Per penkerius naujos veiklos metus moteris tapo žinoma savo srityje ir šiandien į ją kreipiasi ne vienas žinomas žmogus, norintis įsigyti naujus namus. Su pašnekove kalbamės apie šį jos darbą kriminalinėje policijoje, staigų karjeros posūkį ir apie tai, kas jai gyvenime svarbiausia šiuo metu.
– Kaip atrodė tardytojos darbas iki šio kardinalaus karjeros posūkio?
– Daugiausia laiko dirbau su ekonominiais nusikaltimais, kurie įdomūs. Tai tarsi narpliojamas voratinklis, daug skaičių, protingi ir gudrūs proceso dalyviai. Tad sukrėtimų nebuvo. O štai vartant kolegų bylas yra tekę išgyventi net vidinį siaubą. Išniekinti žmonių kūnai, bejėgiai likę mirti… Juos matyti būdavo labai skaudu. Ir tas skausmas artimųjų akyse mano prisiminimuose liks, tikriausiai, amžinai.
Taip pat būdavo labai liūdna matyti, kaip motinos desperatiškai gina savo vaikus. Net kai sūnus sako, taip, mama, aš taip padariau, jos netiki, įsitikinusios, kad juos privertėme tai sakyti, o kai patiki sūnaus padarytu nusikaltimu, guodžia save, kad juos privertė kažkas kitas taip daryti. Tačiau vien todėl, kad sūnus yra tavo, jis gali padaryti siaubingų dalykų…
– Kodėl nusprendėte išeiti iš kriminalistikos ir taip kardinaliai pakeisti darbo kryptį?
– Iki paskutinės dienos išeiti nebuvo lengva. Dėl žmonių, kurie su tokiu atsidavimu daugybę metų dirba šį darbą, dėl svajonių daryti reikšmingus darbus, padėti atkurti gėrio ir blogio santykį. Deja, ši iliuzija ir geri norai neturi nieko bendra su tikra situacija. Lietuvoje situacija yra apgailėtina. Graži statistika, valdžios uždaviniai – tik popieriuje. Ar žinote, jog Lietuva „spindi“ kaip lyderiai tarp nužudymų išaiškinamumo? Skaičiai įspūdingi, bet esmė, jog daugiausia nužudymų vyksta artimoje aplinkoje, dažnai, neslėpkime, alkoholiu piktnaudžiaujančių žmonių sluoksniuose.
Nėra sudėtinga surasti kruviną girtą žudiką gulintį gretimame kambaryje ar klaidžiojantį po kaimą, ieškantį dar vieno butelio. Tad ar tikrai ši statistika turime džiaugtis? Praktiškai apie visus potencialius smurtautojus būta duomenų, bet jie nebuvo sustabdyti laiku. Nes tokie įstatymai. Kol nenužudo, tol nėra pagrindo rimtiems veiksmams. O kai jau nužudo, labai paprasta uždaryti ir išlaikyti kalėjime ilgai ilgai… O ir nukentėjusiojo nėra… Smurtautojui atsėdėjus, atsigavus, pasportavus kalėjime, istorija kartojasi iš naujo.
Ir kalta dėl to ne policija, o sistema. Kalta valdžia, jog nėra kam dirbti, žemi atlyginimai, maži pareigūnų skaičiai, o reforma po reformos vis mažina kaštus. Ne policijos pastatus reikia remontuoti, o iš esmės, keisti sistemą ir įstatymus! Ir tai liečia ne tik policiją, bet vaikų teisių instituciją, teismų sistemą, gydytojus, gaisrininkus, mokytojus. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, jog tarnauti valstybei turi tarnai, vergai. Jie nevertinami nei finansiškai, nei moraliai, pervargę, ir ant nuskurdimo ribos. Vis dar norma, jog gydytojas dirba per tris darbus ir per savaitę namie miega vos 3–4 naktis. Taip tęstis ilgai nebegali. Pasekmės skaudžios. Ne vienos kartos reikės, net ir imantis pokyčių, jog visuomenė pasveiktų po ilgų metų priespaudos.
Taip, aš vadinu priespauda tokią visuomenės santvarką, kai svarbios visuomenės sritys yra niekinamos. Visur dirba žmonės, tokie pat kaip mes, bet jų yra per mažai, sistema – neefektyvi. Normalioje visuomenėje nuo smurto neturėtų nukentėti nė vienas vaikas. Joks vaikas neturėtų matyti „lūžusių“ tėvų, mušamų mamų ar girdimų keiksmų. Tiesa, apie antrą, trečią kartą mušamas moteris – visai kita nuomonė, tai jau moters sprendimas, ir šiuo atveju reikalingas ne išorės įsikišimas, o vidinis susivokimas. Nesu linkusi guosti. Deja. Ir jei pora neturi vaikų, lai mušasi, kiek tik jiems gerai. Bet jeigu yra vaikų, tai jau visai kita istorija.
