai, tada susidomėjau įrašų programavimais, pasidariau nedidelę namų studiją. Iki „Eurovizijos“ daug visko nuveikta. Atsirado įvairios patirties, kas man labai praverčia dabar.
Tas etapas buvo tarsi pasiruošimas platesniam skrydžiui. Aš dažnai pagalvoju: jei nebūtų to laiko su grupe, užgrūdinto laikotarpio... Juk einant į „Euroviziją“ reikia daug storos odos. Jei pirmasis mano bandymas šiose atrankose būtų be tos patirties, būčiau psichologiškai palūžęs.
– Kodėl? Jus palaikė žiūrovai ir pasirodėte sėkmingai.
– Čia yra smulkūs niuansai. Kai žiūrovai palaiko, tai viena. Bet kada tu dalyvauji iš užkulisinės pusės, pareina įvairiausi dalykai. Aišku, konkurencija yra normalu.
Bet tu atvažiuoji iš tokio provincialaus miestelio, nesvarbu, kad tavo muzikinė patirtis 12 metų, į Vilnių, į televiziją. Ten, kur vaikšto šou pasaulio rykliai ir žymiausi atlikėjai. Jautiesi toks... Ir tada ateina mintis: o ką aš čia veikiu? Nebežinai, ar eiti toliau, ar grįžti namo. Dvejonės pradeda trikdyti, išbalansuoja. Tuo metu pasimeti ir galvoji, kad gal aš čia nesąmones darau?
O kai pamatai, kad žiūrovai tave palaiko, atsiranda žmonių, kurie tavimi tiki, pataria, tada supranti, kad gal nėra taip blogai, kad nėra tas kaimietis toks jau visiškai beviltiškas. Atsiranda pasitikėjimas.
Dalyvavimas tokiuose projektuose yra psichologinis barjeras. Jį tu arba peršoki, arba nepavyksta.
– Ar dar bandysite sėkmę „Eurovizijos“ atrankose?
– Ne. Keturis kartus jau buvau, gana. Su kiekvienais metais supranti, kaip verdama ši košė, su kuo ji valgoma. Tada pasidarai išvadas ir sakai, kad užtenka.
– Kas labiausiai žeidžia, skaudina?
– Vieną kartą, „Eurovizijos“ laikotarpiu, komentarą pamačiau. „Tas, iš kur ten, iš Rusnės? O ten iš viso internetas yra? Jūs ten matote kokį MTV?“
Tokia nuotaika, požiūris išties jaučiasi iš šalies. Apskritai Lietuvoje dar yra požiūrio skirtumas: jei tu iš didmiesčio, tai viskas su tavimi tvarkoje. Nesvarbu, jei gebėjimai visai minimalūs. Bet jei talentingesnis iš kokios Naujosios Akmenės, Rusnės – yra tas neigiamas požiūris, nors žmogus turi gebėjimų. Nesakau, kad visą laiką. Tačiau tikrai pasitaiko.
Nebežinai, ar eiti toliau, ar grįžti namo. Dvejonės pradeda trikdyti, išbalansuoja.
Tai labiausiai ir skaudina. Jei tu iš mažesnio miestelio atvažiuoji į televiziją, tai ir tavo gebėjimai tarsi turėtų būti prastesni. Ir tu kitoks. Galbūt, kitoks. Tu esi provincialus žmogus. Bet ką reiškia „provincialus“? Jei tu gyveni tuo, kas vyksta čia, Lietuvoje, šou pasaulyje, tai nelabai ir išsiskiri. Juk esame iš tos pačios Lietuvos, o ji tokia mažytė.
– Valdai, bet dalyvavimo „Eurovizijos“ atrankose, matyt, nereikėtų vadinti klaida. Tik patirtimi.
– Tai begalinė patirtis. Ir nauda. Mano oda dar labiau pastorėjo. Kada manęs klausia, ypač mano mokiniai, ar verta dalyvauti muzikiniuose projektuose, visuomet atsakau, kad jei jūs nepasiruošite psichologiškai, būkit atsargūs.
