Su kunigu M.Sotničenka, Vilniaus (Kalvarijos) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaru ir Bažnytinio teismo notaru, susitinkame iki Kalėdų likus savaitei. Šventinis laikotarpis dvasininkams – tikras darbymetis, prisipažįsta kunigas, tačiau noriai pozuoja fotografui, skiria laiko pokalbiui.
Tikėjimo šventė
Kaip sako pats, Kalėdos jam, kaip kunigui, pirmiausia asocijuojasi su Jėzaus gimimo iškilmėmis. „Ir savo šeimoje aš turiu tą labai gilią tradiciją švęsti Kalėdas būtent bažnytiniu aspektu – tai Jėzaus gimimas ir jo aplankymas Betliejuje. Man Kalėdos pirmiausia yra labai didelė tikėjimo šventė. Tiek metų, kiek gyvenu, tokia ta šventė ir buvo, ji niekada nebuvo pakitusi“, – šypsosi 2011 m. įšventintas kunigas.
Jo senelių, tėvų šeima buvo ištremta į Sibirą. Istorijų, ar jiems tekę tremtyje slapta laužti kalėdaitį, ar dalytis vienu kiaušiniu visam barakui per Velykas, kun. M.Sotničenka sako nežinąs. Tačiau dar sovietmečiu, kai jis buvo vaikas, namuose Kalėdos švęstos. Ir visada atvirai.
„Mums Kalėdos arba Velykos niekada nebuvo tokia rezistencinė šventė, lyg priešintumėmės kažkam ar rinktumeisi slaptoje šventėje. Tai buvo tokia visiškai natūrali, galima sakyti, į kraują įaugusi šventė. Taip mūsų seneliai darė, taip ir mes darome, toliau tai tęsiame iš kartos į kartą. Bet niekada nebuvo tokio savotiško pasipriešinimo diena, nepaisant tos patirties, kurią mano šeima yra turėjusi“, – paklaustas apie vaikystės Kalėdas kalbėjo kunigas.
Savo šeimoje aš turiu tą labai gilią tradiciją švęsti Kalėdas būtent bažnytiniu aspektu, – sakė M.Sotničenka.
Tai kas gi tos Kalėdos? „Per Kalėdas mes pirmiausia prisimename istorinį faktą, kad prieš 2 tūkst. metų Betliejaus kaimelyje, tvartelyje, gimė Jėzus Kristus – Dievas, kuris yra tapęs žmogumi. Todėl man šita Kalėdų žinia yra labai svarbi.
Daug religijų ieško, kokiais būdais Dievą galima palenkti į savo pusę, daug įvairiausių tikėjimų susiję su aukojimais, kai aukojama dievams ar kažkokiam vienam dievui tam, kad jį būtų galima į savo pusę palenkti, permaldauti, priprašyti. Mes tą patį darome atėję į bažnyčią – žvakelę uždegame su kokia nors mintimi, kad Dievas suteiktų sveikatos, ar mišias prašome paaukoti, – sakė kun. M.Sotničenka.
– Bet svarbiausia Kalėdų žinia yra ta, kad ne mes turime Dievą kažkaip permaldauti, prisivilioti, prisitraukti prie savęs, bet Dievo planas yra žmogų traukti prie savęs. Dievas ir tapo žmogumi tam, kad būtų su mumis, šalia mūsų.“
„Dievas žino, ko man reikia“
M.Sotničenka prisiminė savo kunigystei pasirinktą šūkį – tą reikėjo padaryti prieš įšventinimą, išleidžiant pirmųjų mišių paveikslėlį. Tas šūkis yra „Jo vardas bus Emanuelis“, o šis vardas reiškia „Dievas su mumis“.
„Man tas yra labai svarbu, kad ne aš turiu eiti ieškoti Dievo, o Dievas eina ir mane susiranda, kad jis pirmas nori būti su manimi. Man tereikia tik atsiliepti, mano žingsnis yra antras.
Dievas žino, ko man reikia, kaip geri tėvai žino, ko reikia jų vaikams. Tad man ta Kalėdų šventė tokia – pagaliau tai išsipildė, pamačiau tą, kuris apie mane seniai galvojo“, – kalbėjo kunigas, pripažindamas, kad žengti tą antrą žingsnį – žingsnį link Dievo – nėra paprasta.
Paklaustas, ar jam nesinorėtų, kad adventas, Kalėdų laukimas, būtų ramesnis, labiau skirtas susimąstymui, kun. M.Sotničenka palygino šį laiką su gavėnia: „Kai kalbuosi ir su jaunimu, visada jiems sakau, kad adventas ir gavėnia turi skirtis. Žiūrint bibliškai į Naująjį testamentą, gavėnia yra laikas, kai Jėzus išėjo į dykumą ir buvo ten 40 dienų. Tai tikrai sunkus laikas – tylos, ramybės, vienišumo. O pirmas adventas buvo, kai Marija įsčiose laukėsi Jėzaus, tai Marijos nėštumas, 9 mėnesiai pirmojo advento.
