Vis dėlto gydytojas apie savo profesiją kalba su dideliu entuziazmu: „Kiekvieną dieną tu sprendi rebusą, kryžiažodį kaip Šerloko Holmso personažas. Mūsų darbas yra įdomus tuo, kad neapsiribojame tik tyrimu, bet ir vykstame į įvykio vietas, jei kyla įtarimų apie smurtą ir sužalojimus.
Nužudymų atveju mūsų dalyvavimas yra būtinas kaip specialistų. Įvykio vietoje mes įprastai matome aplinką ir emocijas. Ta informacija yra labai reikalinga. Mes viską įvertiname: ką darė artimieji, kokie buvo santykiai, kokia įvykio eiga, kam skambino, ar kvietė greitąją. Visa ta informacija mums nepaprastai reikalinga vėliau atsakant į tyrėjo, kuris skiria užduotį, klausimus“, – patirtimi dalinasi S.Chmieliauskas.
Ekspertas teigia, kad jo profesijos atstovai privalo mokėti susidoroti su emocijomis. Priešingu atveju specialistai negalėtų dirbti. Visgi jie nelieka abejingi, kuomet tyrimų salėse išvysta vaikus.
Jei su savimi nešimės į tyrimo salę jausmus, tai turbūt negalėsime dirbti. Aišku, labiausiai paliečia ir sukrečia tie atvejai, kai į tyrimo salę mums atvežami vaikiukai.
„Emocijos turi būti nuošalyje, turi jas palikti už durų. Jeigu mes kiekvieną dieną matysime tuos atvejus, kuriuose žmonės atrodo labai žiauriai sumaitoti, turi daugybinių lūžių, kraujosruvų ir kitų sužalojimų, ir su savimi nešimės į tyrimo salę jausmus, tai turbūt negalėsime dirbti. Aišku, labiausiai paliečia ir sukrečia tie atvejai, kai į tyrimo salę mums atvežami vaikiukai“, – pripažįsta gydytojas.
S.Chmieliauskas pasakoja, kad darbas su negyvėliais gali būti pavojingas. Kartais kūnai būna taip stipriai sužaloti, jog kaulų lūžiai gali sužeisti ir pačius gydytojus. Taip pat neretai pasitaiko atvejų, kuomet miręs žmogus būna sirgęs ligomis, kuriomis gali užsikrėsti specialistai tyrimų metu.
„Gali įsidurti su švirkštu, gali susižaloti rankas į aštrius kaulų lūžgalius. Taip pat galima užsikrėsti hepatitu. Pas mus yra labai daug atvejų, kai tik tyrimų metu sužinome, kad žmogus sirgo hepatitu C, hepatitu B, plaučių tuberkulioze ir šuo laikotarpiu COVID infekcija“, – pasakoja gydytojas.
S.Chmieliauskas prisimena, kad per savo darbo praktikos metus labiausiai sudarkytus kūnus teko išvysti po to, kai jie krito iš didelio aukščio arba buvo pervažiuoti traukiniu:
„Kūnas yra trinamas, voliojamas bėgiais. Tokiu atveju jis padalinamas į tam tikras dalis. Būna daug plėštinių žaizdų, daug lūžių. Iš tikrųjų tie tyrimai užtrunka, yra labai sudėtingi ir gali tęstis visą dieną.“
Teismo medicinos ekspertams tenka ne tik išsiaiškinti, kokias paslaptis gaubia mirusiųjų kūnai bei įvykio aplinka. Tyrėjai dažnai susiduria ir su artimaisiais, kuriems yra palankiau pakeisti mirties aplinkybes.
„Artimieji visą laiką yra suinteresuoti, kad jiems būtų palanki, galbūt naudinga mirties priežastis. Mūsų darbas yra būti visą laiką objektyviais ir teisingais. Labai dažnai būna, kad teisme kaltinamasis sako: „Aš gyniausi. Turėjau rankoj peilį – neneigiu to. Sukdamasis, gindamasis padariau tokį sužalojimą.“ Jie visą laiką taip pasakoja. Teismas tuomet mūsų klausia, ar tokiom aplinkybėm, kaip šiuo atveju nurodoma, galima padaryti tokį sužalojimą, dėl kurio mirusysis ir mirė? Mūsų užduotis yra atsakyti „taip“ arba „ne“. Dažniausiai mes sakome „ne“.