Ten yra visokių dalykų, kuriems turi pasiruošti iš anksto, nusiteikti. ir jei žmogus jautriai reaguos – bus sunku.
Juk mes su žmona Vainora ir patys, kaip duetas, dalyvavome projekte „Lietuvos balsas“. Buvome pirmasis duetas.
Kalbant bendrai apie mano patirtį televizijos projektuose, po to reikia daug dirbti, turi būti tęstinumas. Aš kažkaip sėkmingai tuo pasinaudojau – momentiniu išėjimu į eterį, ir tai man padėjo tolimesnei kūrybinei veiklai.
Dabar aš kuriu savo muziką, savo koncertines programas, kurios man būtų įdomios. Aš gyvenu ir mėgaujuosi tuo.
– Pasakėte frazę, kad šeima prasidėjo nuo muzikos. Kaip susipažinote su savo Vainora?
– Su žmona susipažinau toje grupėje, kurioje dainavau. Ji taip pat buvo solistė. Prasidėjo mūsų draugystė, kuri virto šeima. Susituokę esam daugiau nei 14 metų. Auginame du vaikus, sūnui – 13, o dukrai – 8.
– Abu su Vainora esate muzikalūs, matyt, ir vaikai tokie patys?
– Abu. Bet sūnus labiau linksta į dailę. O mūsų mažoji – artistė, kelis kartus per dieną persirenginėja. Po truputį mes ją vedame į vietinės reikšmės renginius, nedidelius koncertus mokyklose. Važiavome į respublikinį konkursą Plungėje, iš kurio parvežė pirmąją vietą.
– Kalbamės Rusnėje, kurią patys vadinate sala. Valdai, o kas jūsų gyvenime yra tėkmė, vanduo? Greta jo būti, matyti, jausti.
– Kai man sako: jūs ten gražiai gyvenate, suprantu, kad aš to grožio jau nebematau. Man, kuris čia gimė ir augo, yra kitaip. Tos pačios gatvelės, akmeniu grįstos, jos man atrodo kitaip nei jums.
Aš pats asmeniškai jaučiuosi kitoks, nes pati geografinė padėtis, susisiekimas tą kitoniškumą lemia.
Pavyzdžiui, kai potvynis, mūsų dienų grafikas yra visai kitoks. Tu anksčiau planuojiesi, tu lipi ant automobilius gabenančio tralo... Kasdienybė tave tarsi įpareigoja jaustis kitokiu.
– Kartą teko girdėti nuomonę, kad kasmetinio potvynio problemą pernelyg išpučia žiniasklaida, nes vietos žmonėms jis įprastas reiškinys. Tiesa?
– Tu tiesiog prie to įpranti ir žinai, kad kitaip nebus. Tai mano kasdienybė nuo vaikystės.
– O koks yra gyvenimas per potvynį?
– Sudėtingi dalykai. Keltis anksčiau nėra baisiausias dalykas. Baisiausia tai, kai tu negali išvažiuoti iš salos.
Buvo metai, kai potvynis pasiekė tokį lygį, kai galėjo plaukti tik amfibija. Nemažai rusniškių dirba Šilutėje, jie neišvažiuoja į darbus. Jei kažkam su sveikata problemos, per potvynį neatvažiuos greitoji. Jei rimta sveikatos bėda arba gimdymas – kviečiamas sraigtasparnis.
Yra buvę nemažai ekstremalių atvejų. Kai kyla vanduo, tenka skubėti, greitai išvažiuoti. Ar spėsi, ar ne? Nežinai. Tokiais tempais ir gyveni.
Dabar jau netrukus bus atidarytas kelias ir baigti estakados darbai.
– Kaip žmona vertina jūsų muzikinę karjerą, koncertus, matyt, ir dažną nebuvimą namuose?
