Dešimt minučių po sutarto laiko į kavinę įeina mergina ir iškart suprantu, kad tai yra mano laukiamas žmogus. Spalvota nuo galvos iki kojų, ryškiai pasidažiusi ir su šypsena veide. Prieinu ir japoniškai pasisveikinu:
– Konban wa (labas vakaras).
Mergina nesutrinka ir man atsako lietuviškai, nusišypsodama dar plačiau:
– Labas! Kaip sekasi?
Susitariame, jog kalbėsime angliškai, nes tai kalba, kurią abu mokame. Aš nepasitikiu savo japonų, ji – savo lietuvių kalbos žiniomis taip, kad galėtume bendrauti be trukdžių. Aš užsisakau šaltos kavos, ji gurkšnoja šviežias apelsinų sultis.
– Taigi, pradėkime nuo pradžių.
– Nuo pradžių? Turi omenyje, kas aš?
– Taip. Kas tu ir kodėl susidomėjai Lietuva?
– Aš esu Aya Kimura. Studijuoju Očanomizu universitete Tokijuje ir pirmąkart apsilankiau čia prieš dvejus metus, 2016-ųjų liepą. Internete radau informacijos apie galimybę mėnesio trukmės vasaros studijoms Lietuvoje. Pamačiusi, kad tą mėnesį dėstomi ir lietuvių kalbos pagrindai, pagalvojau, kad tai visai cool (šaunu). Nedaug japonų kalba lietuviškai, todėl nusprendžiau, kad būtų labai įdomu išmokti bent truputį, kiek įmanoma per mėnesį.
Taigi užpildžiau reikalingus dokumentus ir laukiau. Egzotika, mąsčiau, Lietuva – mažai žinomas kampelis. Man pasisekė – buvau atrinkta.
Atkeliavus pirmą savaitę sukosi mintys, jog tai pirmas ir drauge paskutinis mano kartas čia, todėl norėjau kuo daugiau pasilinksminti, tačiau mokantis lietuvių kalbos ir vaikštant po muziejus, kurie yra mano aistra ir studijų objektas, nusprendžiau čia grįžti vėl.
Taip ir padariau.
– Kuriuos Lietuvos muziejus aplankei ir kuris padarė didžiausią įspūdį?
– Oi, sunku išskirti kažkurį vieną. Tą vasarą aplankiau žymesnius Vilniaus muziejus – Lietuvos dailės muziejų Didžiojoje gatvėje, Nacionalinę dailės galeriją Konstitucijos prospekte, Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinį – Naująjį arsenalą.
Keisčiausia pasirodė tai, kad muziejaus patirtys Vilniuje ir Tokijuje žymiai skiriasi. Tokijuje dauguma modernių muziejų rengia parodas, kurios keičiamos. Jos būna atvežamos iš Paryžiaus, Vašingtono, Berlyno. Parodos reklamuojamos kaip festivaliai, nuo muziejų durų nusitęsia ilgos eilės… Man tai patinka.
Lietuvoje viso to nėra.
Didžioji dalis muziejų turi ilgalaikes ekspozicijas, kurios pasakoja apie Vilnių, Lietuvą, jūsų kultūrą ir istoriją. Susivokiau, kad apie Japoniją iš savo šalies muziejų nesužinojau daug. Sužinojau daug apie prancūzų tapybą, amerikiečių popmeną… Lietuvoje aš turiu prieigą prie autentiškų lietuviškų daiktų, net prie pačių mažiausių.
– Kalbant apie autentiškumą, gal teko lankytis Rumšiškėse?
– Aha, Rumšiškės... DIDELĖS. Pirmąkart ten lankantis, su grupe ir gidu nusprendėme pasirinkti „trumpą turą“. Užtrukome tris valandas! Ir vis tiek neapėjome visko.
Nutariau atidaryti lietuviškos kultūros centrą savo universitete.
Žinai, prieš atvykdama į Lietuvą galvojau, kad eksponatai yra svarbu, žmonių pritraukimas ir sudominimas yra svarbu. Dabar, žingsnis po žingsnio ateina suvokimas, kad svarbiau yra tai, ką muziejus nori tau parodyti, papasakoti, išsaugoti. Manau, galėtų būti siekiamybė, kad muziejai ir kitur taptų kažkuo panašūs į jūsiškius.
– Kokie tavo ateities planai? Žinau, kad galvoji mokyti japonus lietuvių kalbos, ar ne?
– Savo ateities aš dar nežinau. Kol kas. Daug japonų, išgirdę žodį „Lietuva“, suglumsta. Pradeda klausinėti manęs, kas tai, kur tai yra. Jiems sunku suprasti, ką aš darau akademiškai, kadangi mano sritis yra muziejai ir didžioji dalis darbo sutelkta į Lietuvą.
