Jau 25 metus – nuo studijų Vilniaus universitete – Audriaus gyvenimas susijęs su žurnalistika. Pradėjęs dirbti anuomet populiariame savaitraštyje „Pirmadienis“, vėliau bendradarbiavo su daugeliu spaudos leidinių. „Daugiausia rašiau pramogų (muzikos, kino, televizijos) temomis, vienu metu buvau sporto apžvalgininku, pastaruoju metu daugiausia rašau apie keliones ir, be abejo, apie atradimus Kretoje“, – sakė pašnekovas.
Paklaustas, ar savo gyvenime yra išbandęs ir kitų veiklų, Audrius pasakojo, kad, be žurnalistinio darbo, visada būdavo ir kitų: teko padirbėti ir naktinių klubų vadybininku, ir interneto svetainių kūrėju, ir rinkodarininku, ir renginių organizatoriumi.
„Bet nuo 1993-iųjų turbūt nebuvo mėnesio, kad kokio teksto neparašyčiau. Rašau ir dabar – tik ne pagal susitarimus su redakcijomis, o sau – savo tinklaraščiui ManoKreta.lt svetainėje. Kadangi kai kurioms temoms kartais reikia surinkti ir apdoroti labai daug informacijos, sakau, kad žurnalistinį darbą dirbu iki šiol“, – sakė Audrius.
Šiandien jo pagrindine veikla yra tapę turai po vadinamąją Dievų ir žmonių salą (taip Kretą vadina vietiniai), kurioje juodu su žmona Jurgita ir gyvena. Apie tai, kodėl ten išvyko, kaip sekėsi pritapti, gido darbą, asmeninius atradimus ir keliones kalbamės su Audriumi.
– Papasakokite, kaip atsidūrėte Kretoje ir kodėl nutarėte joje likti?
– Tikrai nebuvo taip, kad viską mečiau ir ėmiau arti kitos veiklos dirvonus. Viskas – ir pagrindinis užsiėmimas, ir gyvenimo vieta – pasikeitė natūraliai.
Pirmą kartą į Kretą atvykau 1999 m. su tuomet dar būsima žmona Jurgita. Ji dirbo kelionių agentūroje „Baltic Clipper“, kuri pirmoji Lietuvoje buvo pradėjusi organizuoti poilsines keliones tiesioginiais skrydžiais iš Vilniaus į Kretą. Jurgita tiesiogiai dirbo su šiomis kelionėmis, todėl net nebūdami Kretoje mes gyvenome ja: salos tyrinėjimai tapdavo diskusijų objektu namuose po darbo.
Nuo tada į salą pusiau darbiniais reikalais atskrisdavome beveik kasmet: Jurgitos susitikimus su partneriais ir Lietuvos turistams siūlomų viešbučių apžiūrą derindavome su keliavimu po salą, vis geriau ją pažindami. Mus sužavėjo nuostabi ir labai skirtinga gamta, nuoširdžiai puoselėjami papročiai ir tradicijos, tūkstantmečiais skaičiuojama istorija, prie kurios palikimo galima prisiliesti tiesiog išėjus pasivaikščioti kalnų takais.
Supratę, kad į Kretą grįšime dar ne kartą, Vilniuje ėmėme mokytis graikų kalbos – tam, kad galėtume užmegzti dar artimesnius ryšius su kretiečiais. Graikų kalba padėjo plėsti bičiulių ir pažįstamų ratą.
Mus sužavėjo nuostabi ir labai skirtinga gamta, nuoširdžiai puoselėjami papročiai ir tradicijos, tūkstantmečiais skaičiuojama istorija.
Kai 2009-ųjų gale Lietuvoje įvykusi naktinė mokesčių reforma kiek sujaukė mūsų veiklos planus, vienas naujų bičiulių pasiūlė žmonai darbą Kretoje. Nusprendėme pabandyti. Jurgita įsidarbino turizmo sektoriuje, o pats kurį laiką per atstumą dirbau įprastinius žurnalistinius ir organizacinius lietuviškus darbus, bet tuo pat metu ėmiau dalytis savo žiniomis apie Kretą feisbuke – sukūriau puslapį „Mano Kreta“.
