Lyg ir nieko pernelyg neturėtų stebinti faktas, kad medicinos studentai anatomijos mokosi tyrinėdami mirusio žmogaus kūną. Ir pačios donorystės idėja mūsų šalyje tampa vis artimesnė ir nebekelianti tiek daug baimės. Vis dėlto norinčių, kad jų kūnas po mirties būtų paaukotas mokymo tikslams, itin daug nėra.
Su VU Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentu dr. A.Suchomlinovu ir Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ atstove Vilma Radavičiene kalbėjome šia vis dar gana jautria tema – kūno po mirties paaukojimą mokymo tikslams. Beje, ponia Vilma jau yra pasirašiusi dokumentus, kad po mirties jos kūnas būtų paaukotas mokymo tikslams.
– Ką reiškia „paaukoti savo kūną mokslui, mokymo tikslams“? Kodėl tai yra svarbu?
A.Suchomlinovas: Tai žmogaus sprendimas savo kūną padovanoti Medicinos fakultetui (Vilniaus ar Kauno) tam, kad pirmų dviejų kursų studentai galėtų mokytis žmogaus anatomijos.
Tai labai svarbu, nes jokie muliažai, jokios kompiuterinės programos, vadovėliai neatstoja tikros žmogaus anatomijos. Visi kūnai yra labai skirtingi ir to tikro vaizdo pamatymas yra labai svarbus. Taip pat tai svarbu ir tuo, kad nuo pat pradžių tai yra praktiniai įgūdžiai. Gauni realų kūną prieš save, kurį gali pačiupinėti, pažiūrėti, kaip išsidėsčiusios arterijos, nervai, venos, koks yra jų ir aplink esančių organų santykis.
Jokie muliažai, jokios kompiuterinės programos, vadovėliai neatstoja tikros žmogaus anatomijos.
– Kiek laiko kūnas yra naudojamas, kas su juo daroma ir kur jis keliauja, kai jo nebereikia?
A.Suchomlinovas: Kūną paprastai naudojame iki penkerių metų. Tai yra žmogaus apsisprendimas, kuris turi būti nurodytas valios pareiškime, daugiausia – penkeri, mažiausiai – dveji metai. Gavę kūną mes jį balzamuojame, t. y. turime suleisti tam tikrų medžiagų, kurios stabdo irimo procesus, kad kūnas galėtų būti naudojamas po mirties. Tai gana ilgas procesas – jis trunka iki pusės metų.
Po pusmečio jį galime duoti studentams. Jie kūną preparuoja, t. y. atskiria kūno dalis, pavyzdžiui, yra nuimama oda, atskiriami raumenys, atveriamos kūno ertmės ir t. t. Kūnas yra paruošiamas vėlesniam demonstravimui, studentai lavina įgūdžius su juo dirbdami. Be abejo, mes juos visą laiką prižiūrime. Suėjus laikotarpiui, kuriam žmogus aukojo savo kūną, jis yra kremuojamas. Urna lieka pas mus arba, jei pageidauja artimieji, ji atiduodama jiems.
– Yra žmonių, kurie yra pasirašę dokumentus, kad po mirties jų kūnas būtų paaukotas mokymo tikslams, tačiau jie gyvena vieni, galbūt neturi giminių ir baiminasi, kad tas noras gali likti neišpildytas. Vienas skaitytojas klausė, kad galbūt tokiu atveju išeitis būtų žetonas, tatuiruotė ar mikroschema?
A.Suchomlinovas: Tai labai gera mintis, manau, kad ateityje tai galėtų būti daroma. Tačiau dabar realybė yra tokia, kad apie žmogaus mirtį mums praneša jo giminės. Paprastai jie žino apie žmogaus sprendimą, prašome, kad artimieji būtų apie tai informuoti, nes kitaip negausime žinių apie to žmogaus mirtį. Mums praneša, o toliau jau yra universiteto rūpestis viską tinkamai organizuoti: kūno pervežimą, atsisveikinimą, balzamavimą, kremavimą.
– Kokio žmogaus kūnas tinkamas šiam tikslui? Ar taikomi kokie nors kriterijai – amžiaus, lyties ir pan.?
A.Suchomlinovas: Mes jokios atrankos nevykdome, nes gauname labai mažai kūnų, tad neturime tokių galimybių. Taigi priimame visus. Kartais yra išimčių, pavyzdžiui, jei žmogus mirė nuo labai išplitusio vėžio pilvo ertmėje ar kur kitur, tada kūno panaudojimas tampa labai ribotas, t. y. per pratybas mes negalime parodyti normalios žmogaus kūno sandaros. Tačiau darbas su arterijomis, raumenimis arba venomis vis tiek gali vykti ir kūnas tam yra tinkamas.
Mes jokios atrankos nevykdome, nes gauname labai mažai kūnų, taigi priimame visus.
Kitose šalyse (Olandijoje, Vokietijoje), kuriose universitetai gauna tūkstančius kūnų, t. y. šimtus per metus, yra griežti atrankos kriterijai: kad nebūtų ryškių patologijų, didžiulių tatuiruočių ir pan. Nei amžius, nei kūno sandara ar lytis tam neturi jokios įtakos.
– O ar tinkamas plastinių operacijų paveiktas kūnas?
A.Suchomlinovas: Taip, tinkamas.
– Paaukoti savo kūną yra paties žmogaus valia. Kaip yra su vaikais, ar tėvai gali padovanoti savo, tarkime, negyvo gimusio kūdikio kūnelį arba mirusio mažamečio vaiko?