– Kaip ir kodėl atsirado būtent NT sritis?
– Tikriausiai reikėtų pradėti nuo pardavimų, nes esu pardavimų žmogus. Dėl to abejonių nekilo. O nekilnojamąjį turtą pasirinkau, nes aš jaučiu namus, puikiai pažįstu žmones, kartais labiau suprantu, koks būstas jiems tinkamas nei jie patys. Visi žinome, jog mažiems vaikams augant reikia kiemo. O jiems ūgtelėjus, paaugliams, reikia patogios miesto dalies, kad galėtų saugiai patys eiti į mokyklą, susitikti su draugais. Tuomet tėvai, kurie yra mobilūs ir prisitaiko prie gyvenimo pokyčių, patys turi ramesnį gyvenimą.
Augant mažyliams, terasoje galima gerti kavą, plepėti su kaimyne, kol mažieji ant pievutės žaidžia su žaislais, smėliu ar lėlėmis. Vėliau neapsikrovus vežiojimo rūpesčiais, galima skirti daugiau laiko tiesiog sau. Nors vežiojimo kultūra pas mus tokia gaji, kad visai neseniai sūnaus smuiko mokytoja rekomendavo kasdien mašinoje paleisti smuiko muziką. Sakau, kad mes niekur nevažiuojame mašina, išskyrus tikrai retus ir trumpus atvejus. Mokytoja nustebo, nes jau norma tėvams su vaikais kasdien praleisti mašinoje po valandą ar daugiau. Aš to siūlau vengti, vaikai sėdi mokykloje, mažas fizinis aktyvumas daro meškos paslaugą, tad jeigu jie dar ir važiuos į mokyklą, judėjimo bus dar mažiau.
– Kuo skiriasi Rasa kriminalistė ir Rasa NT agentė?
– Juokais galiu pasakyti, jog viskas taip pat. Nuomininkas gauna daugybę klausimų – apie viską. Dokumentų surinkimas pardavimui taip pat iki smulkmenų tikrinamas daug kartų. Punktualumas. Kiekvienam objektui individualus pasiruošimas. Proceso valdymas. Tik dirbant NT srityje abi pusės noriai dalyvauja, ko nepasakyčiau apie darbą kriminalistikoje. Ir, žinoma, kitoks vidinis jausmas – ramu. O tai man svarbu. Manau, dabar mano darbas netgi kur kas naudingesnis, nes daug šeimų, pakeisdamos namus, iš naujo pradeda naują, kupiną pirmų įspūdžių gyvenimo etapą. Tai liečia tiek pardavėją, tiek pirkėją. Nors aš atstovauju pardavėją, dažnai ir pirkėjas ateityje tarpa mano klientu.
Jaučiu namus, puikiai pažįstu žmones, kartais labiau suprantu, koks būstas jiems tinkamas nei jie patys.
– Greitai tapote sėkminga šios srities verslo atstovė. Kas, jūsų pačios manymu, padėjo sėkmei?
– Didžiausia sėkmė yra tai, kad savo veiklos nevertinu kaip darbo, mėgaujuosi procesu, namais, jų paruošimu rinkai, reklama. Prie mano sėkmės taip pat prisidėjo šeimos palaikymas, tinkami sutikti žmonės karjeros pradžioje ir mano užsispyrimas laužant vidinius įsitikinimus. Neturėjau ir neturiu vidinės baimės, ką kiti pagalvos, kaip atrodysiu, dirbdama darbą, kuris visuomenėje nėra prestižinis. Ir dabar kiekvieną kartą, kalbėdama su žiniasklaida, noriu perduoti pagrindinę žinutę, kad nereikia bijoti būti savimi ir gyventi savo gyvenimą. O klystame visi.
Pastebiu, jog augant mano žinomumui savo srityje, gausėja ir piktų žmonių. Sulaukiu klausimų, kaip dėl to jaučiuosi. Na, niekaip. Nėra dėl to savęs gaila, tiesiog tai nesukelia jokio jausmo, nes tai nuo manęs nepriklauso. Visuomenėje yra žmonių, kurių išsireiškimai man nepriimtini, bet man jie taip pat nesukelia jokių jausmų.
– Koks jausmas po kriminalistės atlyginimo valdyti dideles pinigų sumas?
– Jei tai būtų laikmetis prieš 30 metų ir vyktų atsiskaitymas grynaisiais, tikrai, manau, būtų didelis efektas. Dabar, kai skaičiai tik dokumentuose, sąskaitose, nesijaučia sumų vertės. Be to, toks pats atidumas reikalingas tiek esant didžiulėms sumoms, tiek parduodant sodo sklypą, kurio kaina siekia 10 tūkst. eurų. Nes klientui svarbu, jog viskas įvyktų sklandžiai.
