Šiandien, kai pasaulyje tiek nerimo, baimės, kai santykius ir žmones taip lengvai keičiame kitais, ar įmanoma išbūti tikru, nuoširdžiu? Kaip pasiekti tos vidinės ramybės, kurios vis pristingame ir nerandame norimo atsakymo? D.Klimašauskas atsakymą bando rasti į visus klausimus ir priduria, kad svarbu nepadaryti klaidos – negalime Dievo paversti „kišeniniu“, nes tai nuveda ne ten, kur ta ramybė slypi.
Paklaustas apie tai, kaip nusprendęs pasirinkti kunigo kelią D.Klimašauskas dalinasi, kad vienintelio teisingo atsakymo į šį klausimą nėra. „Manęs klausdavo vaikystėje, kuo aš būsiu užaugęs, tad ketvirtoje klasėje pasakiau, kad būsiu kunigas, nors net nežinojau, kas tai yra. Beje, dėl tos mano išsakytos minties į mokyklą net tėvus pasikvietė. O kodėl taip pasakiau, aš net pats nežinau“, – prisimena D.Klimašauskas.
Jis priduria, kad jo tėvai nebuvę tie žmonės, kurie bažnyčioje lankytųsi per dažnai. „Mama su manimi ir broliu mokėsi poterių, o ir sutvirtinimo sakramentą priėmė ne taip seniai. Mūsų kaime bažnyčios išvis nebuvo, o artimiausia – už 7 kilometrų. Tikybos pamokos jau buvos atsiradusios atšilimo laikais, tad į mokyklą atvažiuodavo klebonas. Jis nuostabiai grodavo gitara, mokėjo bendrauti su vaikais ir atvažiuodavo tais laikais labai mandra mašina. Mums net žabtai atkrisdavo. Tad toks buvo pirmas įspūdis ir ėjimas link bažnyčios“, – sako kunigas.
– Ar šeima pritarė jūsų pasirinkimams?
– Aš mokiausi labai gerai, todėl galėjau rinktis bet kokį kitą kelią. Buvau labai užsidegęs keliauti net į Telšių vyskupijos licėjų, kur priima nuo 15 metų, nors net nežinojau, kas ten yra. Tėtis mane tuo metu atkalbėjo ir siūlė rinktis kelią – gal kulinariją ar konditeriją, nes mėgau ir mėgstu pyragus kepti iki šios dienos.
Deja, gyvenimas klostėsi taip, jog tėtis pateko į avariją ir nuo tos dienos negalėjo nei vaikščioti, nei judėti, nei kalbėti – taip ant patalo slaugomas pragulėjo 23-ejus metus. Juo rūpinomės visa šeima – aš, mama, brolis. Teko keisti sauskelnes, maitinti per zondą, vartyti, daryti masažus ir kitaip prižiūrėti. Mano gyvenimas pasikeitė – teko suaugti per naktį ir prisiimti atsakomybę.
Nors mokiausi gerai, bet buvau tas vaikas, kuris praleisdavo daugiausiai pamokų. Gyvenome ūkiškai, prižiūrėjome tėtį, kurio negalėjome net minutei palikti vieno. Keisdavomės vienas su kitu, – net į tualetą nenueidavai nepalikęs tėčio su priežiūra, tad dėl to tos pamokos ir kentėjo – negalėjome palikti tėčio tik mamai. Skaitydavau, pamokas ruošdavau būdamas šalia tėčio, nežinojau, ar jis girdi, ar ne, bet maniau, o gal? Gal jam ne taip nuobodu?
Tad taip bėgo dienos, o mano svajonė tapti kunigu niekur nedingo. Pabaigiau vidurinę ir nusprendžiau nuvežti į seminariją dokumentus. Vienas iš reikalavimų – nuvežti klebono pažymą. Ogi mes į bažnyčią ne taip dažnai nuvažiuodavome, kai tėtį prižiūrėti reikėjo, ir patarnautoju niekada nebuvau. Taigi nuvažiavus ir paprašius klebonas ir sako man – aš tavęs nepažįstu! Tad stojant į seminariją mano charakteristikoje buvo parašytas vienintelis sakinys – daugiau nebuvo ką (juokiasi). Dar vienas iš reikalavimų stojant – gauti vyskupo siuntimą, tad klebonas turi nuvežti tą stojantįjį pas vyskupą. Na ką, nuvežė tokį kaimo vaiką – visi su kostiumais, o aš – su džinsais. Kas mane rengs tuo kostiumu (juokiasi). Va taip ir nukeliavau į kunigystę.