A.Suchomlinovas: Esame turėję tokių atvejų ir netgi pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymą yra du būdai, kuriais kūnas pas mus gali patekti. Pirmas – žmogaus valios pareiškimas, antras – po mirties žmogaus kūną gali paaukoti jo artimiausi giminės – sutuoktinis, tėvai arba vaikai. Kiekvienas atvejis yra individualus, bet vis dėlto mums labiausiai tinkamas yra suaugusio žmogaus kūnas.
– Ką žmogus, norintis paaukoti savo kūną, turėtų žinoti, kur jam reikia kreiptis, kokius dokumentus ir kur užpildyti?
A.Suchomlinovas: Pirmas veiksmas yra apsispręsti. Tada reikia paskambinti mums į Anatomijos katedrą (Vilniuje) šiuo numeriu: (8 5) 239 8706. Pasikalbėsime, viską papasakosime, atsakysime į klausimus, užduosime savus.
O pats procesas yra paprastas – su pasu ar tapatybės kortele reikia nueiti pas notarą. Jeigu tai bus atliekama Vilniuje, turime notarą, su kuriuo dirbame jau daug metų, jis žino, kaip ir ką reikia surašyti. Jei tai yra kitame mieste, paskambiname to miesto notarui, kuris yra arčiausiai žmogaus, su juo pasikalbame, papasakojame, nusiunčiame pareiškimo formą.
Jeigu žmogus yra ligoninėje arba yra labai silpnas, neišeina iš namų, notaras pas jį atvažiuoja į namus arba į ligoninę. Notaro paslaugas apmoka universitetas. Žmogui tai nieko nekainuoja.
– Ar yra galimybė žmogui persigalvoti? Ir kiek kartų jis tai gali padaryti?
A.Suchomlinovas: Taip, žinoma, nes tai yra valios pareiškimas, pasirašytas paties žmogaus, jį bet kada galima atsiimti. Kiek kartų jis gali sugalvoti ir vėl persigalvoti, nėra niekur reglamentuota, tad teoriškai – daugybę.
– Norinčių paaukoti savo kūną po mirties mokymo tikslams skaičius Vilniaus universiteto registre siekia 150. Jūsų nuomone, jis yra pakankamas, didelis ar mažas?
A.Suchomlinovas: Sakyčiau, kad tas skaičius yra mažas. Mes kūnų gauname nuo 1 iki 3 per metus. Vien pirmakursių studentų turime apie 280. Esame skaičiavę, kad pagal mūsų pajėgumus, norus, reikėtų turėti apie 10 kūnų per metus, o dabar turime maždaug penkis kartus mažiau. Taigi, kad užtektų, tas registro skaičius turėtų būti gerokai didesnis.
– Ponia Vilma, kokios priežastys jus paskatino priimti tokį sprendimą?
V.Radavičienė: Nuo vaikystės sergu cukriniu diabetu. Ligoninėse ir poliklinikose lankausi dažniau nei pas gimines. Per tuos 42-ejus ligos metus pamačiau labai daug medicinos pokyčių, kaip ji auga, situacija gerėja. Nuo paauglystės galvojau apie tai, kaip aš galėčiau prie viso to prisidėti. Vis tą mintį atidėliojau, bet prieš ketverius metus pas notarą pasirašiau dokumentus.
Per ilgus ligos metus pamačiau labai daug medicinos pokyčių, kaip ji auga. Nuo paauglystės galvojau, kaip aš galėčiau prie viso to prisidėti.
– Pasirinkote paaukoti savo kūną mokymo tikslams, o ar nesvarstėte tam tikrų organų donorystės klausimo?
V.Radavičienė: Labai šito norėčiau, viską išdalyčiau. Pati tai propaguoju, apie tai kalbu, matau, kaip po transplantacijos pasikeičia žmogaus gyvenimas, jis vėl tampa visavertis. Tačiau esu realistė ir suprantu, kad norai tikriausiai ir liks tik norais. Donoro kortelę aš turiu, bet mano akys, širdis, plaučiai pažeisti diabeto, esu pripumpuota vaistų. Mano pačios inkstas yra transplantuotas, jo jau negali pertransplantuoti.
– Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo artimieji?
V.Radavičienė: Draugai, bičiuliai nenustebo, nes aš visą laiką kitokia buvau ir esu. Sunkiausia su šeima ir gimine. Šeima visiškai tuo neapsidžiaugė. Tėtis – mano inksto donoras – yra miręs, turiu mamą ir dvi seseris. Jų tai nenudžiugino. Daug apie tai kalbame, vis grįžtu prie tos temos, pati ją užvedu, primenu tą savo norą. Iš pradžių reakcija buvo gana kategoriška, bet ilgainiui ji tampa švelnesnė, mama tik vieną sąlygą iškėlė, tad turiu nuvykti pas notarą padaryti tam tikrus pakeitimus. Taigi kad ir kaip jie tam nepritartų, žino, kad tai yra mano noras ir jį gerbdami tai padarys.
Su giminėmis gal ir bus ne itin malonių dalykų, bet aš negaliu susitikti su visais ir visų prašyti, apie tai sakyti. Aš tik bijau, kad jie nepadarytų įtakos mano mamai, nes bet kuriuo atveju, mirtis visada būna netikėta, nors žmogus, tarkime, ir ilgai serga. Taip jau yra. O mano mama yra labai jautrus žmogus, gyvenu kaime, ten irgi visi mėgsta patarimus dalyti (šypsosi). Šioje vietoje labai norėčiau palaikyti mamą, bet, deja, to nebus.
