– Kas jums pačiam yra Velykų šventė?
– Velykos, ko gera, gražiausia, kas gali nutikti gamtoje ir žmogaus sieloje. Tai daugiau negu atgimimas. Tai prisikėlimas. Nors mes nutuokiame, kad esame amžini, mūsų tikėjimui visgi reikia patvirtinimo patirtimi. Tikėjimas negali būti ideologija, negali būti knyga. O gamta mums kaip tik labai akivaizdžiai patvirtina šį atgimimo faktą, jeigu stebime ją ir jaučiamės esantys jos dalis.
Dar Velykos man apie mūsų laimėjimą, kad esame kartu, esame vieni kitiems reikalingi. Negali būti gero santykio su Dievu be gero santykio su žmogumi. Mūsų gyvenimo prasmė yra ne tik mes patys, ne tik mūsų bėdos, bet viskas, kas įkūnyta šiame socialiniame pasaulyje, kuriame esame vieni kitiems be galo reikalingi. Juk net duonos negalėtume nusipirkti be kitų žmonių darbo. Be kitų žmonių įgūdžių negalėtume ko nors išmokti.
Per Velykas bandome apvalyti save, kad būtume mažesnė kliūtis žmogui, kuris yra šalia. Kaip sako Rytų religijų išmintis, jeigu turi priešą, ieškok savyje problemos, kodėl jis negali tavęs mylėti. Taigi iki Velykų turime ateiti be šių priešų, nukelti nuo kelio kliūtis, kurios mums trukdo matyti vieni kitų gerumą.
Tos kliūtys – mūsų vidinės sielos užuolaidos, per kurias žvelgiame į kitą su kritikos dvasia, kritikuodami net gerus dalykus ir taip atsidurdami Kaino dvasios spąstuose. Tačiau neišmokę džiaugtis kito pasiekimais ir laime ir patys nebūsime laimingi. Todėl reikėtų būti dėmesingiems, praskleisti tas užuolaidas, kad pradėtume į kitus žvelgti per gėrio dvasią.
– Pagal religiją prisikėlimas mūsų laukia tik po mirties. Ar nėra pavojaus, kad tikintis žmogus, laukdamas pažadėto Rojaus, nuvertins gyvenimą ir pamirš juo džiaugtis?
– Liečiant mūsų tikėjimo šerdį, mes, krikščionys, tikime prisikėlimą iš mirties. Mes tikime kūno prisikėlimą. Ir turime nuojautą, kad esame amžini, kitaip gyvenimas, kuris pasibaigs po 10, 20 ar dar kažkiek metų, atrodytų beprasmiškas, nebūtų prasmės kurti savo ateities, šeimos, karjeros. Tačiau Dievo sūnaus prisikėlimas mums rodo gyvenimo pergalę, nepaisant mūsų senėjimo, ligų ir kūno mirties. Prisikėlimas – tarsi patvirtinimas, kad aš esu nusitęsiantis į begalybę.
Tačiau klaidinga manyti, kad svarbus tik prisikėlimas, o gyvenimas nesvarbus. Žmogus sukurtas laimei, nepaisant to, kad esame visi šlubuojantys savo mintyse, siekimuose, savo pasirinkimuose ir skoniuose. Tie paklydimai įvardijami kaip gimtoji nuodėmė, kaip žmonijos nuodėmės tąsa, tačiau žmogus vis tiek sukurtas laimei, nors ir turi pereiti per mirtį. Ir mūsų „laba diena“, „labas vakaras“, „būk sveikas“ bei visi kiti palinkėjimai tai primena.
Labiausiai saugotis reikėtų ne tiek pykčio, nes pyktis gali būti ir šventas, bet neapykantos.
Gyvenimas yra begalinė kūryba, kurioje amžiams įspaudžiamas mūsų pačių asmeninis grožis, nes žmogus, siekdamas grožio aplinkoje, gražėja pats.