Mama niekada nepritarė mano pasirinkimui, bet nebuvo ir didžiausias priešas. Tėtis, kol buvo sveikas, nepalaikė, beje, brolis irgi. Grįždavau iš seminarijos trečiam kurse su sutana, vadinamąja koloradke, tai vis dar sulaukdavau pasiūlymo – gal mesk tą pasirinkimą savo? Net ir dabar manau, kad mama nepasmerktų, jeigu mesčiau.
Teko net išgirsti, kad į seminariją įstojau tik dėl to, kad noriu pasirodyti, neva, kad mandresnis būčiau. O seneliai, beje, buvo bažnyčios žmonės, prisimenu, kaip jie mus vesdavosi į bažnyčią. Tad gal pasakysiu taip – iki pat šios dienos nežinau, kodėl pasirinkau tapti kunigu, tiesiog manau, kad taip reikia.
Manęs niekas nei vertė, nei padarė įtaką, nei nuo kažko bėgau. Beje, turiu ir kitą profesiją – turiu medicinos teisės magistro laipsnį. Dar vedu kursus ir būsimiems sutuoktiniams, kaip lektorių mane kviečia į Trečiojo amžiaus universitetą, dirbu ir priešgaisrinėje tarnyboje ir turiu ugniagesio uniformą. Nors gaisrų gesinti nemokėčiau – esu kapelionas, bet labai iš arti matau šiuos žmones, kurie čia dirba ir su kokiais iššūkiais, skaudžiais išgyvenimais, nusivylimais, susiduria. Šalia to yra kita medalio pusė – pagalba, pasiaukojimas, palaikymas. Visko ten yra labai daug – nuo žmonių iš idėjos, iki tų, kurie tik siekia naudos.
– Daug metų buvome pripratę prie kunigo įvaizdžio, kurio šiek tiek pagarbiai prisibijoma, kad ne taip ką pasakysi ar pasielgsi. Kaip yra šiandien?
– Mes turėjome kunigo įvaizdį, bet tai nereiškia, kad šiandien jį turime. Šiandien tikrai nėra aišku, koks yra kunigo įvaizdis. Vyresnioji ar vidutinio amžiaus karta dar galvoja, kaip elgtis, bet pažiūrėkite į vaikus – jie nebejaučia jokio skirtumo – su sutana tu būsi, ar ne. Tas ribas nutrynė jaunoji karta ir jaunimas tikrai nejaučia kažkokio išskirtinumo dėl kunigo profesijos. Kunigo įvaizdis gal labiau pastebimas senosios kartos, ir jeigu neatitinki jų įsivaizdavimo, tu esi blogas, nors nieko nepadarei. O kodėl?
Neaišku. Gal paprasčiausiai dėl to, kad nesi toks, koks turėtum būti, bet tuo pačiu negali šiandien atitikti to kunigo įvaizdžio prieš 100-150 metų. Šiandien nėra to standarto, kuris tiktų visiems.
Sakyčiau, kad kokie yra kunigai labai stipriai priklauso ir nuo visuomenės. Kokia visuomenė – toks kunigas, koks kunigas – tokia ir visuomenė. Tai yra užburtas ratas. Kur užauga kunigai? Paprastų žmonių šeimose, kuris auga visuomenėje ir bendruomenėje ir vėliau ateina ten pat.
Puiku, kad šiandien kunigai gali sau leisti išlįsti iš kiauto. Kiek mes turime traumuotų ir dvigubų gyvenimų, nes yra uždėti tam tikri standartai, kuriuos tu turi atitikti. Ši vieta yra skausminga asmenybei, reikia lipti per save. Mes ir taip turime prisiderinti, būti diplomatiški, o dar dažnai ir pasako – tu kunigas, tu negali pykti. Kodėl aš negaliu pykti? Man negali skaudėti? Aš nekarščiuoju? Reikia išlįsti iš reikalavimų kiauto ir nenustoti būti žmogumi.
