Moto: gerai išsimiegoti – labai svarbu
– Ar lengvai apsisprendėte, kokią profesiją rinktis, kur stoti?
– Mano profesinis kelias prasidėjo Kaune – Lietuvos sveikatos mokslų universitete, į kurį įstojau mokytis farmacijos. Aš esu vaistininkė, o vaistininkai, beje, yra labai plataus spektro. Jie reikalingi ne tik vaistinėse, bet gali dirbti ir ligoninėse, ir didmeninių vaistų platinimo įmonėse, vaistus kontroliuojančiose tarnybose, gali tapti farmacinės veiklos vadovais, yra daugybė plačių galimybių.
Šią kryptį pasirinkau patarta mamos, ji nukreipė mus abi sese. Vyresnėlę į gydytojas, o mane – į vaistininkes. Manau, kad išėjo labai gerai. Tėvų vis tik reikia klausyti (juokiasi). Nežinau, kas pakuždėjo mamai – intuicija, pragmatiniai sumetimai ar kiti veiksniai, bet abi suse esam labai jai už tai dėkingos.
Taigi, jau ketvirtame studijų kurse pradėjau dirbti, pabaigiau mokslus ir vienaip ar kitaip farmacijoje dirbu jau beveik trisdešimt metų.
– Nuo ko prasideda jūsų rytas? Kaip ir daugelio – nuo telefono?
– Taip, bet tik tam, kad išjungčiau žadintuvą, kurį vis dar iš įpročio nusistatau šeštai, nors natūraliai atsikeliu apie penktą. Tikrai nesunku atsikelti, kiek galima miegoti, juk atsiguli kokią 20–21 val. Tuomet prasideda mano diena ir ji yra labai produktyvi. Iki septynių, kol pradeda busti mano šeima, padarau nemažą dalį dienos darbų – šviežia galva, skaidrios mintys, daug kūrybinių idėjų.
– Kaip dažniausiai atsitraukiate nuo darbų? Atsipalaiduojate?
– Sportas – jis yra būtinas, aš tai vadinu „muzika dugnais“, kitaip tariant, aš praktikuoju step aerobiką. Tai yra savotiškas „išsikratymas“. Kiekviena treniruotė yra visiškai kita choreografija. Stepą lankau jau labai seniai – nuo studijų laikų, tik buvo protarpių, kai jis dingdavo iš gyvenimo, bet visada vėl sugrįžta.
Suprantu, kad amžius daro savo – raumenynas nyksta, todėl reikia ir jėgos treniruočių, tempimo, taigi visa tai ir darau. O kalbant apie atsigavimą, žinau, kad man svarbiausi keli dalykai – miegas ir disciplina.
Aš tai vadinu „muzika dugnais“, kitaip tariant, aš praktikuoju step aerobiką
Kai jaučiu, kad jau kyla įtampa – terminai, apimtys, aš sustoju ir savęs klausiu – ar buvo kada, kad nepadariau, nespėjau? Ne. Vis tiek viskas būna padaryta, vadinasi, bus ir šį kartą. Pirmiausia reikia nusiraminti, jei įmanoma, nespręsti vakare, nes ryte gali būti viskas gerokai prašviesėję. Įtampą ir stresą dažnai lydi klaidos ir panika, nesusikalbėjimas.
– Užauginote tris sūnus, taigi tris kartus patyrėte, ką reiškia derinti profesinį kelią ir motinystę. Kokie prisiminimai iš tų etapų?
– Šeima yra visų svarbiausia, bet bendra prasme – ne tik vaikai. Pirmiausia šeima yra vyras ir moteris, o aplink juos apsilipdo vaikai. Būtina yra derinti dalykus, pasaulis nesisuka aplink kurį nors vieną. Iš santykių visada tikiuosi kokybės ir supratingumo. Noriu pasakyti, kad jei kuris vienas ar abu ima traukti antklodę tik į save, neapsiklos nė vienas, bet jei abu pirmiausia nori apkloti kitą, tikrai abu apsiklos.
Vis dėlto, esminis pagrindas, suformuojantis žmogų, yra šeima, nežinau, kokia būčiau vadovė, jei ne jie – tai ir atrama, ir palaikymas.
– Kaip jūs penktokui paaiškintumėte, ką daro vadovas – koks jo darbas?
– Nežinau, ar tiktų penktokui toks žodis, bet sakyčiau, kad vadovas yra vizionierius. Tas žmogus, kuri veda komandą ir įmonę ten, kur jie dar nebuvo. Gal kiek baugu, bet jie nori ten būti, tiki, kad ten bus gerai. Kelias, kuriuo teks eiti, be abejo, bus visoks, todėl vedliu komanda turi pasitikėti.
Sakyčiau, kad vadovas yra vizionierius.
Bet siekis, kaip aš mėgstu sakyti – ne išlipti iš komforto zonos, o ją plėsti. Mes juk gyvename tam, kad sukurtume sau komfortą. Taigi aš lipti iš jo nenoriu, o plėsti – taip. Tai ir motyvuoja, todėl raitojiesi rankoves ir darai.
– Kokie dalykai išeikvoja daugiausia jėgų darbe?
– Galbūt žmonių nesusikalbėjimai. Aišku, tuomet sėdame prie stalo, kalbamės – kas kam aišku ar neaišku, ieškome sprendimų.
– Panašu, kad į vadovo pareigas įskaičiuota ir psichologija?
– Gal taip drąsiai nesakyčiau, pavadinčiau vadovą galbūt moderatoriumi. Vadovas turi pirmiausia neapsimetinėti, nemoti ranka, kad dalykai išsispręs savaime. Nesusikalbėjimus, nesusipratimus, kaip ir kitas bėdas, reikia spręsti iškart, drąsiai ir jų nemarinuoti.
– Kokie artimiausi jūsų gyvenimo tikslai?
– Aš manau, kad mano tikslas džiaugtis tuo, ką jau susikūriau. Pažiūrėkite, kiek aš gėrio turiu aplink save. Aš neplanuoju, kas bus rytoj ar po dešimt metų, man labai gera yra šiandien. Man gyvenimas tikrai yra labai dosnus. Aišku, naujoves, iššūkius ir įdomius dalykus aš mėgstu, bet aš jų randu kiekvienoje dienoje.
– Ką darytumėte, jei rytoj staiga turėtumėte visiškai laisvą dieną, be jokių įsipareigojimų?
– Greičiausiai tai būtų diena lovoje su serialu. Pusryčiai į lovą, padėklas su kava ir filmai.
– Kurį Lietuvos įmonių vadovą pasikviestumėte pokalbio prie kavos?
– Sukasi ne viena pavardė, bet kažkaip į galvą atėjo Haroldas Mackevičius.
– Galiausiai – mūsų tradicinis klausimas, jei galėtumėte šiandien 15-ai minučių atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje ir nuveikti ką tik norite, kas tai būtų?
– Kadangi kalbamės dieną, kai minime karo metines, abejonių nėra – su kokia nors misija keliaučiau į Kyjivą.