Pasak eksperto, apie tai, jog artimieji meluoja, išduoda mirusiojo kūnas. Tokiu atveju gydytojai informuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnus tam, kad šie atliktų papildomus tyrimus.
„Jeigu mes matome, kad yra požymių, jog buvo keičiama mirusiojo kūno poza ar jis buvo pergabentas į kitą vietą, ką atpažįstame pagal sustingimą, pagal lavondėmes, pranešame apie tai pareigūnams, kurie vėliau aiškinasi, ar įtariamasis žmogus nemeluoja“, – pasakoja ekspertas.
S.Chmieliausko darbo praktikoje pasitaikė ir itin keistų mirčių, kurias jis atmena iki šiandien:
„Atsimenu labai absurdišką situaciją, kuri iki šiol kelia nuostabą. Užsienio pilietis skrido lėktuvu, įvyko staigi mirtis, ir lėktuvui teko nutūpti. Buvo iškviesta greitosios medicinos pagalba, kuri konstatavo mirtį, tuomet kūnas buvo atvežtas pas mus tyrimui. Jo metu aš nustačiau širdyje labai platų miokardo infarktą, kuris galėjo būti mirties priežastis.
Taip pat tyrimo metu nustačiau, kad plautyje per visą skiltį yra labai didelis navikas, kuris taip pat galėjo būti mirties priežastis. Tačiau šie du liguisti pakitimai nesukėlė mirusiojo mirties. Jos priežastis buvo paprastas paspringimas mėsos kukuliu. Taigi, mirusiojo nepražudė labai didelis miokardo infarktas, nepražudė navikas plautyje, bet pražudė mėsos kukulis.
Čia dar ne pabaiga. Tame lėktuve skrido keli gydytojai. Jeigu jie būtų pritaikę labai paprastą Hemliko metodą – paspringus žmogui, paspausti krūtinės ertmę, jį galėjo tiesiog atgaivinti. Ši mirties priežastis man pasirodė tokia netikėta, tokia šokiruojanti. Aš tą atvejį labai gerai atsimenu.“
Daug laiko šalia mirusiųjų praleidžiantis S.Chmieliauskas į žmonių išgalvotus pasakojimus bei šiurpias istorijas žvelgia su šypsena. Anot gydytojo, kad žmogus tikrai miręs, galima atpažinti iš tam tikrų požymių.
Mirties atvejų ir priežasčių įvairovė yra milžiniška, tad į pačią mirtį imame žiūrėti kiek filosofiškai.
„Teko girdėti visokių istorijų: kad šaldytuvuose girdimas krebždesys, kad ten yra gyvas žmogus. Istorijos ir yra istorijos. Mes praktikoje gauname mirusįjį su lavoniniais reiškiniais. Tai ir yra tikras įrodymas, kad mirusysis yra miręs. Lavoniniai reiškiniai tai atspindi, todėl mes tas istorijas vertiname kaip labai linksmas žmonių sugalvotas istorijas, skirtas pagąsdinti“, – tikina S.Chmieliauskas.
Per daugelį metų darbo pasikeitė ir gydytojo santykis su mirtimi – baimę pakeitė filosofinis požiūris:
„Teismo medicinos gydytojai, ekspertai, šios specialybės entuziastai – visi, kurie čia dirbam – tampame filosofais. Iš tikrųjų atvejų įvairovė yra milžiniška, mirties priežasčių įvairovė yra milžiniška, tad į pačią mirtį imame žiūrėti kiek filosofiškai.“
Laidą žiūrėkite čia:
Peržiūrėti kitas „Tikri gyvenimai – tikros istorijos“ ciklo laidas galite čia:
