Pokalbyje su Urte Karalaite naujausiame tinkalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode, A.Švedas pasakoja apie baimę kaip mūsų gyvenimo varomąją jėgą, taip pat atskleidžia, kodėl žmogus visais laikais bijojo tapti didžiausiu savo paties priešu, ir pasidalija mintimis apie tai, ar mes dar galime susikurti ateitį, kurioje mūsų neištiks zombių apokalipsė.
Klausykite pokalbio:
Būti netobuli bijome taip pat stipriai, kaip viduramžių žmogus bijojo prarasti sielą. „Mes visada ko nors bijodavome“, – konstatuoja A.Švedas.
Todėl, anot kultūros istoriko, jausdami nerimą ir baimę COVID-19 pandemijos situacijoje nesame išskirtiniai – pavyzdžiui, viduramžių epochos žmonės bijodavo ne tik įvairių ligų, bet ir tamsos, jūros, miško, kaimynų, kelionių, bado, karų ir net... savęs, kas yra ypač įdomu, nes viduramžiais kerojusi baimė nusidėti, prarasti savo sielą ir amžinojo gyvenimo galimybę iš pirmo žvilgsnio primena šiuolaikinio žmogaus baimę daryti klaidas, neatitikti standartų ir būti netobulam. Kitaip tariant, žmogui įvairiose epochose didžiausias priešas dažnai būdavo jis pats, taip jis tapdavo ir pagrindine kliūtimi į tai, ką suvokė kaip geresnį, tobulesnį gyvenimą.
„Baimė visais laikais buvo žmonijos gyvenimo dominantė. Ją jautė ir antikos, ir viduramžių, ir Renesanso ar Apšvietos epochų žmonės. Didelė dalis praeities artefaktų, išlikusių iki mūsų dienų, kalba būtent apie šį jausmą, net Vilnių supančias sienas laikau paminklu baimei“, – sako A.Švedas.
Nors bėgant amžiams baimės objektai, šios emocijos patyrimo intensyvumas ir mūsų kuriamos baimės koalicijos keičiasi, pasak pašnekovo, baimės kaip emocijos, idėjos, prekės, politinio veikimo formos tyrinėjimų aktualumas išlieka, nes šio daugiabriaunio jausmo egzistavimas leidžia mąstyti apie tai, kokią įtaką mūsų savijautai turi erdvėlaikis, kuriame gyvename: „Baimės jausmas išreiškia mūsų santykį su aplinkiniu pasauliu. Tiesą sakant, mūsų baimė pasako apie mus pačius net daugiau nei apie mūsų baimės objektą, t.y. apie tai, ko bijome. Baimė yra tarsi langas, pro kurį žmogus žiūri į realybę.“
Galimybė nuolat kurti gyvenimą iš naujo virsta košmaru
Pasiteiravus, kuo ypatingos šiuolaikinio žmogaus baimės, A.Švedas pastebi, kad nors turime kaip niekada daug galimybių ieškoti savęs, keisti profesiją, gyvenimo būdą, hobį ir kitus dalykus, tai dažnu atveju nepadaro mūsų laimingų. Dar daugiau – niekada nesibaigianti savikūra tampa nerimo bei baimės šaltiniu.
„Gyvename epochoje, kuri leidžia mums įgyti bei vartoti ne tik daug prekių, paslaugų, bet ir idėjų. Todėl galime nuolat perkurti savo tapatybes. Visuomenės požiūriu, savęs ieškojimas būnant 40-ies tiek pat sveikintinas, kaip ir būnant 18-kos. Viena vertus, tai puiki savirealizacijos galimybė, kita vertus – tai ganėtinai dramatiška situacija, nes dėliojame savo tapatybes kaip „Lego“ kaladėles ir neturėdami galutinio scenarijaus, niekada iki galo nežinome, nei ką darome, nei kas esame. Toks tapatybės trapumas kelia nuolatinį vidinį nerimą ir baimę“, – apibendrina A.Švedas.
Mus gąsdina ateitis, nes ją imame suvokti kaip laiką, kuriame galimai bus sunku išgyventi dėl per didelio užterštumo, vandens stygiaus, karščio bangų. Todėl bandome tą ateitį atidėlioti, pratęsti dabartį, nebegalvoti apie rytdieną
Galiausiai, šiuolaikinį žmogų lydi ir sąlyginai nauja baimės „rūšis“ – paralyžiuojanti ateities baimė: „Jau keletą dešimtmečių įvairių sričių mokslininkai stebi naują tendenciją – žmonija vengia prognozuoti, įsivaizduoti, kurti ateities scenarijus, nes ateities pradedama bijoti. Mus gąsdina ateitis, nes ją imame suvokti kaip laiką, kuriame galimai bus sunku išgyventi dėl per didelio užterštumo, vandens stygiaus, karščio bangų. Todėl bandome tą ateitį atidėlioti, pratęsti dabartį ir, jeigu tik įmanoma, nebegalvoti apie rytdieną. Taigi šiuolaikinis žmogus pradėjo bijoti ne tik to, kas yra šalia arba toli, bet ir to, kas bus ateityje.“
Mūsų baimėmis maitinasi ne tik žiniasklaida, bet ir populistai
Išnaudoti mūsų baimes siekia ne tik žiniasklaida, bet ir daugybė žmonių, institucijų bei korporacijų, pastebi A.Švedas.
„Viena vertus, niekada negyvenome taip saugiai, kita vertus, niekada neturėjome tiek daug informacijos apie keisčiausias grėsmes. Pavyzdžiui, reikalaudama bent šiek tiek mūsų nuvargusio proto dėmesio, žiniasklaida kasdien pasakoja mums siaubo istorijas, o vakare žiūrimas 45 min. serialas ar perverčiamas komiksas apie zombius mums atrodo kaip puiki pramoga ir todėl, kad norime adrenalino, naujų impulsų, kurie išsklaidytų nuobodulį, kurį patiriame gyvendami komfortiškai ir saugiai“, – pasakoja pašnekovas ir pasvarsto, kad siaubą bei baimę keliantis turinys mums gali būti patrauklus ir evoliuciškai – esame „užprogramuoti“ greičiau susidomėti neigiama informacija apie grėsmes, nes ji gali padėti išgyventi.
Savo tikslams išnaudoti baimę skuba ir populistinės partijos visame pasaulyje, konstatuoja istorikas: „Tokios partijos kartoja: „Mes žinome, kaip jūs jaučiatės, žinome, kad dalykai pasisuko bloga linkme ir mes žinome, kaip tai pataisyti. Pastatykime sieną, apsibrėžkime perimetrą ir jį saugokime.“ Dar tokie veikėjai mėgsta tvirtinti, kad visi kiti pabėgs į Briuselį, Vašingtoną ir t.t., o jie liks su mumis baisioje ateityje, iki pat galo. Tad dabar tokie politikai sulaukia sėkmės, nes gerai pajunta tam tikros visuomenės dalies nerimą ir baimę.“
Vis tik baimės kaip instrumento panaudojimas politikoje nėra naujiena ir, kaip rodo istorija, gali būti ypač pavojingas, o kartais netgi atvesti prie demokratijos griūties. Iš istorijos žinome, kad savo tikslams išnaudoti visuomenės baimes ypač sėkmingai pavyko nacionalsocializmui ir stalinizmui. Šią tendenciją itin išraiškingai analizavo žymi politikos filosofė Hannah Arendt, pastebėjusi, kaip totalitariniai režimai pažada bejėgiu ir mažu besijaučiančiam žmogui daugiau galios ir saugumo, jeigu jis prisidės prie bendro (baisaus) tikslo.
„Todėl žmonės palaikydavo tokius režimus, nes mainais į savo pamintas teises, laisves ir žmogiškumą, jie gaudavo kažką daugiau – jausmą, kad priklauso kažkam didingam“, – sako A.Švedas.
Baimė atima tai, kas brangiausia – pasitikėjimą kitu žmogumi
Pasiteiravus, kokių praktinių patirčių, reikalingų šiandien, galima pasisemti iš baimės istorijos tyrimų, Aurimas Švedas sako, kad svarbiausia yra prisiminti, kad baimė pirmiausia pasakoja mums apie mus pačius, ir neleisti šiam jausmui užvaldyti mūsų gyvenimo bei sunaikinti tikėjimo kitais žmonėmis bei ateitimi.
„Bet kurios baimės akivaizdoje turime pasirinkimą – likti bežadžiais stebėtojais arba kovoti, mums prieinamais būdais ginti tai, kas mums svarbu. Pritariu amerikiečių istorikui Timothy Snyderiui, kuris sako, kad neturime priimti dabartinio pasaulio kaip duotybės. Daugelį dalykų gavome kaip dovanas, tačiau šios dovanos gali būti atimtos – nei demokratiškos institucijos, nei laisva žiniasklaida, nei Konstitucija nėra savaime suprantami dalykai – juos reikia ginti“, – sako A.Švedas ir priduria, kad šiandien ypač svarbu nugalėti ir panišką ateities baimę: „Turime nebijoti mąstyti apie ateitį, sugalvoti, kokios jos norime ir kokiu būdu jos sieksime. Ateitis nebūtinai turi būti tokia, kokią mums rodo filmai apie zombių apokalipsę – viskas priklauso tik nuo mūsų.“
Šyptelėjęs istorikas pasvarsto, kad svarbiausias pamokymas, kurį girdime nuo vaikystės – „nekalbėk su nepažįstamais žmonėmis“ – taip pat turėtų būti persvarstytas.
Jeigu pradėsime bijoti vienas kito ir bandysime išsigelbėti pavieniui, tai bus baimės triumfas
„Istorija vis tik rodo, kad žmonės stipresni ne po vieną, o drauge. Bendradarbiaujant tiesiog lengviau išgyventi. Todėl pasitikėjimas kitu žmogumi yra mūsų pasaulio socialiniai klijai. Jeigu pradėsime bijoti vienas kito ir bandysime išsigelbėti pavieniui, tai bus baimės triumfas.
Manau, kad brangiausias dalykas, kurį baimė iš mūsų atima, yra būtent pasitikėjimas kitu žmogumi“, – apibendrina pašnekovas ir priduria, kad pasitikėjimą kitu žmogumi turėtume pradėti stiprinti nuo sutarimo su savimi: „Pirmiausia turime nebijoti patys savęs, išmokti save pakęsti ir su savimi susitarti. Manau, kad tai yra pirmasis žingsnis link susitikimo su kitu.“
Viso pokalbio su istoriku Aurimu Švedu bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