Svarbu priminti, jog brokerio darbe, mes niekada negalime imti užstato, rezervacijos mokesčio į savo sąskaitą! Dokumentus tvarkome mes, o pinigai keliauja tik į pardavėjo arba notaro depozitinę sąskaitą.
Visada pasitaiko situacijų, kai klientai nustebina. Dažniausiai tai pirkėjai, nors būna ir pardavėjų. Daugiausia iššūkių pareikalauja derybos, skirtingi abiejų pusių lūkesčiai tiek dėl paliekamų daiktų, tiek dėl piniginių dalykų. O pikantiškiausios situacijos, tikriausiai, tos, kai perka arba parduoda žinomi žmonės, labai turtingi žmonės ar net turintys sąsajų su nusikaltimais. Bet čia jau tenka laikytis kliento konfidencialumo taisyklių, nes Lietuva tokia maža, kad vienoje ar kitoje užuominoje klientas gali save atpažinti, o tai būtų nemalonu tiek jam, tiek man.
– Anksčiau esate užsiminusi, kad teko susidurti ir su atvejais, kai vyrai perka butus meilužėms. Gal būna ir daugiau keistų tendencijų?
– Paanalizavus statistiką, tikrai būtų galima pamatyti liūdnų visuomenės atspindžių. Jei pora draugauja (kalbu ne apie jaunuolius, o apie asmenis virš 35 metų), prieš santuoką vyras skuba savo vardu įsigyti namus. Dėl visa ko. Arba taip natūraliai gaunasi. Tuo tarpu moterys, merginos, kurios turi galimybę įsigyti savo būstą, nėra tokios atsargios. Į namus jos linkusios žiūrėti kaip į „mūsų“, o ne „mano“. Tad lyčių skirtumai tarp pirkėjų dažnai akivaizdūs.
Meilužėms turto pirkimas, nėra dažnas reiškinys, bet, žinoma, dėmesį traukia. Tik vėlgi – dovana tarsi draugei, o dokumentai pildomi savo įmonės vardu. Tad butas būna laikinas džiaugsmas, lygiai taip pat, kaip vyrui laikinas džiaugsmas yra slapti santykiai.
– O Jūs pati šiuo metu esate patenkinta savo pačios namais ar norėtumėte ateityje juos keisti?
– Profesine prasme turto kainą nusako 3 dalykai: vieta, vieta, vieta. Aš skirstau šiek tiek plačiau: vieta, kvadratai, išplanavimas. Šiuo metu vietos atžvilgiu gyvenu tobuloje vietoje, turiu tai, kas man svarbu. Brandūs medžiai kieme, patogesnio susisiekimo su svarbiausiais taškais negalėčiau įsivaizduoti (gyvename šalia mokyklos ir darželio). Tačiau turiu pretenzijų tūriui, jaučiu vidinį poreikį dar aukštesnėms luboms, kitokiam išplanavimui ir netgi interjerui.
Nors interjerą kūriau pati, niekada negali kurti interjero neatsižvelgdamas į architektūrą, aplinką. Vidus privalo pratęsti išorės liniją. Tad jau pastebiu, kad telefone daugėja naujų nuotraukų – kaip idėjų kitiems namams, o aš nejučia dairausi. Tik ne rinkoje, nes to, ko noriu, rinkoje paprastai nebūna. Domina istorinę vertę turintys pastatai, gražiausioje sostinės vietoje, tikrame senamiestyje.
– Dabar šiek tiek apie kasdienį gyvenimą – kaip spėjate suderinti darbą ir šeimą?
– Atrodo, kad viskas vyksta natūraliai. Kol vaikai ugdymo įstaigose, tuo metu aktyviai dirbu. Vakaras skirtas šeimai. Po vakarienės, kol vaikai dūksta ar repetuoja, sutvarkoma virtuvė, o vaikams sumigus (tai nediskutuotinas laikas – 21 val.) skiriu laiką ramybei, poilsiui. Aš vyturys, tad pabundu 5–6-ą ryto. Tuomet būna laikas knygai, kavai ir vidiniam džiaugsmui pažadinti taip, kaip tuo metu noriu, ir jaukus pasiruošimas vaikų pusryčiams. Bent kelis kartus per savaitę vaikai pabunda nuo kepamų blynų kvapo. Šį jausmą noriu perduoti iš savo vaikystės prisiminimų, nes savaitgaliais pas močiutę pabusdavau nuo to nuostabaus kvapo.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kokie jūsų pomėgiai?