– Kiek laiko ten gyvenate ir kiek laiko rengiate ekskursijas turistams?
– Kreta mums namais tapo nuo 2011 m., labiau joje įsitvirtinome 2014-aisiais, kai pradėjau dalytis savo žiniomis feisbuke sukurtame puslapyje ir surengėme pirmąjį Kretos lietuvių susitikimą. Pirmąsias ekskursijas daugiausia tų pačių Kretos lietuvių draugams ir artimiesiems vedžiau 2015-ųjų vasarą.
Kitą atostogų sezoną savo kaip kelionių vadovo paslaugas pradėjau siūlyti visiems norintiems: pasakodamas apie savo asmenines ekskursijas tik per feisbuką siekiau sužinoti, kiek bus norinčių pamatyti Kretą kitomis akimis ir išgirsti apie ją lietuvių kalba. Matydamas, kad mano siūlomas ekskursijų pobūdis patinka keliautojams, nuo 2017 m. ėmiau dažniau dirbti kelionių Kretoje vadovu nei žurnalistu.
– Kokio pobūdžio ekskursijas siūlote? Kas jums, kaip kelionių vadovui, svarbu – ką norite parodyti turistams, su kuo juos supažindinti?
– Pirmiausia, tai – asmeninės ekskursijos. O tai reiškia, kad prieš pasiūlydamas konkrečius maršrutus, pasistengiu išsiaiškinti savo būsimųjų keliautojų lūkesčius, pomėgius, interesus – atsižvelgiant į juos ir sudėlioju maršrutą, pagal juos pasiūlau jungtis prie vienos ar kitos grupės.
Antras svarbus niuansas – formuoju ne didesnes kaip aštuonių asmenų grupes, nes noriu pabendrauti su kiekvienu savo keliautoju, atsakyti į jam iškylančius klausimus. Didesnėje grupėje to padaryti neįmanoma.
Trečia, stengiuosi ekskursijas vesti tik lietuvių kalba. Galėčiau jas vesti rusiškai, angliškai arba kiek atgaivinęs žinias vokiškai, bet vis dėlto maloniau žiniomis apie Kretą dalytis gimtąja kalba.
Dažnai savo keliautojų klausiu, kaip jie mane surado ir kaip apsisprendė pasirinkti mano asmeninę ekskursiją. „Man tamstą rekomendavo bičiulis. Kai jo klausiau, kuo tavo ekskursijos ypatingos, man jis tiesiog pasakė: nuvažiuok ir suprasi“, – maždaug tokių atsakymų sulaukiu gana dažnai. Ir jie man yra didžiausias komplimentas.
Man svarbu užvesti keliautoją ant kelio, kad pažintų tikrąją Kretą ir pajustų jos išskirtinę dvasią – tam, kas dažniausiai žodžiais nenusakoma. Kaip tai darau? Atvažiuokit ir pamatysit (juokiasi).
– Daugelis, atradęs mėgstamą veiklą, sako, kad išsitrina ribos, kur yra darbas, kur laisvalaikis, nes tiesiog darai tai, ką nori, kas patinka. Kaip yra jums?
– Taip, ribos išsitrina, ypač, kai darbo kabinetas atsiduria namuose ir tekstus pradedi rašyti ne dėl to, kad gavai kieno nors užsakymą, o todėl, kad tau patinka dalytis savo žiniomis. Kretoje važiuoju ieškoti kokio nors užslėpto paplūdimio ar tarpeklio, minojietiškos ar romėniškos vilos griuvėsių pirmiausia dėl to, kad man tai įdomu.
Ribos išsitrina, ypač, kai darbo kabinetas atsiduria namuose ir tekstus pradedi rašyti ne dėl to, kad gavai užsakymą, o todėl, kad tau patinka dalytis savo žiniomis.
