„Kuo dažniau naudojatės – „Facebook“ ar „Instagram“? – paklausia.
„Facebook“.
„Kodėl?“
„Nežinau, tiesiog „Facebook“ labiau prilipo“.
„Aš pasakysiu, kodėl. Nes „Facebook“ galima daugiau rašyti. „Instagram“ – vaizdui. O kur pietaujate? Kiek metų jau dirbate šį darbą?“ – klausinėja dvasininkas.
„O jūs naudojatės „Facebook“? – klausiu.
„Tai aišku“, – atsako.
Iš 16 vaikų šeimos kilęs kunigas sako, kad iš Ispanijos provincijos jo tėvai kadaise persikėlė į Barseloną, kur kūrė savo verslą. Kunigystę Petras pasirinko, kaip sako pats, pamatęs, kas vyksta pasaulyje, ir norėdamas padėti kitiems.
Vartojimą skatina egoizmas ir puikybė. Tarsi teigiama, kad tu turi gerai gyventi, turi pramogauti, turi gyventi patogiai.
Su kunigu pasikalbėti susėdame artėjant Velykoms. Apie gyvenimą, laukimo šventę, buvimą Kaune ir bendražmogiškus dalykus: puikybę, nematomus medalius, vartotojiškumą.
Kalėdos ir Velykos – laikas, kai žmonės tarsi ieško atsakymų į ne taip dažnai kylančius klausimus, kai ieško atleidimo. Tai laikas, kai visi tarsi akimirkai sustojame.
– Kalbamės prieš Velykas. Daugeliui ši šventė asocijuojasi su margučių marginimu, su atbundančia gamta, pavasariu. Tačiau jei paklausčiau jūsų: kokia šventų Velykų prasmė?
– Aš pasakyčiau, kad bažnyčia duoda 40 dienų, per kurias reikia atsisakyti savo puikybės, savo egoizmo. Sumažinti vartotojiškumą. Reklamose sakoma: tu turi sau leisti daugiau, lepinti save. Bet vartojimą skatina egoizmas ir puikybė. Tarsi teigiama, kad tu turi gerai gyventi, turi pramogauti, turi gyventi patogiai. Bažnyčia sako: jei tu sugebėsi atsisakyti ar sumažinti puikybę ir egoizmą, tada tu gali prisikelti.
Kaip sako popiežius, žmonės, kurie vartoja per daug, eina per pasaulį su buldogo veidu. Su kava rankoje, su nauju telefonu - kitoje.
Kai būnu universitete ir stebiu studentus, matau tuos, kurie studentauja, ir tuos, kurie studijuoja. Tai labai iš jų veidų matosi pirmadieniais. Tiems, kurie mokosi, savanoriauja, sportuoja, pirmadienis yra graži diena.
– Su kokiomis mintimis pats pasitinkate Velykas?
– Mano manymu, kiekvieną dieną Dievas duoda galimybę atrasti kažką naujo. Buvo laikas, kai mes su studentais savanoriavome klinikose, kur gydomi vaikai, sergantys vėžiu. Po to tarsi užsikabini sau medalį. Kitais metais – ten, kur vaikai su psichine negalia, dar vėliau – nepilnamečių kolonijoje. Vėl užsikabini sau medalį. Galiausiai teko savanoriauti Vilniuje, hospise, kur miršta žmonės.
Klausiu savęs: ką naujo kasdien galiu atrasti? Kasdien eini link tobulumo, šventumo, jautiesi kaip vaikas, eidamas į mokyklą tam, kad kažko naujo išmoktum.
– Visi mes dažnai kabinamės medalius. Kad ir nematomus. Ar tai – puikybė?
– Viso pasaulio variklis yra puikybė. Bet kiekvieną dieną, kai einame miegoti, mes pergalvojame savo dieną. Ar mes tą padarėme su gera intencija? Jei taip – tada viskas gerai.
– Gimstame tokie patys. Be drabužių ir su vienoda širdimi. Visus mus išnešioja ir gimdo motinos. Ir tik vėliau mes keičiamės. Vieni tampame blogi, kiti – išpuikę. Vienus gyvenimas nuveda į prabangią vilą kur nors Karibų regione, kitus - už grotų. Iš kur į žmogų ateina blogis, kunige?
Klausiu savęs: ką naujo kasdien galiu atrasti?
– Jau nuo gimimo mes paveldime gimtąją nuodėmę. Aš noriu gero, bet padariau blogai. Jei padariau blogai – tai ne aš, o blogis, gyvenantis manyje.
– Jūs užsiminėte apie vartotojiškumą. Iš kur jis, kodėl kartais žmogui taip svarbu naujas telefonas, naujas automobilis?
– Žmonės nori lengviau turėti. Kalbant apie tėvus ir vaikus, yra dvi galimybės. Būna, kad tėvai viską duoda vaikams. Bet jei duosi per daug – prarasi meilę. Aš ir studentams sakau: visų pirma turi gauti gerą įvertinimą mokydamasis, o tik paskui – pramogauti.
– Kokie keliai jus patį atvedė į Lietuvą, į Kauną?
– Pirmą kartą Lietuvoje aš apsilankiau 1995 metais dėl to, kad Ispanijoje, konkrečiai – Barselonoje, ėmė populiarėti savanorystė. Pinigų turintis ir jų bet kam nenorintis leisti jaunimas atranda savanorystę ir nori padėti tiems, kam reikia pagalbos.
Kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje, man buvo šokas: pamačiau vidinį žmonių tuštumą. Po trijų dienų pasakiau: žiūrėkit, jie nieko neturi, gyvena kaip Afrikoje, net dar blogiau. Žmonės veiduose turėjo sovietų santvarkos žymių. Juk Ispanijoje mes juokiamės, šokame „Makareną“. O čia nieko panašaus nėra.
Sovietų santvarka neturėjo jokios ideologijos. Jos tikslas buvo sunaikinti žmogų. Kad jis bijotų. Čia net benamiai girtuokliai bijojo, nedrįsdavo prašyti pinigų. O Europoje jie reikalauja. Duodi eurą, sako: mažai, duok penkis.
Nuolankus žmogus yra labai išmintingas. Jam visada atrodo, kad aplinkui yra žmonės, geresni už jį.
Tada, kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, mes nesugebėjome susikalbėti. 2003 metais buvo proga atvažiuoti čia ir dirbti mokyklose, universitetuose. Ir pasilikau.
– Sakote, kad žmonių veiduose buvo matyti buvusios santvarkos žymės. O dabar? Dirbate su jaunimu. Koks jis jums atrodo?
– Dabar jaunimas kitoks. Ypač tas, kuris per įvairias programas, pavyzdžiui, „Erasmus“, išvažiuoja į pasaulį. Žmonės keičiasi, laisvėja.
Jaunimui reikia išsilavinimo, reikia būti skirtingose bendruomenėse. Net ir sportas geriau komandinis, nes ten žmonės bendrauja. Nebūtina turėti tik raumenis ir six pack‘ą.
– Kunige, visgi kodėl likote čia, kur nėra tiek saulės, ir žmonės nešoka „Makarenos“?
– Ispanijai saulę dovanojo Dievas, ten yra fiesta ir ten žmonės šoka „Makareną“. Bet tai, kad mes gerai šokame, nėra mūsų nuopelnas. Taip yra dėl to, kad Dievas davė saulės.
Lietuvoje užtenka su studentais kartu valgyti picą, ir jie sako: koks tu geras kunigas!
Senojoje Europoje yra per daug pinigų ir per mažai tikėjimo. Naujoje Europoje yra mažai pinigų, bet žmonės atranda tikėjimą. Skiriasi bendravimas.
Senojoje Europoje tu turi kalbėti su studentais mėnesiais ir metais, kol jie patiki tavimi. Tu turi sugriauti išankstines nuomones, teorijas. Lietuvoje užtenka su studentais kartu valgyti picą, ir jie sako: koks tu geras kunigas!
Taip pat manau, kad Lietuvoje ekonomika auga greičiau nei visoje Europoje, nes žmonės nori kažką daryti.
– O kaip sekėsi išmokti lietuvių kalbą?
– Buvau girdėjęs, kad sunkiausia Europoje yra suomių kalba. Bet man viena vienuolė pasakė, kad Europoje sunkiausia yra lietuvių kalba. Sudėtingas ir kirčiavimas.
Man išmokti kalbos prireikė maždaug dvejų metų. Esu girdėjęs, kad atvažiavę čia studentai ją išmoksta per metus. O lietuviai ispanų kalbą išmoktų per pusmetį. Ji lengvesnė.
– Kodėl pasirinkote Kauną?
– Ketverius metus praleidau Vilniuje, paskui Kaune. Kaunas yra draugiškiausias miestas Lietuvoje. Jei tu nori rasti darbą Vilniuje, turi išsiųsti 30 gyvenimo aprašymų. Kaune užtenka poros skambučių. Kažko reikia? Sulauksi pagalbos, nes čia bendruomeniškas miestas.
Kaune jaučiamas bendravimas ir atsipalaidavimas. Kai taip sakau, kartais vilniečiai ant manęs pyksta.
Tie, kurie pavydi, ras šimtus priežasčių pavydėti.
– Dirbate su jaunimu. Jūsų nuomone, ar jaunam žmogui dabartiniame pasaulyje yra daugiau galimybių, ar slidžių kelių?
- Galimybių. Jaunimas turi daugiau pagundų, bet daugiau ir aiškumo. Studentas feisbuke gauna daug bevertės informacijos, bet jei kartą per savaitę jį pasiekia naudinga informacija apie pilietiškumą, savanorystę – tai yra gerai.
– Prieš didžiąsias metų šventes tampa populiaru kalbėti apie atleidimą, apie atsiprašymo galią.
– Dabartinis pasaulis yra feisbuko, instragramo pasaulis. Tačiau kas būna, kai kitam nutinka kas nors gero, pavyzdžiui, kad ir politikas gauna postą? Žmonės nesidžiaugia, jie kritikuoja.
Tie, kurie pavydi, ras šimtus priežasčių pavydėti. Užuot pasveikinę niekina.
Kalbant apie atleidimą, kai atsiprašai – tu miegi ramiai. Klausiu studento: kiek kartų per dieną pasakei savo merginai „myliu“. Dešimt? O kiek kartų atsiprašei? Nė vieno.
– Kokios yra blogiausios žmogaus savybės?
– Puikybė yra blogiausiais blogis. Turime ugdyti nuolankumą. Nuolankumas nėra lankstymasis, nuolaidžiavimas. Tai išmintis.
Nuolankus žmogus yra labai išmintingas. Jam visada atrodo, kad aplinkui yra žmonės, geresni už jį.
