„Vairuoti išgėrus labai pavojinga, net jei žmogui atrodo, kad jis išoriškai jaučiasi gerai, pavyzdžiui, tiesiai vaikšto, jo koordinacija nesutrikusi, kalbėjimas sklandus.
Ėjimą, kalbėjimą tam tikra prasme įmanoma kontroliuoti ir atkartoti, bet savo reakcijų atkartoti neįmanoma. Jeigu mus apakina šviesa, mes automatiškai užsimerkiame. Mes negalime kontroliuoti savo reakcijų, o alkoholis jas keičia“, – teigė vienas žymiausių Jungtinės Karalystės (JK) ekspertų alkoholio srityje, teismo medicinos konsultantas dr. Paulas Michaelas Williamsas.
Paprašėme „Sąmoninga šeima“ psichologės Miglės Motiejūnės nusakyti neblaivaus ir rizikuoti linkusio vairuotojo portretą.
– Išgėręs asmuo pervertina savo gebėjimus ir įgūdžius, jam „jūra iki kelių“ – net toks sklando priežodis. Alkoholis sumažina kritiką savo elgesiui, viliamasi, jog „man nieko nenutiks, aš sugebėsiu“. Taigi – kokios savybės būdingos žmogui, linkusiam sėsti prie vairo neblaiviam?
– VDU Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros mokslininkų grupė tyrinėja rizikingus vairuotojus daugiau nei dešimtmetį. Tyrimų rezultatai puikiai atskleidžia, kas yra tas žmogus, kuris linkęs rizikingai elgtis kelyje: vairuoti neblaivus, nesegėti saugos diržo, nepaisyti kelių eismo taisyklių ir pan.
Tyrimai mūsų šalyje bei užsienio šalių patirtis patvirtina, kad rizikos grupėje yra jauni vairuotojai, ypač vyrai, kurie linkę rizikingai vairuoti. Šį elgesį lemia tiek menka vairavimo patirtis, tiek tam tikri asmenybės bruožai: impulsyvumas, agresyvumas, noras pasirodyti prieš kitus. Kadangi asmenybės savybės atsikartoja daugelyje gyvenimo situacijų, tai ir žmogus, linkęs rizikuoti įvairiose situacijose, tikėtina, jog tai darys ir vairuodamas.
Vyrai labiau nei moterys linkę pavojingai vairuoti. Tai lemia siekis konkuruoti ir jaustis svarbiam. Moterys abejoja savo jėgomis vairuoti, todėl rečiau kelyje elgiasi rizikingai.
– Kaip paveikia visuomenę, kai garsus žmogus sulaikomas neblaivus prie vairo? Ar tai daro įtaką? Kaip reikėtų vertinti – netoleruoti ar į kiekvieną atvejį žvelgti skirtingai, ieškoti supratimo ir pateisinimo? Kokia sveika visuomenės reakcija būtų pamoka visiems?
– Kai pažeidimą padaro garsus žmogus, mes linkę kaltinti bei smerkti, tad vartojame tokius žodžius: „jis neatsakingas“, „negalima atleisti“ ir pan. Tačiau jei nusižengiame patys, sakome: „nepasisekė“, „tokios aplinkybės susidėjo“, „tai ne mano kaltė“ ir pan.
Jei žmogus linkęs rizikuoti įvairiose gyvenimiškose situacijose, tai nevengs rizikuoti ir vairuodamas.
Taigi, aiškindami savo elgesį, ieškome aplinkybių, kuriomis pasiteisintume, tuo tarpu vertindami kitų – net neabejojame jų kaltumu ir atsakomybe.
Retai pasimokome iš kitų žmonių klaidų, tikime, jog esame išmintingi, tokių kvailų klaidų nedarome ir mums nelaimės negresia.
Visuomenėje susiformuoti nuostatoms apie rizikingą vairavimą reikalingos visai kitos priemonės. Vairavimo mokyklose turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys praktiniams vairavimo įgūdžiams, rizikos atpažinimui bei būsimų vairuotojų nuostatoms saugaus ir atsakingo vairavimo atžvilgiu.
Sveikintina, kad šiandien vairuotojai, kurie neteko teisės vairuoti, privalo kartoti vairavimo kursus bei dalyvauti psichologo vedamuose kursuose.
– Tai pajuokaujant galima būti teigti, kad tada dauguma žmonių – optimistai, jei galvoja – „ne man“, aš tai išvengsiu“ ir pan.?
