Nors pastaruoju metu R.Stakauskas buvo žinomas kaip grupės „Daumantų muzikantai“ narys, tačiau tiems, kurie domisi lietuviška muzika, jis visų pirma yra grupės „Prologas“ įkūrėjas, ilgametis vadovas, dainų autorius.
„Rimas – ypatingas žmogus. Jis labai mylėjo savo kūrybą, savo darbą ir žmones. Niekada nekonfliktuodavo. Dar jis buvo be galo gilus žmogus, ne paviršutiniškas“, – sakė dainininkė Giulija.
„Pamenu, kai 1988 m. grojome vestuvėse, ir mūsų netikėtai paprašė sugiedoti „Tautišką giesmę“, – kalbėdamas apie kolegą prisiminė Ligitas Kernagis.
„Mes kalbėdavomės su juo apie viską. Apie gyvenimą ir mirtį“, – sakė kapelos „Daumantų muzikantai“ įkūrėjas ir vadovas Kęstutis Švilpauskas.
„Jis buvo man ne tik brolis. Kartais jis būdavo kaip tėvas“, – kalbėdamas apie Rimantą prisiminė jo brolis Albinas.
„Mano Rimas buvo stipruolis, propaguodavo sveiką gyvenimo būdą. Pats nerūkė ir taip pat elgtis ragino jaunimą. Jis turėjo visus žmogiškiausius, kokius tik įmanoma, bruožus: nuoširdumą, dvasingumą, teisingumą, gerumą. Norėčiau apie savo mylimą žmogų parašyti knygą“, – kalbėjo R.Stakausko žmona Birutė. Kartu pora gyveno nuo 1983-iųjų.
Birutė: sakiau, kad greičiausiai pavargo
Rimui buvo 65-eri. Pirmieji signalai, kad kažkas ne taip, pasirodė dar 2016 m. Tada, prisimena Birutė, vyras vis pasiskųsdavo kojos ties čiurna skausmu.
„Dar Lenkijoje grojo, festivalyje. Sakiau, kad greičiausiai pavargo ar nikstelėjo. Gydėsi įvairiais tepaliukais“, – kalbėjo B.Stakauskienė.
Tačiau skausmas nesiliovė, todėl netrukus Rimas kreipėsi į medikus. Visų pirma – į traumatologą Kėdainiuose. Vyrui atliktas magnetinio rezonanso tyrimas.
Taip nuo 2016-ųjų prasidėjo kova su sunkia kaulų onkologine liga – osteosarkoma.
„Kaune eilės ilgiausios, tris mėnesius laukti. Pagalvojome, kad nėra ko delsti, ir greičiau tyrimą pavyko pasidaryti Panevėžyje. Tai buvo 2016-ųjų balandis“, – pasakojo B.Stakauskienė.
Išvydęs magnetinio rezonanso rezultatus, traumatologas R.Stakauską skubiai nusiuntė į Kauno klinikas.
Taip nuo 2016-ųjų prasidėjo kova su sunkia kaulų onkologine liga – osteosarkoma. Tariant kitaip – kaulų vėžiu.
Giulija: džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė
Kai mes susipažinome, man buvo 24 metai. Esu dainavusi ir grupėje „Prologas“. Mūsų kolektyvas buvo nuostabus. Ir po to, kai grupė iširo, mes visi susitikdavome: per jubiliejus, kitomis progomis. Buvo ką prisiminti, apie ką pasikalbėti, klausydavomės dainų.
Rimas buvo draugas, ir didžiausia mano pagarba jam. Tiek metų praėjo, ir mes vis dar turėdavome bendrus pokalbius apie muziką ir gyvenimą. Tai buvo didelė ir ilga draugystė, labai svarbi. Būna, žmonės ateina, tampa draugais ir išeina, kai pasibaigia reikalai, darbai. O ši mūsų draugystė liko. Džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė.
Rimas man yra parašęs dainų, pritaikęs prie mano charakterio, prie balso tembro. Atrodydavo, kad ta daina tikrai yra mano. Už tai esu labai dėkinga.
„Mylėk mane“, „O ar tu žinai“ – tai Rimo man sukurtos dainos. Ir muzika, ir žodžiai. Paskutinį tekstą parašė dainai „Esi viena“. Tai daina apie Lietuvą. Prieš tai mes sėdėjome ir kalbėjomės, kaip aš įsivaizduoju Lietuvą, kas ji man. Po to jis žodžiais perteikė mano emocijas.