Matydami tik tavo įvaizdį žmonės bijos prieiti. Didelis teismas, jeigu tu suklydai būdamas tobulas. Todėl paprasčiau būti tikram ir netobulam – tokiam žmogui daugiau atleidžiama, o aš esu būtent prie tokių. Net seminarijoje niekas nesistengė iš mūsų padaryti robotukų.
– Ar pritartumėte, kad bažnyčia modernėja, keičiasi? Ar pavyksta prisišaukti jaunimo?
– Bent jau kaimuose jaunimas bažnyčioje neužsibūna. Kas gali ateiti kaime, jeigu bendras gyventojų skaičius nėra didelis? Kaime jaunimas yra prarasties jaunimas – kadangi daugelis jaunuolių išvyksta studijuoti ir gyvenimą kurti didesniuose miestuose. Geriausiu atveju jaunuoliai tik trumpam užsuka į bažnyčią. Kaip jį išlaikyti? Jeigu kuriamas ryšys, gali būti, kad jaunimėlis nebijos nueiti į bažnyčią ir mieste, kur suras bendraminčių, turinčių panašių vertybių žmonių ir tai tikrai džiugina. Kad ir nuteka kitur, bet bendram bažnyčios vaizdui tai labai svarbu.
Taip, sako, kad bažnyčia turi modernėti, bet kas yra bažnyčia? Ji nėra pastatas ar institucija. Problema ta, kad mes bažnyčią suvokiame kaip instituciją, nors iš tikrųjų tai yra tikinčiųjų bendruomenė. Aš esu bažnyčia, jūs esate bažnyčia, vaikas, kuris ruošiasi Sutvirtinimo sakramento priėmimui, lygiai taip pat yra bažnyčia. Argi mes nesame modernūs? Ir dar kokie!
Bažnyčia nekalba apie senus dalykus, ji turi stuburą, pagrindą ir yra labai moderni kalbėdama apie technologijas. Mes mažai apie tai žinome ir gilinamės, nes žiūrime tik į instituciją. Dievas juk nepasidaro blogas, jeigu institucija atrodo šaltoka, nes jos tokia pareiga ir prigimtis. Norite kažką pakeisti? Pradėkite nuo savęs. Eikite į bažnyčią ir atneškite savo modernumą. Ne kitas žmogus turi sumoderninti bažnyčią, o aš pats. Tai gali būti ir technologijos, ir išskirtinis koncertas po mišių.
– Labai dažnai girdime iš žmonių, kurie sako, kad yra tikintys, bet į bažnyčią neina – juk galima melstis ir namuose. Ką apie tai manote?
– Ką šiandien reiškia būti tikinčiu žmogumi? Ar reikia dvasinio tikėjimo ar reikia darbų? Žmonės, kurie sako, kad yra tikintys, bet neina į bažnyčią, turi didžiausią problemą – nupulti į Dievą, kuris yra kišeninis Dievas, kuris yra patogus ir nieko nereikalauja, reikalingas tik tada, kada aš noriu. Aš iš jo tik imu ir reikalauju. Prasideda burtai, kai žmogus sako, kad sukalbėjo tris sveikas marijas, bet taip ir nepasveiko ar situacija nepasikeitė į gera. Mes pasidarome patogų Dievą ir kai norime išsitraukiame iš kišenės, o kai nebereikia, įsidedame atgal. Vadinasi, autoriteto, kuris mus vestų teisingu keliu, lygiai taip pat neturime.
Dievas yra asmuo. O ką mes darome su asmeniu? Bendraujame, kalbamės, baramės, pykstamės ar džiaugiamės bei taikomės. Tai yra santykiai ir jie būna visokie. Nelogiška sakyti, kad Dievas yra visur, – reikėtų sakyti, kad Dievas yra ten, kur jį kviečia. Kodėl Dievo nėra pragare? Nes jeigu Jis ten atsidurtų pragare, jo neliktų. Kodėl kartais mūsų gyvenimas tampa pragaru? Nes mes nekviečiame Dievo. Turime įsivaizduojamą ir pykstame, kad Jis mūsų negirdi.