– Su optimizmu toks mąstymas mažai sietinas. Taip mąstydamas žmogus mokosi tam tikro elgesio. Jeigu nėra pasekmės iš karto, vadinasi, nėra jokios būtinybės tą elgesį keisti.
Tą patį modelį galime pritaikyti ir rūkantiems žmonėms. Rūkome ir tikimės, kad mūsų plaučiams tai nepakenks. Juk nematome akivaizdžiai plaučių irimo, nėra jokių simptomų, pagaliau, negalvojame, kad būtent mes susirgsime sunkia liga.
Kadangi rūkymas yra procesas, pasekmių nematome iškart, po kelių cigarečių, todėl tokį savo elgesį mes toleruojame. Nesulaukę pasekmės, mes sakome, kad tada viskas gerai. Apgaubiame save iliuzija, kad esu išskirtinis, manęs niekas negriebs. Psichologijoje netgi yra sąvoka – nepažeidžiamumo iliuzija.
– Dažnai sakoma, kad alkoholis atpalaiduoja tai, kas žmoguje užspausta. Tarkim, drovus žmogus išgėręs eis bendrauti, niūrus, išgėręs alkoholio, juokaus, eis šokti. Kiek čia tiesos? Tada išeitų, kad alkoholis nelinkusį gyvenime rizikuoti žmogų gali „įkvėpti žygiams“, tarkim, toks žmogus sės išgėręs vairuoti.
– Alkoholis vargu ar turi tokių galių, kad pakeistų mums įprastą elgesį. Tačiau išgėrus mums tikrai prasčiau sekasi vertinti situacijas adekvačiai ir numatyti galimas savo elgesio rizikas. Tad išgėrę patys pasirenkame, ar elgtis agresyviai, ar tapti niūriais, ar visus linksminti.
Žmogus, kuris nėra linkęs rizikuoti, greičiausiai net ir būdamas neblaivus nepuls pavojingai kelyje manevruoti ar organizuoti lenktynių autostradoje. Dažniau rizikingai kelyje elgiasi žmonės, kurie linkę pasirodyti ir siekia naujų potyrių savo gyvenime.
– Vairavimas išgėrus – pervertintos drąsos aspektas, sovietinis reliktas ar moralinis klausimas?
– Remiantis tyrimais, vargu ar būtų galima sakyti, jog tai yra kažkoks palikimas iš senų laikų. Su panašiais sunkumais susiduria ir kitos šalys, ne tik buvusios Sovietų sąjungos sudėtyje.
Vairavimas išgėrus greičiausiai yra tam tikra kultūrinė norma, t. y. mes leidžiame sau sėsti prie vairo, kai esame neblaivūs.
Išgėrę patys pasirenkame, ar elgtis agresyviai, ar tapti niūriais, ar visus linksminti.
Šiandieninės aktualijos, alkoholio prieinamumo ribojimas labai prisideda prie to, kad situacija dėl alkoholio vartojimo pagerėtų, t. y. kad jo mūsų gyvenime būtų mažiau.
Alkoholio neprieinamumas ar to neprieinamumo apsunkinimas yra taikomas ir kitose valstybėse, būtent siekiant sumažinti atvejų, kai dėl neblaivumo įvyksta nelaimės keliuose ar smurto protrūkiai šeimose.
– Neblaivus vairuotojas nebūtinai turi priklausomybę nuo alkoholio. Kaip turėtų elgtis aplinka, jei išgėręs žmogus ketina sėsti prie vairo? Nulinė tolerancija? Atimami automobilio rakteliai?
– Išties aplinkiniai išgėrusį vairuotoją turėtų vertinti vienpusiškai – toks jo elgesys yra nepriimtinas. Ignoruodami tai, kad kitas ketina sėsti prie vairo neblaivus, mes keliame grėsmę ne tik jam, bet ir kitiems eismo dalyviams. Tai, jog avariją padarėme ne mes, o neblaivus artimasis po šeimos susitikimo, neatleidžia mūsų nuo atsakomybės, jog šio žmogaus nesustabdėme nuo vairavimo išgėrus.
Jeigu vyksta vakarėlis, reikėtų pasirūpinti tokio išgėrusio asmens saugiu parvežimu namo arba pasirūpinti jo nakvyne. Net jei žmogus būna agresyvus, pasiryžęs pats vairuoti išgėręs, reikėtų imtis visų priemonių, kad taip nebūtų.
– Žmonės rizikuoja važiuoti visuomeniniu transportu be bilieto, rizikuoja sėsti neblaivūs prie vairo, rizikuoja pasidaryti asmenukę ant skardžio krašto... Kodėl įsijungia mąstymas – tik ne man, aš sugebėsiu kontroliuoti situaciją? Kaip veikia pats rizikos mechanizmas? Kodėl protas nesignalizuoja galimo pavojaus? Jis tarsi išsijungia?