Tik paskui dėliodamas kurį nors maršrutą pastebiu, kad visai naudinga būtų į jį įtraukti tai, ką visai neseniai pats atradau. Todėl išties sunku pasakyti, ar vakarykštis pasivaikščiojimas iki bizantinio Melisos forto griuvėsių centrinėje Kretoje buvo laisvalaikis ar darbas? Nes jau dabar maga savo keliautojus vesti akmeniniu Melisos keliu, kuriam – apie 1000 metų.
– Ar turite laiko kitokiam, ne su darbu susijusiam, laisvalaikiui? Ką veikiate, ką mėgstate?
– Mažiausiai su darbu, matyt, susijęs domėjimasis kinu. Per savo ekskursijas papasakoju vos apie vieną kitą filmą iš tų, kuriuos peržiūriu per žiemą – nedaug tokių, kurie būtų susiję su Kreta ar Graikija. Nors... ir šį pomėgį esu kiek įdarbinęs: iki šiol Lietuvoje bendradarbiauju su „Forum Cinemas“ ruošdamas kai kurių filmų premjerų pristatymus, o 2018-ųjų rudenį per Kretos sostinėje Heraklione vykusį Graikijos ir Kipro lietuvių sąskrydį suorganizavau keturių Lietuvos režisierių filmų peržiūrą Kretos publikai.
– Pastaraisiais metais nemažai žmonių atostogoms renkasi Kretą. Pati joje nesu buvusi, tad klausimas jums – kur jos paslaptis? Kuo ji žavi atvykėlius?
– Kiekvienas turi savas priežastis. Kolegos televizijos žurnalistai Audrė ir Gintaras Kudabos į Kretą atvyksta ilsėtis jau turbūt 12 metų iš eilės. Nuo jų mažai atsilieka televizininkė Giedrė Talmantienė su vyru Ramojumi. Mažiausiai dukart per metus saloje apsilanko architektas ir dizaineris Dalius Regelskis ir daugelis kitų. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti, juolab nesu bendravęs su visais, kurie kasmet sugrįžta čia ilsėtis.
Tų, su kuriais bendrauju, klausiau, kodėl jie vėl ir vėl renkasi Kretą. Atsakymai buvo skirtingi, bet esmė ta pati: „Čia man gera! Čia jaučiuosi nuostabiai.“ Kretos žavesį sunku apibūdinti žodžiais, jį arba pajauti, arba ne. Bet nė karto neatvykęs nesužinosi, ar tai yra ta vieta, kur tau gera būti ir traukia sugrįžti.
– Užsiminėte apie žmones, kurie daug metų iš eilės renkasi tą pačią kelionių kryptį. Ką apie tai manote – jums toks sprendimas suprantamas? Ar esate iš tų, kurie labiau linkę pamatyti kuo daugiau pasaulio?
– Neseniai kažkur skaičiau linksmą tekstą apie tai, kad kelionių patirtį galima dalyti į tris etapus. Iš pradžių keliauji į šiltus kraštus maudytis, degintis ir mėgautis viskuo, kas įskaičiuota į kelionės paketo kainą. Pasidegini vienur, pasidegini kitur ir tave apima azartas kolekcionuoti aplankytas vietas – taip pereini į antrą etapą ir leki prie Eifelio bokšto ar Gizos piramidės tik tam, kad pasidėtum varnelę „Ir aš ten buvau!“.
Bet staiga feisbuke ar instagrame prie tavo eifeliškos nuotraukos kažkas parašo: „O žinai, kad Guy de Maupassant'as taip nekentė Eifelio bokšto, jog kavą gerdavo tik prie pat jo buvusioje kavinėje, nes tai – vienintelė vieta Paryžiuje, iš kurios to bokšto nesimato.“ Perskaitai ir supranti, kad dėliodamasis varneles kažką praleidai. Tada pereini į trečią etapą, kuriame žinios, potyriai ir pojūčiai tampa svarbesni už bet kokias varneles.
Mėgstu sugrįžti ten, kur gerai jaučiausi, todėl puikiai suprantu tuos, kurie elgiasi taip pat.
