Plačiau apie kino kostiumų dailininkės specialybę M.Vėbraitė pasakoja Vilniaus kino biurui, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kaip atradote kiną, kodėl pasukote būtent šiuo keliu?
– Menai bendrąja prasme mane visuomet domino, todėl gal neatsitiktinai studijoms pasirinkau scenografijos specialybę. Atrodė, kad ji leidžia apjungti daugiau nei vieną meninę sritį. Tuo metu, kai studijavau, scenografus ruošė tik teatrui, bet jau tada nukrypdavau į kinematografišką vizualų sprendimą tiek scenovaizdyje, tiek kostiumuose. Kino aikštelėje atsidūriau gan atsitiktinai, kai asistuoti pakvietė Agnė Rimkutė ir Daiva Petrulytė. Taigi daugumą praktinių pamokų gavau jau dirbdama. Vėliau asistavau užsienio kostiumų dailininkėmis ir pradėjau dirbti savarankiškai.
Labiausiai žavi tai, kad kine niekada nebūna rutinos ir nuolat turi domėtis ir mokytis naujų dalykų. Tarsi su kiekvienu nauju filmu neri į neatrastą pasaulį ir jį narplioji po gabalėlį. Dažnai reikia gilintis į istorinius periodus, tam tikras kultūras, specialybes ir pan. Iš praktinės pusės tai labai dinamiškas darbas. Kartais juokaujame, kad filmavimo grupė kaip karavanas ar keliaujantis cirkas, niekada neužsibūnantis vienoje vietoje. O kostiumais filme taip pat galima pasakoti istoriją. Neatsitiktinai, ypač masinių scenų dalyviai, sukuria atitinkamą laikotarpį, nuotaiką, įveda į tai, kas bus pasakojama.
– Ar galėtumėt plačiau papasakoti apie tai, ką daro kostiumų dailininkas? Kokios pagrindinės jūsų atsakomybės, su kuo iš filmavimo komandos tenka bendradarbiauti dažniausiai?
– Labai paprastai apibrėžiant, kostiumų dailininko atsakomybė yra kuo organiškiau perteikti filmo istoriją personažų kostiumų pagalba. Svarbiausia – atliepti režisieriaus viziją ir padėti aktoriams sukurti įtikinamą personažą. Todėl labai glaudžiai bendradarbiaujame su aktoriais, grimo departamentu, dailininkais. Jei tai tam tikra epocha, svarbu kiek įmanoma tiksliau atkurti istorinį kostiumą, kad jis atitiktų kuriamą personažą. Jei tai šiuolaikinis projektas, kuo taikliau išpildyti personažo charakterį ir būsenas. Dažnai mes ir patys nevertiname, kiek daug apie mus pasako rūbas, kurį nešiojam. Parinktu kostiumu labai detaliai apibrėžiame laikotarpį, socialinę padėtį, dažnai profesiją, pomėgius, nuotaiką, vidines būsenas ir jų kaitą. Taigi filmo kostiumo užduotis pasakoti tai, kas nepasakyta žodžiu.
– Kiek kostiumų gali prireikti vienam filmui? Kada filmo kūrimo procese prasideda jūsų darbas ir kada projektą laikote baigtu?
– Pats skaičius priklauso tik nuo konkretaus scenarijaus. Gali būti tūkstančiai, gali būti ir vienas, jei istorijoje dalyvauja tik vienas aktorius ir visa filmo istorija įvyksta per labai trumpą laiką. Bet net ir tokiu atveju, paprastai prireikia dublių, šiltų rūbų, todėl techninė kostiumų bazė būna didesnė nei tai, ką matome ekrane.