– Nebūtų teisinga tvirtinti, kad išsijungia žmogaus protas. Tarkim, jei pratęstume mintį apie vairuotojus, tai pradėjęs vairuoti asmuo, neturintis jokio vairavimo stažo, vairuoja gana saugiai. Tačiau, kai išmoksta ir šiek tiek įgunda, tas vairavimas jam tampa nuobodus, žmogui nebeužtenka saugiai nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Štai čia įsijungia psichologiniai poreikiai, kurie pastūmėję link rizikingo elgesio.
Noras patirti adrenaliną, būti pripažintam draugų, pademonstruoti savo įgūdžius ir galią paskatina priimti neapgalvotus ir rizikingus sprendimus.
Tai visiškai nereiškia, kad žmogus negalvoja, tačiau tuo metu jis tenkina visai kitus savo poreikius.
Tai pasakytina ir apie kitas jūsų paminėtas situacijas – kaip fotografijas ant skardžio. Tai visiškai nereiškia, kad žmogus negalvoja, tačiau tuo metu jis tenkina visai kitus savo poreikius.
Tarkim, nuotrauka ant skardžio sulauks peržiūrų socialiniame tinkle, žmogus sulauks paskatinimo, įvertinimo ir pagyrimų, taigi pasijus išskirtinis ir reikšmingas. Kai šiandien prasmingi tampame tik sulaukę kitų įvertinimo ir dėmesio, nesunku neįvertinti rizikos.
Tačiau tai tikrai nereiškia, kad visi žmonės yra linkę rizikuoti, viskas priklauso nuo asmeninių savybių. Juk yra žmonių, kurie vengia dalykų, kurie juos paskatintų jaustis nesaugiai, tačiau yra ir tokių, kurie bando pasitikėjimą savimi įvairiose situacijose.
Apibendrinant galima pasakyti taip: jei žmogus linkęs rizikuoti įvairiose gyvenimiškose situacijose, tai nevengs rizikuoti ir vairuodamas.
Tyrimas: prie varo išgėrę sėdasi labiau savimi pasitikintys vairuotojai
2020 metais 15min publikavo tekstą – „Kodėl išgėrę žmonės sėda prie vairo?“. Jame Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros lektorė, psichologė dr. Justina Slavinskienė komentavo savo disertacinį tyrimą – apie vairuotojų, netekusių teisės vairuoti, rizikingą vairavimą.
2013–2017 metais dr. J.Slavinskienės atlikto tyrimo metu apklausus teisės vairuoti netekusius asmenis paaiškėjo įdomus dalykas – apsvaigę nuo alkoholio prie vairo dažniau sėda ilgesnę patirtį turintys ir labiau savo įgūdžiais pasitikintys vairuotojai, kurie linkę elgtis spontaniškai, taip pat sunkiau reiškia išgyvenamas emocijas.
„Dažniau išgėrę vairuoja tie, kurie nelinkę paklusti bet kokioms kitų nustatytoms taisyklėms. Tokie žmonės nesilaiko ir eismo saugumą padedančių užtikrinti kelių eismo taisyklių.
Apsvaigę nuo alkoholio prie vairo dažniau sėda ilgesnę patirtį turintys ir labiau savo įgūdžiais pasitikintys vairuotojai.
Didžioji dalis žmonių, kada nors vairavusių išgėrus, tokio elgesio nelaiko pavojingu. Kai kurie iš jų, tikėtina, turi alkoholio vartojimo problemų“, – atliktą tyrimą tuomet komentavo psichologė.
Kaip alkoholis keičia žmogaus reakcijas?
Vienas žymiausių Jungtinės Karalystės (JK) ekspertų alkoholio srityje, teismo medicinos konsultantas dr. Paulas Michaelas Williamsas 15min portalui teigė, kad „sugebėjimas važiuoti tiesia linija apsunkinamas jau esant 0,1 promilės apsvaigimui“.
„Nuo 0,2 promilės prastėja dėmesys, sunku jį paskirstyti tarp kelio ir parodymų skydelyje sekimo. Tačiau yra žmonių, kurie mano, kad ir po trijų bokalų alaus vairuos gerai. Tai yra apgaulingas ir niekuo nepagrįstas manymas.