– Ji puikiai supranta. Juk kartu muzikavome, kartu dalyvavome „Lietuvos balse“. Šis projektas mums buvo išbandymas ir kaip muzikiniam, ir kaip šeimyniniam duetui.
Tada buvome išėję iš mano minėtos muzikos grupės, ir tai nebuvo pats draugiškiausias išsiskyrimas. Vietos žiniasklaida net rašė, kad grupės vokalistai palieka grupę. Buvo sakančių, kad žlugs mūsų muzikinė karjera.
Tada pirmą kartą mus ištiko toks viešas apkalbėjimas, diskusijos, kada mus, kaip muzikantus, palaidojo. O mes kaip tik pradėjome kilti kūrybine, koncertine prasme.
– Dar vienas jūsų gyvenimo etapas – sportas. Turbūt ne visi jūsų gerbėjai žino, kad Valdas Lacko – ir sunkiaatletis.
– Buvęs. Dabar tam nerandu laiko. Nors buvau grįžęs į sporto salę, pas trenerį, pradėjome galvoti apie vienas kitas varžybas. Bet nesueina dvi veiklos – muzika ir sportas.
Aktyviai sportavau šešerius metus, o būnant 16-kos man pavyko pagerinti sunkiosios atletikos suaugusiųjų rekordą savo kategorijoje. Buvo nemažai varžybų.
Aš kartais savo vaikams pavydžiu artumo jausmo. Neturėjau to vaikystėje, nebuvo įprasta prieiti, apsikabinti ir tėvui pasakyti žodį „myliu“.
Tiesą sakant, vaikystėje norėjau į boksą. Bet turėjau galvos traumą, ir man ši sporto šaka buvo pavojinga. Tėvas mane labai greitai atkalbėjo. Sako: ar tu galvoji, ką darai? Žiūrėk: aš esu tavo priešininkas. Ir tada pasiėmė pagalvę. Pagalvę! Juk ji minkšta. Ir jis man ta pagalve – į galvą. Su bokso pirštine turbūt taip neapsvaigintų, kaip su ta pagalve. Tada dar kartą. Taip baigėsi mano norai eiti į boksą.
Tėvas pasiūlė sunkiąją atletiką, mat sunkiaatletis buvo jo brolis, ir nemažai pergalių pasiekęs.
Tėvas į malkinę privežė įvairių dantračių iš fermos. Ten per vasarą treniravausi ir rudenį pradėjau lankyti treniruotes. Man gerai sekėsi, bet viską lėmė finansai. Teko mesti sportą.
– Dabar pagrindinė jūsų veikla liko muzika?
– Taip. Neseniai priėjau prie žmonos ir sakau: bet kaip viskas gerai, ane? Ji pažiūrėjo nustebusi.
Juk viskas yra gerai. Sveikata, šeima, kūrybinė veikla sekasi, Vainorai verslas sekasi. Jei gerai sutari su šeima, jei vaikai ateina ir pasako, kad myli, tai kodėl būti nelaimingam?
Aš kartais savo vaikams pavydžiu artumo jausmo. Neturėjau to vaikystėje, nebuvo įprasta prieiti, apsikabinti ir tėvui pasakyti žodį „myliu“. Nors juk viskas buvo gerai, tėvai mus mylėjo, mumis rūpinosi. Toks auklėjimas, matyt, buvo, iki galo atvirumo nebuvo. O mes vaikus auklėjame kitaip.
Kalbant apie materialius dalykus, jie mums neatneša laimės. Mes geriau pinigus skiriame kelionėms.
O būdamas scenoje ir dainuodamas jaučiuosi tarsi būčiau ten, kur ir turiu būti. Man pasiseka pagauti ryšį su žiūrovu, jaučiu abipusį ryšį. Kai tu kažką duodi, jauti, kad tai sugrįžta atgal. Scena yra ta vieta, kurioje kartais pavyksta pakilti net iki euforinio taško.