Be abejo, norėčiau savo akimis pamatyti Didįjį kanjoną Arizonoje, Maču Pikču Anduose ar Uluru Australijoje. Bet jei man reikėtų pasirinkti, ar keliauti į vieną paminėtų vietų, ar į Himalajus Nepale, manau, kad keliaučiau į Himalajus, nes ten man buvo gera – tiesiog fantastiška. Ir Anapurnos žiedas taip ir liko neįveiktas. Mėgstu sugrįžti ten, kur gerai jaučiausi, todėl puikiai suprantu tuos, kurie elgiasi taip pat.
– Kiek šalių esate aplankęs ir ar dažnai tenka išsiruošti svetur?
– Po trečios ar ketvirtos viešnagės Kretoje nustojau skaičiuoti aplankytas valstybes ir miestus, nes supratau, kad tai beprasmiška: jei vienos Kretos neįmanoma pažinti sugrįžtant į ją vėl ir vėl, tai ką kalbėti apie visą pasaulį! Su Kreta draugauju 20 metų, bet sąrašas vietų, kurias norėčiau saloje aplankyti, labiau ilgėja, nei trumpėja.
Nepaisant to, kasmet bent du kartus per metus su žmona stengiamės ištrūkti iš Kretos glėbio. Dažniausiai – kur nors pas kaimynus: į Italiją, Turkiją, žemyninę Graikiją ar kitas Graikijos salas.
Pastaruoju metu ypač žavi Kikladžių salynas, ten supratau, kokie graikai teisūs sakydami, kad norint apkeliauti visą Graikiją vieno gyvenimo nepakanka.
– Ar dažnai lankotės Lietuvoje?
– Ne mažiau kaip keturis penkis kartus per metus trumpesniam ar ilgesniam laikui parlekiu į Lietuvą aplankyti artimųjų, draugų, pabendrauti su bendraminčiais, susitvarkyti verslo reikalų, pasiimti literatūros lietuvių kalba ir t. t. Atvykus į Lietuvą kartais veiklos ir susitikimų būna daugiau nei Kretoje.
– Kaip per laiką, kai geriau pažinote Kretą, jos žmones, kultūrą, pasikeitė tai, dėl ko pasirinkote būtent šią salą? Ką nauja, svarbaus sau atradote?
– Kretiečiai svetingi kaip prieš 20 metų. Savo tradicijų jie tvirtai laikosi ir liaudiškus šokius per vestuves šoka kaip prieš 20 metų. Visi paplūdimiai prieinami kaip prieš 20 metų. Pėsčiųjų takai atviri kaip prieš 20 metų. Nepaisant to, kad dabar apie Kretą ir jos žmones žinau gerokai daugiau nei prieš 20 metų, jaučiuosi saloje taip pat gerai, kaip jaučiausi čia atostogaudamas.
Jausmas nepasikeitė, o tai ir yra svarbiausia. Tik prieš 20 metų nežinojau, kad norint savo mėgstamą užsiėmimą paversti pragyvenimo šaltiniu ir nedideliu verslu, reikia tiek daug pastangų. Dabar suprantu, kodėl verslininkai sako dirbantys net tada, kai miega.
– Daug žmonių skaito tokias istorijas kaip jūsiškė ir žavisi, tyliai pasvarsto, kaip patys norėtų palikti savo biuro kėdę ir leistis į daugiau nuotykių turintį gyvenimo kelią. Ką toks gyvenimo pokytis suteikė jums pačiam?
– Pirmiausia, man tai suteikė galimybę susipažinti su daug skirtingų įdomių žmonių. Ir su jais pabendrauti kur kas paprasčiau ir artimiau, nei darant įprastą žurnalistinį interviu. Antra, susipažinau su visai kita kultūra, o tuo pačiu – su visai kitokiu požiūriu į mus supantį pasaulį ir gyvenimo vertybes. Kretiečiai labiau linkę vertinti tai, ką turi dabar, o ne tai, ką galbūt turės, jei pasieks vieną ar kitą užsibrėžtą tikslą. Trečia, atradau man patinkantį užsiėmimą, kuris kasdien leidžia sužinoti ką nors nauja, iš jo galiu pragyventi ir jo vaisiais dalytis su kitais.