– Šios Velykos pasauliui nėra taikios. Kaip atrasti ramybę, kai širdyse kaupiasi baimė, nerimas ir pyktis dėl neteisybės?
– Labiausiai saugotis reikėtų ne tiek pykčio, nes pyktis gali būti ir šventas, bet neapykantos, kuri plinta pasaulyje dideliu greičiu. Neapykanta, kito žmogaus, kad ir kas jis būtų, nekentimas atveria duris kitam žingsniui – žiaurumui. Žiaurumas niekuo negali būti pateisintas, kaip ir karas, tačiau neapykantos fone jis pradedamas teisinti. Įsileidus į širdį neapykantą, žmonės pradedami skirstyti į grupes, į tautas, kurias galima žudyti.
Ta neapykanta šiandien skaldo ir mus pačius – per socialinius tinklus, internetą, nuotolinius draugus. Mums didžiulį nuostolį jau padarė pandemija, kurioje buvo daug susiskaldymo ir neapykantos vieni kitiems. Neapykanta be galo nuostolinga visais atžvilgiais, nes ji veda į tai, kas dabar vyksta Ukrainoje. Mes turime būti vieningi, tai reiškia – turėti bendrą viltį.
Turime išsaugoti atjautą širdyje netgi tada, kai nežinome Kūrėjo planų. Niekada neturėtume kūrinijos blogio pastatyti šalia Dievo. Dievas yra kūrėjas, o visa kita yra tik kūrinija. Todėl kviečiu prašyti stebuklo malonės, kad karas baigtųsi kuo greičiau.
– Sunku protu priimti, kad Dievas gali leisti vykti tokiems dalykams, kurie šiuo metu vyksta Ukrainoje. Kaip ši situacija atrodo dvasininko akimis?
– Dievas kiekvienam iš mūsų dovanojo laisvę. Todėl žmogus turi laisvę pasirinkti ir labai gerus, ir labai blogus dalykus. Dievas gali sustabdyti blogį, bet jis iš žmogaus neatima jo laisvos valios. Dėl šios laisvės šiandien turime tai, ką turime. Ką veikia Dievas? Gerbia žmogaus laisvę, tačiau, jeigu žmogus labai trokš ir prašys, kad šis blogis liautųsi, Dievas turi galią jį sustabdyti.
Kodėl taip nevyksta? Reikia žinoti, kad tokiose skaudžiose žmonėms ar tautai situacijose mes labai paaugame savo tikėjime. Skamba kaip akibrokštas, bet Dievas turi vadinamąją išgelbėjimo ekonomiką. Jis blogį panaudoja tikėjimui augti.
Taigi mes esame sukurti laisvi ir galime eiti labai toli į gėrį ir labai toli, kaip matome, į blogį. Šimtmečius kurtas grožis, kultūra, socialinė gerovė gali būti sunaikinta per kelias dienas. Žinoma, tai negali būti niekaip pateisinama, jokia laisva valia. Tai blogis, kurį būtina bendromis jėgomis sustabdyti.
Žinia, šiandien stačiatikių lyderiai laimina karą, mato jį kaip apsivalymą. Tai priartėjimas prie musulmoniško švento karo įvaizdžio. Krikščionys niekada neturėtų tokio požiūrio toleruoti. Negali būti švento karo. Negalima Dievo vardu skleisti blogio ir naikinti vieną tautą. Deja, per rusų tautą esame prie to priartėję. Žmogus, būdamas neapykantoje, yra tarsi aklas, jam reikia ypatingos malonės, kad jis praregėtų.
Šiandien stačiatikių lyderiai laimina karą. Tai priartėjimas prie musulmoniško švento karo įvaizdžio.
– Tokiose situacijose supranti, kad negali remtis niekuo, kas yra išorėje, nes bet kada viso to gali netekti. Kuo tuomet remtis?
