– Kas paskatino knygai rinktis būtent tokią temą ir koks jūsų pačios santykis su mirtimi?
– Mirtis yra mūsų gyvenimo dalis, tačiau dažnai šią temą stengiamės ignoruoti. Jei tokios mintys ar emocijos, susijusios su mirtimi, ir kyla, mes jas užspaudžiame savyje. Tačiau jos niekur nedingsta, o tvenkiasi viduje kaip pūlinys, atnešantis skausmą, kurį net sunku identifikuoti, o tuo pačiu – ir išsilaisvinti iš jo, nes jo priežastis „sėdi“ labai giliai.
Aš tikiu, kad iškalbant arba skaitant, sekant kito žmogaus mintis, galime šią temą prisijaukinti ir paleisti savo giluminius skaudulius. Būtent todėl aš apie ją kalbu.
– Minėjote, kad konsultuojate žmones, kurie į jus kreipiasi su įvairiomis problemomis. Ar ši tema taip pat suskamba?
– Dažnai pasitaiko atvejų, kai žmogus ilgai negali paleisti išėjusio savo artimojo. Vis galvoja apie jį, šis jam sapnuojasi, netgi perduoda kokias nors žinutes, žmogus sprendimus priima vadovaudamasis, ką apie tai pasakytų mirusysis, esą „jis nenorėtų, kad aš taip daryčiau“. Nors iš tiesų, jeigu darytų, tai jam atneštų naują sėkmę ar naujus santykius. Taigi žmogus nebegali savęs realizuoti, sąmoningai, laisvai rinktis ir gyvena nuolatinėje kančioje.
Išsilaisvinti iš šios būsenos nėra paprasta, neužtenka pasakyti – „tu negalvok apie tai“ arba „tai yra netikra“. Mat gyvenime patirtos emocinės traumos nusėda į mūsų pasąmonę ir iš ten modeliuoja mūsų požiūrį į gyvenimą, reakcijas, elgesį, net sapnus.
Pasak mokslininkų, pasąmonė lemia 85–88 proc. mūsų sprendimų, emocijų, minčių. Tai reiškia, kad sąmoningai mes renkamės tik 12–15 proc. Todėl egzistuoja daug metodikų, kurių pagalba stengiamasi visą tą informaciją, slypinčią pasąmonėje, iškelti į sąmonę, t. y. padėti žmogui ją įsisąmoninti. Tik tuomet įmanoma išsilaisvinti iš trauminių patirčių.
– Bet kuriuo atveju mirtis dažnai susijusi su baime. Turbūt normalu, kad nesinori apie ją kalbėti?
– Kai kurie netgi bijo, kad kalbėdami apie mirtį pritrauks ją. Mirties baimė susijusi ne tik su asmenine patirtimi, bet ir su kolektyvine pasąmone. Dar C.G.Jungas aprašė savo archetipų teoriją, pagal kurią mūsų pasąmonė – įvairių patirčių ir būsenų saugykla, tačiau ne tik vieno žmogaus, bet visos žmonijos. Taigi šioje saugykloje tam tikra prasme mes saugome visos žmonijos patirtis – kaip kas mirė, kaip kankinosi, ką patyrė.
Konkretus žmogus prie šių patirčių dar prideda savo asociacijas, susijusias su mirtimi. Pavyzdžiui, vaikystėje mamos paliepimu man teko pabučiuoti šaltą mirusios močiutės ranką. Ir šis prisiminimas, keliantis siaubą, lydėjo mane per gyvenimą, kol pradėjau su savimi dirbti. Dar vaikystėje gali susiformuoti bauginanti mirties baimė.
-
Viskas apie laidojimo taisykles: kiek kape gali tilpti urnų, kaip duobę išsikasti patiems arba legaliai išbarstyti pelenus
-
Krematoriumo vadovas B.Vilkelis: „Paėmę urną artimieji negali patikėti, kad iš žmogaus liko tik tiek, jog viskas telpa į rankas“
-
Santuokų ir laidotuvių ceremonijų tvarka įvedus lokalų karantiną: kas leidžiama, o kas ribojama?
– Tačiau bijoti mirties – natūralu. Kaip patartumėte įveikti šią savo būties baigtinumo baimę?