Kostiumų dailininkas darbą pradeda šiek tiek anksčiau nei dauguma komandos narių. Mano manymu, pagrindinė ir turbūt įdomiausia dalis būtent tai ir yra, kai gavus scenarijų pradedi „ieškoti“ personažų. Tenka gilintis į įvairiausius laikotarpius, istorinius įvykius, kultūras, subkultūras, dažnai įkvepia ir tiesiog gatvėje pamatytas netikėtas derinys, galerijoje pamatytas meno kūrinys ar perskaityta knyga. Siūlomus variantus aptarus su režisieriumi išsigryniname, kas yra svarbiausia kiekvienam veikėjui ir tuo remiamės kostiumų paieškose bei gamyboje. Kūrybinis darbas baigiasi su paskutine filmavimo diena, techninis užbaigimas dar šiek tiek užtrunka. Vis tik kiekvienas filmas visada išlieka širdyje, nes kuriant jį bėga ir tavo paties gyvenimas. Kartais pagalvoju, kad tą patį filmą šiandien jau daryčiau kitaip, nes pati esu kitokia.
– Ar prisimenate pirmąjį savo kino projektą? Kas tuomet atrodė sudėtingiausia, kėlė daugiausiai iššūkių? Kokią svarbiausią pamoką tąkart išmokote?
– Pirmas pilnametržis filmas, kuriame dirbau savarankiškai, buvo E.Vertelytės „Stebuklas“. Kadangi scenarijuje įvykiai sukasi 90-ųjų pradžioje mažame Lietuvos miestelyje, teko gilintis į to meto aprangos niuansus, surišant juos su konkrečiais personažais. Didžiausias iššūkis be abejo buvo surinkti kuo daugiau autentiškų drabužių. Čia labai padėjo ir šeimos nariai, giminės, Eglės tėvai. Tuo metu kiekviena filmavimo diena atrodė kaip iššūkis, spėti pasiruošti, sendinti, reaguoti į besikeičiantį filmavimo planą ar orą. Dažnai sunkūs projektai išmoko kur kas daugiau, o juos įveikęs paaugi ir pats.
– Kokie kiti projektai, prie kurių dirbote, jums yra įsimintiniausi, labiausiai užauginę profesine prasme? Ar galite apie keletą jų papasakoti
– Į galvą ateina lietuviškas filmas „Nova Lituania“, taip pat užsienio serialai „Klarkas“ ir „Ronja“.
„Nova Lituania“ buvo pilnas iššūkių, nes tai juodai baltas, istorinis ir tuo metu nedidelio biudžeto filmas, todėl iššūkių buvo ne tik renkant kostiumus, bet ir juos dėliojant juodai baltoje gamoje. Nepaprastai svarbus buvo medžiagiskumas, audinio faktūra, raštai, skirtingas juodos tonas, kai skirtingos spalvos ekrane turi virsti skirtingų tonų pilkom. Kitas iššūkis buvo, kaip minimaliais kostiumais ir jų detalėmis parodyti nepaprastai gražų istorinį periodą.
„Klarke“ dirbom su ypatingai šaunia kostiumų dailininke iš Jungtinės Karalystės. Kartu su kolege rengėm masinių scenų aktorius, seriale nemažai skirtingų praeito šimtmečio laikotarpių, todėl buvo ir sunku, bet nepaprastai įdomu tą patį žmogų paversti skirtingų laikotarpių personažu vien kostiumo pagalba.
Švedų projektas „Ronja“ buvo įdomus gilinantis į dar senesnius laikus. Kadangi siužetas paremtas pasaka, kostiumų dailininkė laisvai derino tiek viduramžių, tiek vikingų kostiumų elementus. Praktiškai visi projekto kostiumai buvo gaminami rankomis. Dar ruošiantis filmavimams, teko aplankyti begalę amatininkų, ieškoti detalių turguose, mugėse, rinkti kailius, kaulus, odas ir pan. Tokie projektai dar kartą įrodo, kiek daug įkvėpimo galime semtis ne tik iš vakarų civilizacijos laikotarpių, bet ir iš mūsų pačių etnografinio paveldo.