Mes iki pat paskutinių dienų bendravome, skambindavomės, atvirai pasikalbėdavome. Jo atvirumas, tikėjimas gyvenimu ir žinojimas, kad iš jo reikės išeiti, labai stipriai jaudindavo. Tai didelė žmogus stiprybė.
Kalbėdavomės apie jo ligą. Jis labai kovojo, mokėjo paguosti ir kitus. Visus sustatydavo į vietą, kad čia viskas tvarkoje. Ir niekas prie jo nerodydavo emocijų. Stengdavomės bendrauti optimistiškai.
Apskritai, Rimas buvo tas žmogus, su kuriuo galėjai paatvirauti ir niekada niekas iš jo nesužinos, ką tu pasakei. Jis niekada neišduos.
Jis dar šiame gyvenime visko nepadarė ir, tikiuosi, kad jeigu Rimas atgims dar kartą – paukščiu ar kuo kitu – jis bus šalia muzikos, šalia meno. Tai jo gyvenimo kelias.
Birutė: liga pasirodė agresyvi
Kauno medikai R.Stakauską dar tais pačiais metais operavo. „Kaip mums sakė kaunietis gydytojas Mindaugas Stravinskas, operacija pavyko, o po penkių dienų turėjo būti biopsijos atsakymai. Neišsigandome, galvojome, gal guziukas, kremzlytė“, – sakė B.Stakauskienė.
Tačiau tai buvo piktybinė liga. Pikta, agresyvi. R.Stakauskui buvo atlikta daugybė tyrimų, tarp jų – ir sudėtingų, kelios operacijos, bet net ir tada liga nesitraukė.
Didžiulius skausmus Rimui teko iškęsti ligai persimetus į dubens kaulus.
„Tai buvo stebuklas, kaip greitai Rimas atsigaudavo po chemoterapijų. Juk kaulų vėžiui taikoma stipriausia chemoterapija. Jis kovojo, jis laimėjo ketverius metus“, – prisiminė Birutė.
Didžiulius skausmus Rimui teko iškęsti ligai persimetus į dubens kaulus. Tada – ir vėl ligoninės, vėl gydymas.
„Jam judėti buvo sunku, labai skausminga. Bet viską jis ištvėrė, depresijos absoliučiai jokios. Dabar, kai po laidotuvių suvažiavo draugai, jie išsitarė, kad buvo visko. Ir depresijos, bet jis nenorėjo, kad aš išgyvenčiau, bijojo, kad aš nesusirgčiau. Todėl man visada šypsodavosi, mane palaikė“, – iš lėto rinkdama žodžius, nuo kurių skauda ir dar ilgai skaudės, kalba Birutė.
Rimą, sako Birutė, visi vadindavo psichologu, gebančiu paguosti ir nuraminti: „Prisimenu, kai sirgo Rimo mama. Kai jis atvažiuodavo mamos aplankyti, džiaugdavosi ne tik ji, bet ir kitos palatos moterys. Sakydavo: atvažiavo mūsų vaistas. Jis stiprindavo žmones savo buvimu, savo šypsena. Ir taip visur, visada. Galėčiau apie Rimo gerumą kalbėti metais.“
„Daumantų muzikantų“ vadovas Kęstutis Švilpauskas: taip būna, kai ko nors netenki
Draugavome seniai, dar nuo „Prologo“ laikų. Mes abu įkūrėme šią grupę. Tada dirbau meno vadovu chemijos gamykloje ir norėjau sukurti grupę. Kartą susipažinome su Rimu, tada jie su draugais grojo Raseinių rajone, melioracijos montavimo valdyboje. Aš jį ir dar kelis kolegas atsiviliojau į Kėdainius.
„Prologas“ buvo žinoma grupė, vis papuldavom ir į populiariausių dešimtukus. Grojome dešimt metų. Tada, kai baigėm muzikuoti, atėjo momentas, kai tarsi viskas atsibodo. Nutariau baigti su muzika. Bet... baigiau, ir vėl kažkaip sugrįžau: grįžo noras vėl suburti kolektyvą. Taip atsirado „Daumantų muzikantai“. Rimas tada turėjo savo studiją, jis prisijungė prie mūsų vėliau.
Kai Rimas susirgo, pamaniau, kad jis galėtų skaityti žmonėms motyvacines paskaitas: kaip reikia žiūrėti į gyvenimą, kaip elgtis, kaip gyvenimą vertinti. Buvo labai pozityvus.
Buvo be galo psichologiškai tvirtas žmogus.