– Išskirtiniai interjerai, klasikinė architektūra, istorija, maistas (krypstu į prancūzų virtuvę, nors labai įdomi ir Lietuvos regiono senoji virtuvė), ekologija proto ribose (nesirenku naudoti vaikui vystyklų, vietoj sauskelnių ir atimti laiką iš šeimos skalbdama rankomis), desertai (jų gaminimas ir kūryba žavi labiau nei ragavimas). Dažnai keliauju, nors nepavadinčiau savęs keliautoja. Kelionės man padeda vertinti namus ir net pilkus mūsų debesis.
– Kaip viską spėjate ir iš kur semiatės energijos resursų?
– Esu įsitikinusi, jog sudėliota šeimos dienotvarkė, man kasdien padovanoja laisvas 2–3 valandas tik sau. O tai jau gerai, kai namie auga keturi vaikai (trys vaikai savi, vienas – iš vyro buvusios šeimos – red.). Savo asmeniniu sprendimu, nedarau nieko iš pareigos. Jei jaučiu, kad nenoriu, atsisakau, kad ir kas tai būtų (giminaičių lankymas, kapų tvarkymas, pagalba kaimynei ir pan.). Tiesiog nieko nedarau be jausmo, kad noriu. Pasikrauti padeda ir mėgstama veikla, pomėgiai, kuriuo jau vardijau. Darbo dienos metu sočiai pabendrauju su įdomiais žmonėmis, tad poreikio vakare išlėkti su draugėmis nelieka.
– Kas jums gyvenime yra svarbiausia?
– Šioje vietoje esu labai nuobodi ir banali. Man svarbiausia vaikų sveikata, mano pačios vidinė ramybė, santykis šeimoje. Vaikų ligos, kad ir sloga ar bloga emocinė savijauta, mane kaskart tarsi supurto. Nesu iš mamų, kurios nedelsiant griebiasi vaistų, bet ieškau priežasčių, kodėl taip atsitiko, sąmoningai kuriu nepatogią aplinką sirgti, pavyzdžiui, gulimas režimas, daug arbatos, jokio telefono, kompiuterio ar televizoriaus. Kapstausi savo ir vaikų, kiek jie leidžia, jausmuose, kodėl liga atėjo. Nepaisant pasitaikančių iššūkių, dažnais metais pavyksta išvengti peršalimo ligų, nors visi vaikai lanko ugdymo įstaigas.
– Kas suformavo tokį dėmesį emocinei savo ir savo šeimos sveikatai ir tokį požiūrį į ligas?
– Tai buvo neuroedukacija, kuri, kaip ir viskas mano gyvenime, atėjo netikėtai, bet pačiu laiku, kai to labiausiai reikėjo, tik aš to nežinojau. Kas yra neuroedukacija, aš neišsiplėsiu, nes kiekvienam ją atradusiam ji yra skirtinga. Man tai mokslas, kurio dėka išmokau girdėti save. Nustoti auklėti kitus, primesti savo nuomonę ir pradėti gyventi savo gyvenimą. Aš žinau kas man netinka, bet toleruoju kitus, su kitokiu, tiek kultūriniu, tiek asmeniniu gėrio suvokimu.
Tiesa, esu pakanti, kol tai neliečia manęs ar mano vaikų. Vis dar esu nepakanti apsvaigusiems asmenims, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, narkotikais prie vaikų, nesuvokdami, kokią žalą jiems daro. Juk jie laužo jų likimus, geriausiu atveju – ne visam gyvenimui, bet dažnai, deja, visam. Stengiuosi nepolitikuoti ir nekomentuoti tam tikrų judėjimų, visuomenės susiskaldymo, bet norisi gyventi adekvačioje visuomenėje, kurioje būtų gebama apsaugoti tuos, kuriuos mes, suaugusieji, privalome apsaugoti.
Populistai šiuo metu pasisako už narkotinių medžiagų legalizavimą. Ar tikrai pas mus nėra daugiau rūpesčių? Tik tokie, kaip patoginti narkomanams jų gyvenimą? Aš nesu prieš vartojančius narkotikus, jie manęs net neerzina, bet niekada netoleruosiu apsvaigusios mamos ar tėčio prie vaikų. Nes apsvaigę jie neturi gebėjimų pasirūpinti savo atžalomis. Jiems negalima net artintis prie vaikų. Juk nėra sudėtinga išvykti ten, kur tai legalu, galiausiai ten galima ir gyventi. Svaigintis atviros visos durys.
Visuomenė dar neišsilaisvinusi iš sovietinio alkoholio liūno ir jo pasekmių, ieškome būdų, kaip dar pasilinksminti ir savus naikinti iš pagrindų… Tad neuroedukacija sudėliojo vidines tolerancijos ribas ir jokiu būdu nemoko toleruoti visko. Bet sau galiu įvardinti, kada kitas asmuo peržengia ribą, ir gebu pasakyti, jog taip netinka. To mokau ir vaikus.
