Studijas baigė Klaipėdoje
Esu kaunietis, gyvenantis Klaipėdoje. Taip apie save sako J.Baranauskas. Režisūros studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete baigęs J.Baranauskas po jų grįžo į Kauną ir vaidmenis kūrė Kauno kameriniame teatre.
„Buvo statomas spektaklis „Bestuburiada“, ir jo žiūrėti atvažiavo kolegos iš Klaipėdos. Netrukus po to man paskambino Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys ir pasiūlė darbo vietą“, – sakė J.Baranauskas.
Ilgai nesvarstęs aktorius sutiko, mat miestui nostalgiją jautė dar nuo studijų metų: „Tai buvo romantiškas miestas.“
Klaipėda – kaip miestas – gali sužavėti savo ramybe ir lengvu plaukimu.
Miestas turi savo žavesio, lengvumo ir laisvumo: „Ir darbas geras, ir jūra šalia, ir teatras geras.“
„Turbūt nuskambės banaliai, bet žavi galimybė pabūt prie jūros, nuvykti į Nidą, Palangą, aplankyti pamario krašto miestus ar miestelius“, – sakė Jonas.
Tačiau vis dažniau Jonas pastebi: nesvarbu, kur tu gyveni, bet svarbu žmonės, kurie tave supa. Todėl kada yra proga, aktorius grįžta į Kauną, pas tėvus, kur per šventes susirenka visa didelė šeima.
„Jaučiu šeimos ilgesį“, – sako.
Studijuojant – skirtinga patirtis
Kalbėdamas apie studijas Klaipėdos universitete aktorius akcentuoja tai, jog čia nebuvo vieno kurso vadovo, tačiau patirties ir žinių teko semtis iš daugelio puikių specialistų.
„Teko kiekvienais metais susidurt vis su kita mokykla, dirbome su Dariumi Meškausku, Gyčiu Padegimu, Regina Šaltenyte, Vesta ir Vytautu Anužiais.
Manau, kad galimybė dirbti su skirtingais profesionalais praplečia tavo paties supratimą apie teatrą“, – kalbėjo J.Baranauskas.
Aktorius sako nesigailintis savo pasirinkimo studijuoti Klaipėdoje, nes čia nėra blogiau nei Vilniuje ar Kaune.
„Studijuoti čia kviečiu visus, nes beprotiškai norisi Klaipėdoje matyti kuo daugiau jaunų žmonių, norisi, kad tai būtų jaunatviškumu kvėpuojantis miestas“, – kalbėjo Jonas.
Laisvu laiku aktorius mėgsta pasiimti šunį ir būti gamtoje: „Kai gyvenau Kaune, atrodo, kad tiek daug laiko nepraleisdavau gamtoje, kiek gyvenamas čia.
Dar laisvu metu tiesiog mėgstu žiūrėti filmus. Tai man – kaip mokymosi procesas. Taip pat kartais tenka padirbėti ties grafiniu dizainu, tad nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio. Taip pat – sportas, žvejyba“, – kalbėjo J.Baranauskas.
Aktoriaus darbas nebuvo vaikystės svajonė
J.Baranausko šeimos nariai su aktoryste neturėjo nieko bendra, o ši profesija nebuvo ir Jono vaikystės svajonė. Kai jį, dar vaiką, mama vesdavo į vaikiškus spektaklius, teatras jam nepatiko.
Jono šeimoje nestigo vidinio išprusimo ir intelektualumo: šeima lankydavosi renginiuose, daug kuo domėjosi, čia visada buvo knygų, Jono tėvas tapydavo, o mama mokėsi groti smuiku.
„O aš visą laiką buvau su muzika. Turėjome savo grupę, repetavome garaže. Norėjosi lipti į sceną – buvo tarsi toks vidinis degimas.
Ketinau studijuoti muzikos technologijas, tačiau stojant pritrūko kelių balų, nepateikiau muzikos mokyklos baigimo atestato. Vienas pažįstamas studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Pasiūlė ir man, tad pamaniau, kad pabandysiu“, – pasakojo J.Baranauskas.
Net per stojamuosius, juokėsi pašnekovas, jam įėjus pro duris tuometinė katedros vedėja pasakė: pamaiva atėjo.
„Gal čia genai? Gal tokia Baranauskų giminė?“ – šyptelėjo aktorius.
Sprendimo studijuoti režisūrą nekritikavo ir Jono tėvai. Apskritai, sako aktorius, šeimoje nebuvo griežtų draudimų – tėvai leido vaikams savo elgesį suprasti ir įvertinti patiems.
Teatre svarbi ir pauzė
Režisūros studijos Jonui buvo kitokio pasaulio, kitos kultūros, literatūros suvokimas, o dabar jis neįsivaizduoja, kad galėtų dirbti kitą darbą.