– Kiek įtakos personažo vystyme turi kostiumas? Kalbu ne tik apie estetinę jo reikšmę, bet ir tai, kokią nuotaiką, charakterio savybes, kitus dalykus gali atskleisti, parodyti?
– Įprastai pirmą kartą pamačius herojų ar personažą iškart susidarome vienokį ar kitokį įspūdį tik iš jo išvaizdos, įskaitant kostiumą, grimą, galbūt specifinį rekvizitą. Kartais charakteriu tampa siluetas, kartais spalviškumas, kartais mažos kostiumo detalės, o kartais ir tai, kaip tas kostiumas vilkimas, ar jis varžo, ar kaip tik sukuria laisvės pojūtį. Kiekvienu konkrečiu atveju ieškome, kas iš anksčiau minėtų dalykų labiausiai leistų atsiskleisti charakteriui ir istorijos tėkmei.
– Kaip pavyksta atliepti režisieriaus sumanymą, o tuo pačiu palaikyti savo kūrybinį braižą, idėjas? Kiek kostiumų dailininkas turi laisvės?
– Paprastai man svarbiausią vaidmenį atlieka pati istorija ir idėja, apie ką norima papasakoti ir tai duoda atspirties tašką. Vis tik dažniausiai mintį atsineša režisierius, todėl perskaičius scenarijų ir pasikalbėjus jau būna sudėti pagrindiniai akcentai nuo kurių galima atsispirti. Dėliojant galimus personažų kostiumus, ieškant įvaizdžių ir dėliojant jų derinius bei kaitą ir yra tas laisviausias etapas, nes viskas priklauso nuo tavo įsivaizdavimo. Tik vėliau, jau derinant juos su režisieriumi, aktoriais, operatoriumi, dailininku ir grimo dailininku kažką keičiame, pridedame ar atimame.
– Kokio laikotarpio, temos kostiumus jums kurti įdomiausia? Kodėl? Turite mėgstamą žanrą ar laikotarpį?
– Negalėčiau išskirt konkretaus laikotarpio ar temos, nes supratau, kad dirbant prie istorinio filmo pasiilgstu šiuolaikinio ir atvirkščiai. Lygiai tas pats su temomis. Kiekvieną kartą įsitikinu, kad neįdomių temų ar laikotarpių turbūt nėra, susidomėjimas atsiranda pradedant į kažką gilintis. Kai dirbu filme, jis tuo momentu būna pats svarbiausias, visi juo gyvenam, jį pergyvenam, tema vienaip ar kitaip paliečia ir vidinį pasaulį.
Dažnai nutinka taip, kad atrandi nepaprastai gražių, įdomių, prasmingų dalykų ir negali visų jų parodyti, nes tiesiog nereikalingai perkrausi vaizdą. Kartais randi nepaprastai savitą siluetą, bet tokio veikėjo scenarijuje nerandi, tada nešiojiesi tuos vaizdinius ir lauki projekto, kai galėsi juos panaudoti.
– Kokio iššūkio sau, kaip kostiumų dailininkei, palinkėtumėte ateityje?
– Tam tikra prasme, kiekvienas naujas filmas man yra iššūkis. Scenarijaus ir personažų narstymas visada yra įdomus, nes bet kokiu atveju, ar tai yra praėjęs laikotarpis su istoriniais kostiumais, ar šių laikų istorija apie vienišą žmogų, visada kuri naują savitą pasaulį. Galbūt dar nėra tekę dirbti prie filmo, kuris nėra susijęs nei su konkrečiu laikotarpiu, nei istorija, kur gali atsirasti bet kas ir bet kada. Manau, kad iš vienos pusės būtų labai įdomu, kai niekas nevaržytų laisvės, iš kitos pusės, gan sudėtinga, nes nebūtų atspirties taškų ir visas vizualinis pasaulis priklausytų tik nuo kūrybinės komandos.
– Dėkoju už pokalbį.
