Pinigų aukojo ne tik kaimynai ar kiti šeimą pažįstantys žmonės, bet ir nelaimės sujaudinti emigrantai.
Matydama tokį geranoriškumą Renatos šeima neabejoja – su žmonių pagalba jie tikrai atstatys savo namus. Pradėti darbus jie norėtų jau šį pavasarį.
Namą savo rankomis statė vyras ir sūnus
„Šis sklypas, kuriame gyvenome ir statėme savo naują namą, priklauso mano šeimai. Čia buvo mano giminės sodyba. Toje žemėje gyveno penkios kartos: aš esu penktoji, o mano vaikai – jau šeštoji karta. Antrasis mano vaikas, kuriam dabar 1,7 metų, ir gimė šioje žemėje. Ta vieta iš tiesų yra mūsų meilės erdvė, dėl to po gaisro jaučiau dar didesnį pasimetimą“, – pasakojo Renata.
Ji neslėpė, kad pirmoji mintis buvo tokia: „Už ką?“ Atrodė, kad nieko blogo niekam nepadarė, namą statė dėl vaikų, kuriems augant jautėsi poreikis turėti daugiau privačios erdvės. Iki šiol šeima gyveno tame pačiame sklype stovinčiame mobiliame namelyje.
„Vyresnėliui jau dešimt metų – jis nori savo kambario. Dėl jo bei planuodami gausesnę šeimą ir nutarėme imti paskolas bei statyti namą. Didžiąją dalį darbų savo rankomis padarė vyras. Daug prisidėjo ir dešimtmetis sūnus. Statybas pradėjome, kai jam buvo šešeri. Nors buvo mažas, kartu su tėčiu tempė akmenis pamatams, prisidėjo ir prie kitų darbų. Todėl jam buvo be galo gaila, kad viskas sudegė – labai sunkiai išgyveno. Iškart po gaisro sūnus jautėsi praradęs viltį, kad kada nors vėl turės namą, nes matė, kaip ilgai ir sunkiai jis statomas, o sudegė vos per keturias valandas“, – atviravo berniuko mama.
Nesitikėjo tokio dosnumo
Vis dėlto atgauti viltį tiek jam, tiek ir kitiems šeimos nariams padėjo aplinkinių reakcija – iš karto po nelaimės Renata teigia sulaukusi be galo daug paramos ir palaikymo.
„Aš pati esu maloniai nustebinta tokio žmonių gerumo. Atrodo, kad visuomenė yra susiskaldžiusi, susipriešinusi. Bet mano šeimos tragedija parodė, kad žmonių širdys vis dar gyvos, jie jaučia empatiją artimam žmogui – net nepažįstamam. Labai daug palaikymo sulaukiau – tiek moralinio, tiek ir finansinio. Net nepažįstami žmonės rašė ir siūlėsi padėti. Pavyzdžiui, viena šeima pasiūlė nupirkti stogo dangą su visa lietaus nuleidimo sistema. Pasakė, kai jūs būsite pasiruošę stogui, atsiųskite matmenis, ir mes nupirksime. Aš verkiau... Žmonės tikrai yra labai geri“, – kalbėdama apie tai susijaudinimo neslėpė Renata.
Nors buvo mažas, kartu su tėčiu tempė akmenis pamatams, prisidėjo ir prie kitų darbų. Todėl jam buvo be galo gaila, kad viskas sudegė – labai sunkiai išgyveno.
Kaimynų paraginta, ji paskelbė savo sąskaitą, į kurią visi norintys galėjo paaukoti tiek, kiek šiuo metu gali skirti. Neprireikė nei dviejų savaičių ir šeima jau buvo surinkusi 10 tūkst. eurų – tiek, kiek užtenka padengti vieną iš paimtų paskolų. Tai atnešė didžiulį palengvėjimą Renatai ir jos sutuoktiniui, kurie jaudinosi, jog po gaisro ne tik kad nebegalės pasistatyti naujo namo, bet ir bus priversti „mokėti“ už orą, t. y. ilgus metus atiduoti įsiskolinimus bankui, kai paties namo nėra.