Ne, tai ne liga pakeitė jo požiūrį į gyvenimą, į vertybes. Gal tik šiek tiek pradėjo daugiau viską vertinti. Taip būna, kai ko nors netenki, netenki galimybių. Kai aš pasiskųsdavau, kad ar oras blogas, ar darbas nemielas, jis sakydavo: orai visi geri, aš eičiau ir per lietų, ir per šaltį, jei galėčiau, darbą dirbčiau bet kokį, jei galėčiau.
Mes apie viską pasikalbėdavom. Tai buvo be galo psichologiškai tvirtas žmogus. Ir apie mirtį kalbėjomės. Nevyniodavo žodžių į vatą.
Birutė: jis norėjo gydytis Kėdainiuose
Ketveri ligos metai buvo įvairūs: su skausmu ir be jo, mažomis ir didesnėmis pergalėmis. Kai Lietuvoje prasidėjo karantinas, maždaug po savaitės Rimui sukilo temperatūra. Birutė žinojo: jei ji aukšta, skubiai reikia medikų pagalbos ir antibiotikų. Tai buvo pasakę Kauno medikai, nurodę stebėti sveikatos būklę, o sukarščiavus – kreiptis pagalbos.
Tačiau ką reiškia kreiptis pagalbos, kai Lietuvoje paskelbtas karantinas, matyt, žino tik tie, kurie su tuo susidūrė – buvo sunkumų. Bet apie tai Birutė kalbėti ir nieko kaltinti nenori.
Tai buvo sunkus laikas ir sunkus ligos periodas, Rimas buvo gydomas Kaune.
Prasidėjo uždegimai, nustojo funkcionuoti inkstai, o dializės procedūroms R.Stakauskas buvo per silpnas. Ligoniui buvo pajungtas kvėpavimo aparatas. Tačiau ir tada, pasak Birutės, jis atsigavo.
Mes patyrėm begalinį gydytojų gerumą ir rūpestį.
Kai sveikatos būklė stabilizavosi, nebuvo reikalingas trečiojo lygio gydymas, Kauno klinikų medikai pasiūlė du variantus: toliau gydytis kitoje gydymo įstaigoje Kaune arba grįžti į Kėdainių ligoninę.
„Jis sunkiai dusdamas kalbėjo, bet aš jį suprasdavau. Pasakė, kad į Kėdainius. Jis pasirinko savo miestą, Kėdainių ligoninę. Dėkoju visiems medikams, kad jį čia prižiūrėjo, lankė, rūpinosi, bendravo. Esu be galo dėkinga ir Kauno medikams Domui Vaitiekui ir Mindaugui Stravinskui ne tik už profesionalų gydymą, bet ir už žmogiškumą. Mes patyrėm begalinį gydytojų gerumą ir rūpestį“, – sakė Birutė.
Ligitas Kernagis: su Rimu visada būdavo apie ką kalbėtis
Kai atėjau į grupę „Prologas“, man buvo 25. Pamenu, nustebau sužinojęs, kad Rimas už mane vyresnis. Jis tiesiog neatrodė vyresnis. Kalbant apie jį reiktų pasakyti, kad tai buvo labai išprusęs žmogus, su kuriuo galėdavai kalbėtis visomis temomis. Rimas niekada nebuvo paniuręs ir buvo šviesioji mūsų grupės pusė.
Pamenu, kai 1988 m. buvo blokada ir mes negalėjome koncertuoti. Tada vertėmės grodami vestuvėse. Gal ne visi žino, bet tuo metu, antrąją vestuvių dieną, būdavo tokia tradicija: svečiai siųsdavo aplink stalą stiklainį, į jį mesdavo pinigus ir užsakydavo dainą. Tai reiškia, kad muzikantai privalėjo mokėti visą populiarųjį repertuarą, viską, ko svečiai paprašydavo.
Ir kartą mūsų paprašė „Tautiškos giesmės“. Man tai buvo kažkas tokio, aš jos nežinojau, o Rimas turėjo net tekstą. Ir giedojome. Pirmą dalį kaip ir panašiai, o antrą dalį „nuėjome į pievas“, nes juk nežinojome, kaip ji turi skambėti.
Tais laikais mes vežiodavomės televizorių „Šilelis“ ir stebėjome visą informaciją iš Aukščiausiosios tarybos, nes jau brendo nepriklausomybės sugrąžinimas.