Taig, nutariau atidaryti lietuviškos kultūros centrą savo universitete. Vis dar vyksta pasiruošimas, bandome užmegzti ryšius ir pasirašyti sutartis su Lietuvos universitetais ir tada atsidarysime oficialiai. Mokysime lietuvių kalbos pagrindų tuos, kurie to norės.
– Kaip galvoji sudominti japonus lietuvių kalba?
– Na, lietuvių ir japonų kalbos drastiškai skiriasi. Mūsų žodžiai nekaitomi linksniais, galūnės iš esmės reikalingos tik veiksmažodžiuose, ženklai, kuriais užrašome savo kalbą, visiškai nepalygintini.
Taip pat manau, kad didelei daliai japonų raidė „r“ keltų problemų, nesvarbu, kad mokyklose visi mokosi anglų kalbos, lietuviai turi savo specifinių garsų…
– Aha, ššš, žžž, ččč. Žalčių garsai.
– (Juokiasi) Taip, yra daug kalbos barjerų, kuriuos reikia peršokti. Aš galvoju, kad geriausia motyvacija yra tai, jog lietuvių kalba yra unikali, nišinė ir nedaug kas ja kalba.
Mane užkabino vaikiškos knygos. Jos padėjo pažinti Lietuvą. Kai atvykau į Lietuvą antrą kartą, praeitą vasarį, žinojau, kad būsiu čia tik savaitę.
Stipriai snigo ir nusprendžiau nevaikščioti tik po muziejus, bet apsilankyti ir knygynuose su viltimi rasti kažką gero ir įdomaus. Radau keletą iliustruotų vaikiškų knygų, iš paveikslėlių galėjau suprasti esmę to, kas vyksta. Užsimaniau sužinoti, kas parašyta.
Nesupratau meniu, todėl padavėjai pasakiau: „Noriu lygiai to paties, ką valgo tas vyras“ ir gavau rožinės sriubos su virtomis bulvėmis.
Bandžiau versti žodį po žodžio, šalia pasidėjusi žodyną, tačiau greit suvokiau, kad man reikia daugiau lietuvių gramatikos žinių. Ši patirtis man suteikė labai daug motyvacijos mokytis lietuvių kalbos. Dabar esu išvertusi tą pačią knygą į japonų kalbą, kol kas ji dar neišleista.
– Kai pradėjau mokytis japonų kalbos, turėjau labai panašią patirtį su vaikiška manga (japoniški komiksai) „Doraemon“. Manau, tai puikus būdas mokytis ir save motyvuoti.
– Na, taip. Mane užkabino knygos. Pažįstu vieną lietuvę, kuri kalba labai puikia korėjiečių kalba ir ji to išmoko savarankiškai vien dėl to, kad jai patiko Korėjos popkultūra. Manau, kad jei galiu savo mokiniams parodyti kažką patrauklaus, paprasto, bet kartu ir unikalaus, tai juos motyvuos, užkabins ir jie tada savarankiškai domėsis Lietuva, lietuvių kalba ir kultūra. Aš dažnai nešiojuosi tą knygutę, kurią verčiau; jos pavadinimas – „Laimė yra lapė“.
– Ar buvai susikūrusi kažkokį vaizdinį apie Lietuvą, prieš čia atvykdama?
– Ne, tiesą sakant, aš ničnieko nežinojau.
– Kaip manai, ar gerai, kad atvykai čia be jokio išankstinio nusistatymo?
– Tikrai taip. Buvau pritrenkta atradimo džiaugsmo. Man labiausiai įstrigęs prisiminimas, kai pirmą ar antrą dieną viešėdama čia, nuėjau į Vilniaus universiteto kavinę pietų metu.
Nežinojau nė žodžio lietuviškai, nesupratau meniu, todėl padavėjai pasakiau: „Noriu lygiai to paties, ką valgo tas vyras“ ir gavau rožinės sriubos su virtomis bulvėmis. Pagalvojau, kad keista, jog bulvės čia patiekiamos kaip pagrindinis patiekalas, kadangi dėl spalvos galvojau, kad sriuba – tai desertas.
Paragavus supratau, kaip stipriai klydau. Valgant buvo įdomu, iš ko ji padaryta, vėliau radau turisto atmintinėje. Skonis – kaip iš kito pasaulio ir visiškai nesiderina su tuo, kaip atrodo.
– Ar tau patiko?
– Labai! Nustebau antrąkart, kai suvokiau, kad skonis priklauso nuo to, kur šaltibarščius valgai. Kiekviena vieta juos gamina šiek tiek kitaip. Primena miso sriubą, kurią kiekviena japonė mama gamina savaip. Šaltibarščiai primena namus.