Prietarais netiki, tačiau namo vieta šiek tiek keisis
Neseniai kartu su bičiuliu Renata sukūrė apie šeimos nelaimę pasakojantį vaizdo filmuką – jis skirtas sutelktinio finansavimo platformai, kurioje šiuo metu šeima toliau renka pinigus.
„Ten viskas matosi – kas kiek paaukojo, kiek surinkta. Planuoju ten rašyti ir kelti nuotraukas, kuriose matytųsi, kokie darbai vyksta. Nutarėme namą atstatyti, tačiau darbus pradėsime tik pavasarį. Dabar yra planas išmokėti paskolas, paimtas namo statymui. Aš svajoju, kad su žmonių pagalba pavasariui surinktume pakankamai pinigų, jog galėtume išlieti pamatus“, – kalbėjo moteris.
Ji pasakojo, jog girdėjo ne vieną komentarą esą negerai statyti namą toje pačioje vietoje, kur jis sudegė. Tačiau teigė prietarais netikinti. Vis dėlto namo vieta šiek tiek keisis.
Kiek kas galėjo, tiek tas vedė – ir po kelis eurus, ir po daugiau. Vienas žmogus pervedė net 700 eurų. Remia tiek gyvenantys Lietuvoje, tiek ir emigrantai.
„Kai su vyru tarėmės, kur mes tą namą statysime, aš norėjau jo visai kitoje vietoje. Jis padarė, kaip jam atrodė geriau – aš sutikau. O štai dabar tikriausiai statysime mano išrinktoje vietoje. Ten, kur namas sudegė, liko mažiukas kambariukas – jis neapdegęs. Mes ten planavome pirtį, tai ji ten ir liks. Žinoma, tai nebus prioritetas. Svarbiausia – turėti stogą virš galvos. Po truputį, po truputį bandysime išvalyti ir padaryti mažą pirtelę“, – apie planus pasakojo Renata.
Remia ir pinigais, ir medžiagomis
Kas statė namą, žino, jog pinigai – ne vienintelis dalykas, kurio reikia. Todėl šeima be galo džiaugiasi, jog sulaukia ne tik piniginių pavedimų, bet ir labai konkrečios paramos reikalingais daiktais.
„Vieni žmonės, dirbantys Danijoje su statybomis, pasiūlė pasidalinti statybinėmis medžiagomis. Jie pasiūlė įsiminti numerį ir, kai jau reikės, paskambinti. Kiti pasiūlė visokių instrumentų. Didžioji dalis mūsų turėtų sudegė, nes vyras juos laikė pačiame name, kur ir dirbo. Tarp jų – ir benzininis pjūklas, kuris šiuo metu būtų ypač reikalingas, nes reikia sutvarkyti nuodėgulius“, – kalbėjo moteris.
Anot jos, labai dažnai panašių nelaimių prislėgti žmonės bijo viešai pasakyti, kad jiems reikia pagalbos.
„Ir man taip buvo pirmomis dienomis: jaučiausi, kad esame vieni savo nelaimėje. Buvo gėda, kad mums taip nutiko, nenorėjau niekam sakyti. Nesinorėjo niekam švenčių gadinti... Tačiau kaimynai ėmėsi iniciatyvos – parašė socialiniuose tinkluose, po to įrašo 15min pakalbino ir atsiliepė dar daugiau žmonių, rašydami palaikymo žinutes.
Tik tada supratau, kad nėra nieko blogo, gėdingo. Tai gali nutikti kiekvienam“, – sakė Renata, prisipažinusi, kad sulaukusi tiek gerumo ir pati tapo jautresnė kitiems: neseniai, kiek leido dabartinės galimybės, padėjo oro uoste įstrigusiai bičiulei.
Pirmomis dienomis jaučiausi, kad esame vieni savo nelaimėje. Buvo gėda, nenorėjau niekam sakyti.
„Matyt, veikia principas: kai pats esi pilnas ir kitam gali duoti“, – sako ji ir neabejoja: tikrai kvies į naujus namus.
Norintys paremti Renatos šeimą, svajojančią atstatyti sudegusius namus, visą informaciją ras ČIA.