– Šią temą kaip tik plačiai gvildenu savo knygoje. Mano žinutė – apie mumyse esantį aukštesnį pradą, apie tai, kad mes nesame tik kūnas, kuris iš tiesų miršta ir palaidojamas arba sudeginamas. Mes dar esame energija ir informacija. Ir ji nesuyra taip, kaip kūnas. Tai gali suteikti vilties – tikėjimas, kad mano būtis tęsiasi ir po mirties.
Pagrindinis fizikos dėsnis – energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, t. y. energija kaip egzistavo, taip ir egzistuos visada. Apie tai byloja tiek Rytų išmintis, tiek naujausi kvantinės fizikos atradimai.
Jeigu mes realiai suvokiame, kad esame laikini šiame gyvenime, norisi nieko, kas svarbu, neatidėti ateičiai.
– Bet ar tai gali paguosti individą, kuris nori išsaugoti savo asmenybę ir prisiminimus?
– Kai mes leidžiame sau priimti tokį teiginį bent jau kaip hipotezę, kad aš esu energija ir informacija, vadinasi, aš buvau ir anksčiau, kol dar neturėjau šio kūno, ir būsiu vėliau, kai neturėsiu šio kūno, į gyvenimą pradedame žiūrėti kaip į tam tikrą savo kelionės tarpsnį. Tai gali būti rimta atsvara baimei, padedanti išlikti pozityviam ir matyti kiekvieno gyvenimo etapo žavesį. Tuomet ir gyvenimo sunkumai, kurių visiems pasitaiko, išgyvenami daug lengviau, nes suvokiama, kad jie praeis ir ateis kitas gyvenimo etapas.
Prisiminkime – ten, kur nukreipiame savo dėmesį, ten siunčiame savo energiją. Jeigu mes dėmesį sutelkiame į gyvenimą, į kūrybą, savo norų, svajonių realizavimą, būtent šioje veikloje teka mūsų energija, sukurianti tikrą gyvenimo šventę.
O jei gyvendami sutelkiame dėmesį į baimę numirti, nors ta mirtis galbūt dar labai toli, savo energiją siunčiame į tą nebūtį, todėl mažiau jos turime gyvenimui. Dėl to prastėja mūsų gyvenimo kokybė, mums sunkiau realizuoti save. Taigi mirties, kaip virsmo, priėmimas gali atnešti šviesos į paprastą mūsų kasdienybę.
– Kitaip tariant, priėmimas fakto, kad aš nesu amžinas, gali labai įprasminti gyvenimą ir pagerinti jo kokybę?
– Būtent, šis faktas skatina gyventi dabar, o ne kažkada. Žmonės dažnai sako – užsiimsiu tuo, kai turėsiu daugiau laisvo laiko, gal kai išeisiu į pensiją. Tačiau jeigu mes realiai suvokiame, kad esame laikini šiame gyvenime, nesinori nieko, kas svarbu, atidėti ateičiai. Šis suvokimas išties gali pastūmėti pozityviems žingsniams, sprendimams daryti tai, ką norisi daryti iš vidaus, liautis kentėti gyvenimą.
Neteisinga nuostata, jog gyvenimas yra kančia ar atėjome čia kentėti, kad vėliau gautume atpildą. Mes esame laisvi rinktis kančią arba gyvenimo džiaugsmą. Ir šių pasirinkimų rezultatai – labai skirtingi.
– Kaip tai gali atrodyti realiame gyvenime? Galite duoti konkrečių pavyzdžių?
– Vienas iš išėjusių mano artimų žmonių – tėtis – buvo architektas ir menininkas. Jis visada sakydavo, kad jam labai svarbu, kad po jo mirties kažkas liktų, nes jeigu lieka žmogaus darbai, kūriniai, jis tarsi toliau gyvena. Ir po jo mirties tikrai liko labai daug. Pirmiausiai – jo projektuoti statiniai, netgi miestelio, kuriame jis dirbo, gatvės.
Taip pat jis užsiėmė kalvyste – iš metalo kaldavo įvairius dirbinius, pavyzdžiui, saulutes, įvairias interjero detales ir pan. Yra likę daugybė jo darbų tiek mano, tiek kitų žmonių aplinkoje, ir visi jie kalba apie jį. Prisimenu, kaip jis klausdavo: „Pažiūrėk, ar gerai tas lapelis išlenktas, ar tau patinka?“
Todėl ir aš, rašydama knygas, viliuosi, kad galbūt jomis perduodu žinutę, kuri kažkam bus labai svarbi. Aš kalbu apie tai, kad mes galime pasveikti nuo netekties skausmo, kad aplinkui yra daugybė žmonių, kuriems esame svarbūs ir kuriems įdomu su mumis, kurie galbūt nori būti mylimi ir laukia mūsų globos.