Kita vertus, jei žmogus taip mano ir jaučiasi, sunku jį įtikinti atvirkščiai. Tokiu atveju gali padėti socialinis spaudimas, pavyzdžiui, keleiviai gali atsisakyti važiuoti su tokiu vairuotoju.
Galima priimti krūvą įstatymų, bet įstatymai nekeičia žmogiškojo elgesio. Žmonės neplėšia banko ne todėl, kad tai draudžia įstatymai, o todėl, kad jie žino, ką jie daro. Lygiai taip pat vairavimas išgėrus šiandien susijęs su moralės klausimais“, – tvirtino P.M.Williamsas.
Paklaustas, kaip alkoholis keičia žmogaus savijautą ir reakcijas, ekspertas atsakė, jog vienareikšmio atsakymo nėra, kadangi žmogus, esant tam pačiam alkoholio lygiui, priklausomai nuo to, jis kyla ar krenta, jaučiasi skirtingai.
Pavyzdžiui, tik išgėrus, alkoholio lygis kraujyje kyla, o kai žmogus liaujasi gėręs, alkoholio lygis, pasiekęs savo aukščiausią tašką, krenta. Alkotesteris gali rodyti tą pačią vieną promilę, tačiau pirmame taške, t. y. kai alkoholio lygis kyla, žmogus paprastai jaučiasi geriau nei tada, kai jis krenta.
Gal ir žiauriai nuskambės, tačiau geriausiai auklėja patys įvykiai.
„Be to, savijautą bei girtumo pojūtį lemia daug kitų veiksnių. Pavyzdžiui, alkotesteris gali rodyti, kad žmogui negalima vairuoti, nors jis išgėrė nedaug. Tačiau galėjo prisidėti nuovargis, alkis, lėktuvo skrydis, nemiga ir pan.
Beje, žmonės, kurie vartoja alkoholio dažnai, gerdami jaučiasi geriau už tuos, kurie išgeria retai. Taip yra todėl, kad pirmųjų organizmas yra apsipratęs su alkoholiu. Tai nereiškia, kad alkotesteris rodys mažiau promilių, jie tiesiog geriau jausis, nes organizmas bus mažiau apnuodytas šios medžiagos.
Tačiau vairuoti išgėrus labai pavojinga, net jei žmogui atrodo, kad jis išoriškai jaučiasi gerai, pavyzdžiui, tiesiai vaikšto, jo koordinacija nesutrikusi, kalbėjimas sklandus.
Ėjimą, kalbėjimą tam tikra prasme įmanoma kontroliuoti ir atkartoti, bet savo reakcijų atkartoti neįmanoma. Jeigu mus apakina šviesa, mes automatiškai užsimerkiame. Mes negalime kontroliuoti savo reakcijų, o alkoholis jas keičia“, – tvirtino teismo medicinos konsultantas P.M.Williamsas.
„Reikia žmones auklėti, kad jie suvoktų savo veiksmų pasekmes“
Ar neblaivūs turėtų būtų auklėjami ir kaip, ekspertas nešvelnino: „Gal ir žiauriai nuskambės, tačiau geriausiai auklėja patys įvykiai. Tarkim, įvyksta labai rimta avarija, kurioje žūva vaikas, žiniasklaidos priemonės ją paviešina, televizija kalbina žuvusio vaiko mamą... Ne tam, kad reikalautų griežtinti įstatymus, nes įstatymai jau yra, tiesiog žmonės į juos nereaguoja. Tokiu būdu viešinami įvykiai daug geriau veikia žmones nei įstatymai, nes jie ima suvokti, kokia nelaime gali baigtis vairavimas išgėrus.
Pagrindinis tikslas yra pirmiausia keisti žmonių mąstymą. Manau, kad lietuvių problema yra ta, kad jie geria didelius alkoholio kiekius.
Reikia ne tik gąsdinti žmones – gąsdinimas, aišku, irgi padeda, bet tai daug platesnio auklėjimo dalis. Pirmiausiai reikia žmones auklėti, kad jie suvoktų savo veiksmų pasekmes.
Pagrindinis tikslas yra pirmiausia keisti žmonių mąstymą. Manau, kad lietuvių problema yra ta, kad jie geria didelius alkoholio kiekius, o tai savo ruožtu gali būti susiję su priklausomybe nuo alkoholio.
Jeigu vairuotojui nustatomas, pavyzdžiui, 3 promilių girtumas, galbūt jam ir visam gyvenimui reikėtų atimti teises, bet, kita vertus, nėra tokių unikalių sprendimų, kuriuos įgyvendinus problema būtų išspręsta. Priešingu atveju visose šalyse jau seniai jie būtų priimti.“