Paskutinį kartą su Rimu kalbėjausi maždaug prieš metus, kai sužinojau, kad serga. Paskambinau, mes pasikalbėjome, tada jam pasakiau, kad yra ir alternatyvių būdų, ir kodėl jam nepabandžius. Pats pažįstu žmogų, kuris pasveiko po to, kai gydytojai nuleido rankas. Bet Rimas sakė, kad jį prižiūri geriausi medikai, kad viskas yra gerai.
Birutė: tą parą aš buvau laiminga
Vieną dieną, pasakojo Birutė, Rimas iš ligoninės panoro grįžti į namus. Tada jis buvo jau silpnas, tačiau moteris tokiam vyro norui neprieštaravo.
„Aš tik galvojau, skaičiavau. Sako, kad žmonės išeina artėjant savo gimtadieniui. Skaičiavau ir galvojau: nejau mums liko tik keturi mėnesiai? Jo gimtadienis rugsėjį. O mums buvo likusi tik viena diena“, – kalbėjo B.Stakauskienė.
„Jis tarsi jautė, rašė žinutę man, kad paskubėčiau jį parsivežti namo, prašė, kad prašyčiau gydytojų išleisti į namus. Jo buvo toks didelis noras. Nors ir būdamas silpnas, rašė žinutes. Turiu jas visas, jose – nė vienos klaidos“, – sakė moteris.
Birutė pasakojo, kad sugrįžus į namus Rimo akyse buvo matyti laimė: „Aš tą jo žvilgsnį matysiu visą likusį gyvenimą. Tą parą aš irgi buvau laiminga.“
Kitą dieną namuose Rimui dar labiau pablogėjo sveikata: „Jis išėjo. Oriai, ir, matyt, taip, kaip norėjo pats – namuose.“
Brolis Albinas: atsimenu su gitara rankose
Mes kilę iš Raseinių rajono. Buvome du broliai. Tiesa, buvo dar vienas brolis, tačiau jis mirė po nesėkmingos operacijos, būdamas aštuonerių metų.
Tarp mūsų su Rimu – daugiau nei dvylikos metų skirtumas. Vaikystėje tai buvo justi. Mūsų ryšis atsirado maždaug 1974 m., kai Rimas grįžo po tarnybos sovietinėje armijoje.
Aš buvau paauglys, o jis – jau vaikinas, kuris grojo šokiuose. Pamažu mūsų ryšys tik stiprėjo. Kalbėdavomės įvairiomis temomis, o atskirais gyvenimo etapais jis buvo ir mokytojas, išmokęs mane groti gitara, ir tėvas savo patarimais. Jis buvo ir draugas.
Iš kur mūsų pomėgis muzikai, sunku pasakyti, nes tėvai muzikantai nebuvo. O Rimą aš visada atsimenu tik su gitara rankose. Pamenu epizodą, kai mama su tėčiu tarėsi, kaip nupirkti Rimui gitarą, nes tuo metu tai buvo brangu.
Tėvus Rimas visada su dėkingumu atsimindavo. Iki paskutinio atodūsio mamai skambindavo, bent kelis žodžius pasakydavo. Mamai ką tik suėjo 89-eri.
Nei tėveliams, nei seneliams onkologinių ligų nebuvo.
Kaip Rimas ligą priėmė? Pirmą kartą paskambino prieš ketverius metus. Sako, buvau pas gydytojus, osteosarkoma. „Kas?“ – klausiau. „Kaulų vėžys.“
Man tai buvo kaip iš giedro dangaus. Nei tėveliams, nei seneliams onkologinių ligų nebuvo. Labai netikėta. Bet jis ją priėmė tiesiog kaip įvykusį faktą, stengdavosi ir artimuosius nuraminti, ir savo mintis nuvyti.
Buvo tiek pablogėjimų, tiek pagerėjimų, taip su ta liga tarsi susigyveni. Žinai, kad ji yra, kad visi galim sirgti. Atrodė, kad taip ir bus. Gegužės paskutinėmis dienomis jam vėl pagerėjo. Ir buvo labai sunku priimti patį faktą, kad jis išėjo.
Kai Rimui ruošėsi atlikti pirmąją operaciją, prieš tai pajuokavom, pasikalbėjo su žmona. Paskui panoro likti vienas su manimi. Persimetėm keliomis frazėmis, apsikabinome. Tada jo akyse pamačiau ašarą. Sako: „Nenoriu, kad mane tokį matytų.“ Jis niekada nebuvo silpnas, savyje turėjo didžiulę jėgą. Ketveri metai su tokia sunkia liga nėra mažai. Rimas buvo kovotojas.