Pagalvokite, kas būtų, jeigu gautumėte viską, ko užsinorėjote? Pavyzdžiui, norite automobilio, kurį turi kaimynas. Vadinasi, kaimynas turi jo netekti, kad gautumėte jūs. Ir tai tinka bet kuriai kitai situacijai, o Dievas juk turi matyti bendrą vaizdą. Gražu, jeigu bent meldžiamasi, nes svarbu žinoti, kad melstis nėra tolygu reikalauti ar girtis savimi. Melstis – tai dėkoti, atsiprašyti, šlovinti, prašyti. Tad ši vieta kebli – jeigu nėra autoriteto, kuris prižiūri.
Neužtenka perskaityti Šventojo Rašto, kad jį suprastumėte. Kodėl svarbu dalyvauti sekmadienio mišiose ir klausyti pamokslo? Nors man žodis pamokslas netikęs – turėtų būti homilija (draugiškas pokalbis apie šv. Raštą), kitaip – kai tu paaiškinti šv. Raštą šiandienos situacijoje – tai labai svarbu.
Mes kiekvienas ateiname su savo kontekstu ir išgirstame tai, ką norime išgirsti. Tad kaip svarbu ruoštis kunigams, kad kiekvienas atėjęs išgirstų tai, ko jam reikia labiausiai! Nesakome, kad tikėkite mumis – tikėti reikia Dievu. Todėl svarbu, kad Dievas nebūtų patogus. Jis reiklus ir prašo jūsų išeiti iš komforto zonos ribų. Kišeninis Dievas nėra tikras, Jį užneša laikas, patyrimai, intelektas, daugybė kitų dalykų. Aš žmonėms sakyčiau – nerizikuokite apsigauti patogiu Dievu.
– Vairuojate ir motociklą – kaip į tai žiūri parapijiečiai?
– Važiuoju ir į mišias, ir krikštyti vaikų – juk motociklas tiesiog transporto priemonė. Tačiau su baikeriais ar kokiais klubais nevažinėju – esu vienišas vilkas. Parapijiečiai tai jau pripratę. Važiuoti patogu – užsidedi šalmą ir niekas nežino, kas čia sėdi. Vaikai gatvėje mojuoja, prašo paspausti greičio pedalą, beje, važiavimas motociklu dar ir padeda prieiti prie tam tikros grupės žmonių!
Aš neskraidau, vairuoju saugiai, o motociklas irgi nėra tas, kuris rėžtų akį ar patrauktų dėmesį. Net į vyskupiją juo kartais nuvažiuoju ar atlaidus Šiluvoje. Dabartinis kardinolas S.Tamkevičius yra pasakęs, kad daug metų buvęs baikeriu ir važinėjosi motociklu. Visi turi savo hobių – kas sportuoja, kas kopia į kalnus, tad neturėtų nieko stebinti ir kunigas ant motociklo.
– Sakykite, kai tiek daug žmonių skiriasi net ir po dešimčių metų kartu, kur yra ta stebuklinga santuokos paslaptis? Kaip išlikti vienas kitam geru ne tik santuokoje, bet ir gyvenime?
– Jeigu žinočiau, būčiau susituokęs ir laimingai gyvenčiau (juokiasi). Kunigystės kelias yra pakankamai saugus kelias, nes tu esi atsakingas už save. Šeimoje esi atsakingas už kitą ir už žmones, kurie atsiranda santuokoje. Ten nebėra aš, o yra „mes“. Aš pasirinkau patogiai ir nesu už kažką atsakingas, tik už save.
Taigi, serga, kenčia ar džiaugiasi, šeimoje turi būti visada šalia ir vienas su kitu nuolatos. O juk kartais išbūti su savimi yra pernelyg sunku 24 valandas per parą. Manau, kad šiandien toks aukštas skyrybų skaičius yra dėl to, kad žmonės nebenori aukotis ir stengtis. Jie nori viską gauti, bet nieko nenori duoti. Deja, taisyklė tokia, kad kiek duoti, tiek gauni.