„Scenos baimę jaučiu iki šiol, bet mane veda adrenalinas ir jaudulys. Kad nesustotum, neužmigtum. Kartais teatre man kenkia savęs nesuturėjimas. Jaučiuosi per staigus, o teatre, būna, kad labiau veikia pauzė.
Neįsivaizduoju, ką kito galėčiau gyvenime daryti.
Nors jaudulys yra visą laiką, tačiau metams bėgant jis pakeitė formą.
Dabar yra atsakingas jaudulys – kad nesuklysčiau, padaryčiau viską teisingai. Pradėjau labiau jausti žmones“, – kalbėjo aktorius.
Kartą į Klaipėdą žiūrėti spektaklio, kuriame vaidina Jonas, buvo atvažiavusios jo tetos: „Ir sako: žiūrim į Jonuką, gerai, kad jis ten. Matosi, kad jam ten patinka.“
„Neįsivaizduoju, ką kito galėčiau gyvenime daryti. Man patinka dirbti, laikau save darbingu žmogumi. Į teatrą ateinu ryte, išeinu vakare. Kaip tik dabar režisierius Marius Pažereckas stato „Euridikę“, - sakė pašnekovas.
Į kiekvieną personažą – su meile
– Jonai, dažnai tenka girdėti, kad aktorius vis laukia tikrojo savo vaidmens, savo režisieriaus. O jūs?
– Tarsi savojo „Hamleto“? Gal ir pagalvojau kartais. Bet šiaip nėra jausmo, kad būtinai noriu kažką suvaidinti, ir tai bus tas mano vaidmuo.
Į kiekvieną personažą žiūriu su meile. Gerbiu kiekvieną vaidmenį ir kiekvieną spektaklį. Nesvarbu, koks jis bebūtų. Aš savo darbą stengiuosi atlikti šimtu procentu. Išgyventi, bandyti sukurti man skirtą vaidmenį ir viską padaryti teisingai.
Pagalvoju, kad smulkesnius vaidmenis, charakteringus vaidmenis kartais net įdomiau vaidinti, nei pagrindinius. Amplitudė visai kita. Juos gali padaryti net įdomesnius, nei pagrindinio herojaus.
„Euridikėje“ vaidinsiu Orfėją. Kai gauni vaidmenį, bandai suprasti, kur veda jo linija, kokie išgyvenimai, kokia kančia, kur džiaugsmas, o kur meilė.
Aš vaidmenis kuriu po truputį, lėtai, ir jie išryškėja tik artėjant premjerai ar net po jos. Nemėgstu forsuoti, išgyventi procesą bandau eigoje, bandau suprasti personažą.
Prieš premjerą – jokių nagų kirpimo
– Esate vaidinęs ir TV seriale „Pasmerkti“. Ką aktoriui duoda darbas televizijos seriale? Antra vertus, ne visi teatro aktoriai filmuojasi televizijos serialuose, nes tai – ne menas.
– Aš nevertinu blogai. Taip, vyresni teatro žmonės kartais neigia, nes aktorius turi dirbti teatre. Bet kodėl jis negali savęs realizuoti ir kitose sferose? Kuo jis toks šventas ir kodėl turi būti užsidaręs? O gal kaip tik, jei atrodo, kad yra prastas komercinis serialas, tai gal tu eik ir pakelk jo vertę savo talentu? Aš tikrai nežiūriu neigiamai.
Televizija yra visai kita mokykla, ten kita vaidyba.
Filmuotis man buvo įdomu. Įdomu padirbėti tarsi iš kitos pusės. Kai dirbi teatre – tu jauti žiūrovą, viskas yra gyva čia ir dabar. Televizija yra visai kita mokykla, ten kita vaidyba. Kaip tave pateiks, kaip sumontuos, kaip serialas išsivystys? Tai visai skirtingos sferos. Bet eičiau ir eičiau. Kamera man įdomi, be serialo vaidinau ir keliuose filmuose.
– Kalbant apie premjeras. Turit prietarų prieš lipant į sceną?
– Apsisukti aplink save, padaryti salto?
– Arba nagų nesikirpti.
– Tas tai tikrai! Bet čia Vytautas Anužis taip sakydavo, įteigė. Jis buvo mano dėstytojas. Sakydavo, kad prieš premjerą savaitę ar dvi jokio nagų, plaukų kirpimo, merginoms – jokio nagų lakavimo.
Kažkodėl to laikausi. Kartais būna, kad artėja premjera ir pamatai, kad koks nagas ataugęs. Ne. Nekramtysiu ir nekirpsiu. Bijau, kad taip dalį savo vaidmens nukirpsiu.