Man natūralus tas šurmulys mieste, nes man adventas nėra ir neturi būti toks griežtas kaip gavėnia. Adventas yra šurmulio laikas, nėštumo, laukimosi laikas, džiugaus laukimo dėl to, kad gims kūdikėlis, nors yra ir nerimo, ir to skubėjimo – reikia susiruošti.“
Kalėdos po Vėlinių
Man tas yra labai svarbu, kad ne aš turiu eiti ieškoti Dievo, o Dievas eina ir mane susiranda, – sakė kunigas.
Vis dėlto paties advento kaip laukimo laiko kunigas pasigenda – atrodo, kad iš karto po Vėlinių ateina Kalėdos. Į miestą, į parduotuves, kartais ir į žmonių namus.
„Man asmeniškai gražu: mes fotografavomės Katedros aikštėje prie prakartėlės, kuri antri metai iš eilės yra pastatoma advento pradžioje ir į ją yra įdedamas advento vainikas, kur dega tiek žvakių, kiek yra savaičių. Ir tai labai gražiai parodo tą laukimą: į miestą ateina ir adventas. Tame blizgesyje, kuris yra šiek tiek dirbtinis, centrinėje miesto aikštėje yra ir advento simbolis. Tai gražiai, nematomu būdu primena, kad dar yra adventas ir nereikia taip peršokti nuo Vėlinių prie Kalėdų“, – simbolius skatina pastebėti kun. M.Sotničenka.
Kartais kalėdinis laikas atrodo lyg žygiuotų su šūkiu „pirkti pirkti pirkti“. Kunigas tik linkčioja galva – iš tiesų taip atrodo, kad reikia labai daug pirkti, nes ir akcijos būna, didelės nuolaidos, dėl to tarsi įsipareigoji užversti kitą žmogų daiktais.
„Kur kas svarbiau yra pačiam tapti kitam dovana, kad neieškotume, ką būtinai reikia nupirkti, bet gal geriau yra parodyti žmogiškumo, daugiau dėmesio kitam žmogui. Jėzus gimsta Betliejuje, ir tas kaimelio pavadinimas reiškia „Duonos namai“. Kalėdos yra ta šventė, kuri susijusi su kasdiene duona, tuo, be ko negalime gyventi. Man labai gražu, kai per Kalėdas gali kitam žmogui parodyti, kad be jo negali gyventi, nes tai jis yra kaip ta kasdienė duona, turinti mane pamaitinti. Gal ne tiek yra svarbu nupirkti geresnę ar brangesnę, bet nukainuotą dovaną, kiek kitam žmogui žmogiškumą parodyti“, – svarstė Vilniaus Kalvarijų bažnyčios vikaras.
Eini tikros švaros ar tik kaip į valyklą?
Prieš Kalėdas bažnyčiose padaugėja žmonių: ateina pasimelsti, kalėdaičių, išpažinties. „Nutįsta ilgos eilės prie klausyklų, matosi, kad žmonės patys nori susitaikyti, gauti atleidimą, labai viliuosi, kad gautą atleidimą jie nešasi į savo šeimas, į savo aplinkas. Kad ateina į bažnyčią ne tik kaip į valyklą, kur išsivalo ir vėl toliau purvais taškosi, o neša tą švarą, šviesą ir kitiems“, – šypsojosi kun. M.Sotničenka.
Kalėdinės šviesos, miestų gatvėse įsižiebiančios dar lapkritį, jo neerzina. Atvirkščiai – kunigas svarsto, kad gal išorinis spindesys padeda kurti džiugesnę nuotaiką, kai mūsų visuomenėje daug nevilties, tamsos. Nors, pripažįsta, galbūt stebint tas švytinčias vitrinas kartais sieloje linksmiau ir nesidaro.
„Kalėdų proga linkėčiau prisiminti, kad Jėzus gimė tvartelyje. Kalėdos neateina į išpuoštus namus ar darnias šeimas. Jėzus ateina į mūsų gyvenimo „tvartus“, kur netrūksta susipriešinimo, kivirčų. Noriu linkėti neišsiblizginti, neišsipuošti ir negalvoti, kad tik tada Kalėdos ateis. Kalėdos į mūsų kasdienybę ateina, Dievas mūsų kasdienybėje nori užgimti. Su mūsų rutina, mūsų klausimais, mūsų problemomis“, – palinkėjo kun. M.Sotničenka.
Ir dar kartą priminė dovanas: kiekvienas į mūsų gyvenimą atėjęs žmogus yra tikra dovana mums, taip jį ir reikia vertinti.