Jeigu mes susitelksime į tuos žmones, pajusime visa gydančios meilės galią, kuri gali padėti išgydyti tą mūsų sielos skausmą ir ilgesį. Kai žmogus atsiveria meilei, pradeda vykti stebuklai.
Neteisinga nuostata, jog gyvenimas yra kančia ar atėjome čia kentėti, kad vėliau gautume atpildą. Mes esame laisvi rinktis kančią arba gyvenimo džiaugsmą.
– Ir tai nereiškia, kad mes užmirštame išėjusį žmogų?
– Jeigu mus siejo artimi ryšiai, meilė, tarpusavio supratimas, prisiminkime, kaip buvo gyvenime: ar tas žmogus būtų norėjęs, kad tu dabar kentėtum visą gyvenimą ir gedule sėdėtum, atsiribotum nuo gyvenimo, naujų santykių? Gyvenime jis to tikrai nebūtų norėjęs. Kodėl tuomet įsivaizduojame, kad turime kentėti po jo mirties? Ar prireiks kokio nors sukrėtimo, kuris priverstų atsitokėti ir suprasti, kad gyvenimas yra didžiulė dovana?
– Gal žinote atvejų, kaip keičiasi žmogaus gyvenimas, kai jis pats susiduria su realia mirties grėsme?
– Žmonės paprastai pasakoja apie didžiulį sukrėtimą, kuris tarsi pažadina ir tu suvoki, kad toliau taip gyventi, kaip gyvenai, negali. Tarsi suvoki gyvenimo dovanos vertę, todėl daugybę dalykų gyvenime norisi daryti kitaip, norisi įprasminti savo gyvenimą.
Tačiau neretai žmogus nežino, ką daryti. Todėl ateina ir klausia – kaip man dabar gyventi? Kaip gyventi, už žmogų aš nenuspręsiu, tačiau patariu įsiklausyti į save – ko iš tikrųjų noriu? Tik reikėtų klausyti ne proto balso, kuris tuoj pat pasakys, ką aš moku, ką galiu. Reikia klausyti savo širdies.
Viena moteris pasakojo, kad visą gyvenimą svajojo būti šokėja. Vaikystėje lankė šokio pamokas, vėliau jos nutrūko, bet noras šokti taip ir nedingo. Didžiąją gyvenimo dalį ji graužėsi, kad nerealizavo savo svajonės. Kai ji atsidūrė ant išėjimo ribos ir išgyveno akistatą su mirtimi, taip pat pradėjo galvoti, kad nori pakeisti savo gyvenimą.
Žmonės paprastai pasakoja apie didžiulį sukrėtimą, kuris tarsi pažadina ir tu suvoki, kad toliau taip gyventi negali.
Kai jos paklausiau, ko ji nori, ši iš karto atsakė – šokti. Tačiau ji jau buvo pagyvenusi moteris, jos kūnas – netreniruotas, todėl vargiai būtų tapusi profesionalia šokėja. Patariau jai į tai pažvelgti kūrybiškai, ir ji pradėjo vesti edukacinius užsiėmimus vaikams, kuriuose integruodavo ir šokį – mokė vaikus judesio elementų. Kai vėliau su ja susitikome, ji džiaugėsi, kad realizavo savo svajonę ir jaučiasi laiminga.
Tai pavyzdys, kaip sukrėtimas paskatina žmogų daryti tai, ko jis iš tiesų nori iš vidaus. Ir tokiais atvejais reikia mažiau klausyti aplinkinių, kurie nuolat kartoja, kad per vėlu, per sunku, neapsimoka, iš to nepragyvensi ir pan. Neretai būtent todėl žmogus užgniaužia savo svajones, nors kiti iš tiesų nežino nei jo tikrojo potencialo, nei to, kiek jam tai svarbu.
– Ne veltui sakoma, kad žmonės prieš mirtį labiausiai gailisi ne to, ką padarė, bet to, ko nepadarė?
– Gal nereikia laukti mirties, o gyventi čia ir dabar? Iš tiesų, priėmę mirtį galime atrasti drąsos gyventi. Ir ne bet kaip, o išdrįsti save realizuoti taip, kaip norisi labiausiai.