Nereikia pernelyg žiūrėti į kitus, reikia gyventi savo gyvenimą. Taip pat santuokos negalima pastatyti tik ant jausmų, kadangi jausmai – nepastovūs, bet protas, pareiga, atsakomybė, pasiaukojimas, kančia, bendri interesai sustiprina porą kur kas labiau. Tad sukurti santuoką laimingą ir besitęsiančią tikrai nėra lengva. Kai žmogus sako, kad nieko nebejaučia sutuoktiniui, man norisi paklausti, o atsakomybės irgi nejaučiama po tiek metų kartu? Tad pamirškite ego, pamirškite „aš“, o galvokite apie santuoką kur kas plačiau.
Nekaltinkite kaimynės, kad vyrui akį merkia, o merkite pačios ir eikite į pasimatymus vienas su kitu. Nepasiduokite kasdienybės pilkumui, nes susitikti su savo žmogumi reikia vis iš naujo ir iš naujo. Teisingai pasakė Mikė Pūkuotukas: nustačiau, kad rytojaus nėra, kadangi kaskart kai prabundu yra šiandien. Su santuoka lygiai taip pat – rytojaus nėra, yra tik šiandien. Ir jūs galite mylėti šiandien, nes nežinote, kaip bus rytoj. Bet prabundate rytoj ir vėl yra šiandien ir meilė vėl gali tęstis. Įsimylėkite geriąsias žmogaus puses ir patį žmogų vis iš naujo. Bet malda ir Dievas čia vaidina ne ką mažesnį vaidmenį. Reikia melstis, dėkoti vienam už kitą ir nesistengti vienas kito nulipdyti. Tai nėra lengva. O bandydami partnerį keisti per prievartą, tik neteksime vienas kito.
– Šiandien mes gyvename didžiuliame nerime dėl to, kas vyksta pasaulyje – nuo karo Ukrainoje iki ne taip seniai patirtos pandemijos, kurios pasekmes vis dar jaučiame. Ką patartumėte norintiems atrasti vidinę ramybę?
– Žmogui nerimauti yra visiškai normalu. Nerimo nejaučia tik mirę. nerimas tam tikra prasme yra savisauga. Bet jeigu tikite, suvokiate, kad jog ir kas benutiktų, viskam yra prasmė, niekas nevyksta beprasmiškai. Netgi blogi dalykai turi prasmę, tad pasitikėjimas Dievu, suvokimas, kad Jis viską mato, kontroliuoja situaciją, turėtų labai sustiprinti suvokimą, kad viską galite įveikti, nes Dievas yra šalia jūsų.
Jeigu pažiūrėtume dėl ko nerimaujame, tai yra labai laikini dalykai. O kiek mūsų nerimauja dėl amžinojo gyvenimo? Turbūt labai nedidelė dalis. Laikinas mūsų gyvenimas trunka ne taip ir ilgai palyginti su amžinybe. O kiek mes draskomės dėl to laikinojo gyvenimo tarpelio...
Bažnyčia mus gali pamokyti pasitikėjimo ir suvokimo, kad yra tas, kuris tave myli, o jeigu myli, tai ir pasirūpins. Būti Dievo „kvaileliu“ yra labai patogu. Dievo kvaileliai yra tie, kurie Juo pasitiki ir atrodydo žmonėms keistai, neprotingai, nelogiškai, bet tikėjimas juos veda ir jie pasitiki. Žmonėms atrodo kvailiai, o Dievui – Jo vaikai. Nebūkite viso ko kontroliuotojai ir neatimkite iš Dievo pareigos būti Dievu, o iš savęs – žmogumi. Normalu gyvenime juoda, balta, pakilimai ir nusileidimai. Kai yra gerai, žinokite, kad bus blogai, ir atvirkščiai – toks gyvenimo ritmas. Ir žinojimas, kad Dievas jus myli padeda įveikti tuos kalnelius bei atrasti vidinę ramybę.
