Iš virėjos – į apskaitą
Vilnietė Miroslava Feizienė kadaise baigusi 12 klasių tuometėje Justiniškių vidurinėje mkykloje norėjo mokytis lietuvių filologiją, tačiau nepavyko įstoti. Taip ji pasirinko floristės profesiją.
„Nors mokykloje viskas buvo dėstoma rusų kalba, puikiai sekėsi ir lietuvių. Visgi stojimo balų pritrūko ir ėmiausi floristikos. Tuo metu tai buvo naujovė.
Po studijų pora metų dirbau floriste, iki kol gimė pirmasis sūnus. Jam paaugus panorau dar vieną profesiją įgyti – baigiau virėjos mokslus“, – pasakojo 42 metų Miroslava Feizienė.
Virtuvėje moteris taip pat ilgai neužsibuvo – gimus antram sūnui atsidavė motinystei. Namuose Miroslava praleido nemažai laiko, o dėl sveikatos nebenorėjo grįžti dirbti prie puodų.
„Supratau, kad turiu ieškotis fiziškai lengvesnio darbo, taip per užimtumo tarnybą pasirinkau apskaitininkės specialybę“, – teigė Miroslava.
„Jaunatviška nuotaika, mokykliniai suolai, pagaliau, apie ateitį galvojantys, o ne praeitį menantys bendraklasiai“, – pasirinkimu džiaugėsi Vilniaus technologijų ir inžinerijos mokymo centre TECHIN besimokanti M. Feizienė.
Sūnų pėdomis
Miroslava apskaitą pasirinko mokytis ten pat, kur mokosi ir abu jos sūnūs, kurie kartu su viduriniu išsilavinimu TECHIN gimnazijoje įgys ir profesijas. „Norėjosi, kad vaikai ne tik dvylika klasių baigtų, bet tuo pačiu ir profesiją įgytų.
Sūnūs prieš tai mokėsi Petro Vileišio progimnazijoje, o mokytis I gimnazijos klasėje vienas paskui kitą atkeliavo į TECHIN gimnaziją“, – pasakojo Miroslava.
Šiuo metu vienuoliktokas Edmundas mokosi multimedijos techniko specialybę, o brolio pėdomis nusprendęs eiti Silvestras – dešimtokas. Jis kitąmet ketina rinkti mechatroniką.
„Silvestro polinkį matematikai ir fizikai pastebėjome gana anksti, tad jau septintoje klasėje ieškojome, kur jis savo gabumus galėtų nukreipti.
Vis dar vyrauja stereotipai, kad mokytis profesinėje mokykloje yra ne „lygis“, tačiau jaunėlis matė, kad Edmundui puikiai sekasi, patinka mokykla, tad ir pats norėjo greičiau įgyti profesiją. Silvestras turi tikslą – tad jam mokslai einasi kaip per sviestą“, – pasakojo Miroslava.
Anot Silvestro, mokytis jam patinka, o ir smagiau būti mažesnėje klasėje.
„Anksčiau skeptiškai žiūrėjau į profesines mokyklas. Ilgai svarsčiau, ar turėčiau ją rinktis, juk galėjau tiesiog eiti į kokį papildomą būrelį, tačiau „užsidegiau“ elektronika, tad ryžausi pereiti į TECHIN gimnaziją. Įstojus supratau, kad čia mokytis nebus nė kiek lengviau.
Tačiau grupės mažos, mokytojai mus puikiai pažįsta, gal todėl ir išdėsto net sunkius dalykus suprantamiau.
Be to, iki tol niekada nedalyvaudavau jokiose olimpiadose, o dabar sulaukiu daugiau paskatinimų dalyvauti fizikos čempionatuose. Tai skatina pasitempti“, – pasakojo dešimtokas.
Silvestras pripažįsta, kad mokytojai sutikę mamą mokyklos koridoriuose nepraleidžia progos papasakoti kaip sekasi jiems – vaikams. „Gerai, kad esu geras mokinys, nereikia raudonuoti“, – juokdamasis sako Silvestras.
Paklaustas kokie planai pabaigus dvylika klasių, Silvestras sako, kad planuoja stoti į universitetą ir tęsti elektronikos studijas.
O štai kuo užsiims pabaigęs mokyklą Edmundas dar negalvoja, multimedija – plati sritis. „Edmundas yra jautrus vaikas. Jam labai patinka fotografijos ar audio kryptys, tad į tai koncentruosis. Mokykloje skiriamas dėmesys kiekvienam vaikui, tad esu patenkinta ir kaip mama, ir kaip mokinė“, – akcentavo M. Feizienė.
Rinkosi pagal charakterį
Anot moters, likimo pirštas matyt lėmė, kad naujų įgūdžių siekia toje pačioje mokykloje kaip ir sūnūs.
„Svarsčiau apie administracinį darbą, tad pasirinkau apskaitą – manau tai puikiai tinka mano charakteriui. Ir floriste, ir virėja dirbau prieš kelerius metus, o rinka greitai keičiasi, reikia adaptuotis.
Esu kruopšti ir atidi, tad apskaitininkės darbas man prie širdies. Nors mokslai trunka tik pusmetį, jau dabar matau, kad reiks tobulėti. Norint įsidarbinti dažniausiai jau prašoma darbo patirties, tad tikiuosi pradėti nuo praktikos ar asistentės darbo“, – sakė Miroslava.
M. Feizienė lengvai šypteli, kad kartais vakarais ji paprašo sūnų pagalbos: „Galvojau, kad mokytis bus lengviau, tačiau tikrai yra ką veikti. Būna, kad ir sūnų pagalbos paprašau, ypač kas susiję su informacinėmis technologijomis, o visa kita greičiau perprantu“, – prisipažino Miroslava.
Dar besimokant floristikos Miroslava suprato, kad su skaičiais nėra susipykusi: „Patiko ekonomikos ir buhalterijos pamokos. Gaila, kad tuomet neperpratau savo polinkio skaičiams“, – pasakojo M. Feizienė.
Mokytis nevėlu
Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas Gediminas Rainys pataria vaikams būti dar energingesniais ir skatinti tėvus mokytis ar keisti profesijas.
Ekspertas išskyrė tris punktus į kuriuos reikėtų atsižvelgti imantis pokyčių. Pirma, pasiryžimas ir psichologinė reabilitacija – ar iš viso yra jėgų keisti profesiją. Antra, „pasimatuoti“ ar ta profesija tau tinka, ar ji yra patraukli.
Kartais 60-metis labai nori tapti gerai apmokamu IT specialistu, bet neturi gebėjimų apdoroti daug skaičių. Trečia, bandyti pritaikyti savo žinias prie darbinių užduočių. Bet kuriuo atveju, judėjimas į priekį ir profesinis persiorientavimas yra ateities garantas.
TECHIN gimnazijos vadovas Vitalij Zaleskij sako, kad Feizų šeimos pavyzdys neatsitiktinis.
„Tokių šeimų yra ir daugiau. Įgyti profesijos ateina ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai. Darbo rinkai keičiantis, tėvams reikia greitai persiorientuoti, įgyti naujų gebėjimų ar tiesiog pakeisti profesiją.
O vaikai įgiję profesiją yra savarankiškesni, anksčiau tampa ir finansiškai nepriklausomi. Dažnai jie lengviau įstoja į aukštąsias mokyklas“, – apibendrino Vitalij Zaleskij.