– Gyvenime retai viskas būna patiekta ant lėkštutės. Su kokiais sunkumais jums teko susidurti, kad tą norimą kelią susikurtumėte?
– Taip, niekas niekur nieko išskėstomis rankomis nelaukia. Persikrausčius į Kretą teko susitaikyti su mintimi, kad niekas manęs čia nepažįsta, o tai reiškia, kad reikia viską pradėti nuo nulio. Turėjau prisistatyti, kas esu, parodyti, ką žinau ir ką moku, o svarbiausia – įgyti pasitikėjimą, kuris čia kur kas svarbesnis už bet kokią rašytinę sutartį.
Kretiečiai labiau linkę vertinti tai, ką turi dabar, o ne tai, ką galbūt turės.
Prie viso to dar prisidėjo elementariausių žinių trūkumas: kaip iš taško A nuvykti į tašką B, kur kokius dokumentus tvarkytis, kaip išsinuomoti būstą ar tiesiog – kaip bendrauti su vietiniais, kad jie į tave imtų žiūrėti ne kaip į svetimame krašte užstrigusį turistą. Žinių ir patirčių bagažas pildėsi ir pildosi iki šiol: tai, kas anksčiau atrodė sudėtinga, dabar – paprasta.
– Abu su žmona dirbate turizmo sektoriuje, greičiausiai ir jūsų veiklos susijusios – kaip jums pavyksta išlaviruoti, sutarti, kokie pliusai ir minusai?
– Jurgita iki šiol specializuojasi automobilių nuomos srityje, tad galima sakyti, kad mūsų veiklos šiek tiek susijusios, nes dažnai tenka pasirūpinti, kad mano keliautojai po vienos ar kelių ekskursijų su manimi gautų išsinuomotą automobilį ir imtų tyrinėti Kretą savarankiškai arba pagal mano sudarytą atostogų planą. Tik automobilių nuomos niuansus Jurgita žino ne vien Kretos ribose, o praktiškai viso pasaulio valstybėse.
Mes vienas kitam be jokių užuolankų ir nutylėjimų išsakome pastabas ir patarimus vienu ar kitu klausimu.
Dirbant kartu – vien pliusai, nes pasitikėjimas vienas kitu yra šimtaprocentinis. Manau, retas verslo partneris tau gali taip nuoširdžiai padėti kaip sutuoktinis: mes vienas kitam be jokių užuolankų ir nutylėjimų išsakome pastabas ir patarimus vienu ar kitu klausimu. Aišku, būna labai aštrių ginčų, bet jie tik padeda ir patiems tobulėti, ir tobulinti tas paslaugas, kurias siūlome savo keliautojams.
– Šis straipsnių ciklas tam tikra prasme susijęs su laimės paieškomis, tad visų pašnekovų klausiu, kas jiems yra laimė. Kas jus daro laimingą?
– Esu laimingas, kai aplink save matau laimingus žmones – nuoširdžiai besišypsančius ir daug gero vieni kitiems linkinčius. Nepaprastai džiaugiuosi, kad tokių žmonių mano gyvenime netrūksta.
– Pasidalykite esminiais patarimais keliautojams, kurie dar tik planuoja aplankyti šią salą: kada ten geriausia vykti, ką pamatyti, ko paragauti, ką patirti?
– Net trumpai norint atsakyti į visus šiuos klausimus reikėtų atskiros apybraižos. Todėl ieškančius atsakymų kviečiu užsukti į mano tinklaraštį www.manokreta.lt/sala – ten yra ne vienas straipsnis su konkrečiais patarimais ir nuorodomis gamtiniam, kultūriniam, istoriniam, kulinariniam Kretos pažinimui. Neradus atsakymo kviečiu kreiptis tiesiogiai į mane – mielai padėsiu jį surasti.