– Pasaulyje mes turime labai daug gražių dalykų, pavyzdžiui, mūsų parapija yra laimėjusi nuostabų projektą aplinkai gražinti, kiti gražina namus, savo šeimų gyvenimus. Tačiau karo fone visa tai iš tiesų yra tik dulkės. O kas yra fundamentali, nesugriaunama vertybė? Pats žmogus – kaip tiesa, kaip gyvenimo prasmė.
Karas mums visiems davė svarbiausią pamoką – kad viskas yra labai trapu. Šiame fone suprantame, kad daug kur be reikalo barėmės, be reikalo vieni kitiems priekaištavome, kovojome vieni prieš kitus ir dauginome neapykantą.
Tikėjimas susijęs su taikia širdimi. Aš negaliu apie save pakeisti kilometrus besidriekiančios erdvės ir joje esančių žmonių širdžių, bet bent jau metrui apie save galiu turėti poveikį. Ir tas metras turėtų būti taikos metras: ar būčiau šeimoje, ar darbe, ar autobuse, ar parduotuvėje... Žmonės sugeba net prie prekystalio susipykti. Taigi reikėtų savyje turėti tiek ramybės ir meilės, kad ją galėtume skleisti ir kitiems. Tik tai mums suteiks blaivų požiūrį, nes nugalėti neapykantai nėra kito kelio, kaip meilė.
Ir šiandien skaudžių įvykių akivaizdoje mes matome žmonių atsivertimą, matome jų jautrumą. Manau, per Verbų sekmadienį didžioji dauguma bažnyčių buvo sausakimšos. Mūsų Išlaužo bažnyčia tikrai buvo pilnutėlė, žmonės iš lauko tiesiog stūmė kitus, kad kažkaip patektų į vidų. Aš džiaugiuosi, kad tikėjimas yra gyvas. Svarbiausia, į žmogų kreiptis ne per priekaištą, nes tuomet toliau dauginsime neapykantą, o per gėrį. Kiekvienas iš mūsų stengiamės puoselėti tą gėrį, tik mums reikia šiek tiek padėti, praplėsti horizontą.
– Šiandien sakoma, kad deklaruoti esant už taiką neužtenka, nes tai – pasyvi pozicija...
– Būti vidinėje taikoje ir ramybėje – tai nereiškia pateisinti karą ir būti pasyviam. Pastebėjau, kad tie, kurie garsiai nerėkia prieš karą socialiniuose tinkluose, yra daug aktyvesni realiuose veiksmuose. Mūsų mažytėje parapijoje per vieną sekmadienio rinkliavą surinkome Ukrainai daugiau kaip tūkstantį eurų. Tai kosmosas, paprastai per vieną kartą surenkame ne daugiau kaip 250 eurų. Ir šie pinigai buvo pervesti tyliai.
Žmogus, kuris rūpinasi savo vidine ramybe, padaro daugiau negu rėkiantis žmogus, kuris labiau skaldo, nei kuria. Jei aš esu taikios širdies, net ir matydamas, kad ir ukrainiečių yra visokių – ir turtingų, ir reikalaujančių ar kuo nors nepatenkintų, mano taiki širdis vis tiek žinos, kaip jiems padėti. Turėti taikią širdį nereiškia pateisinti prievartą. Tai būtų pasyvi širdis.
– Kaip, jūsų manymu, Bažnyčia prisideda prie šios taikos ir ramybės puoselėjimo?
– Žinoma, kiekvienas dvasininkas – atskira asmenybė ir elgiasi pagal savo asmenines dovanas, bet pati krikščioniška religija, palyginti su kitomis, o man teko pažinti ir budizmą, induizmą, yra labiausiai atsigręžusi į žmogų. Šiandien mes nesakome, kad bažnyčia yra atskiri kunigai, vyskupai ar kiti dvasininkai. Bažnyčia yra žmonės, kurie į ją ateina ir turi daug galios ją keisti. Popiežius Pranciškus labai aiškiai tai parodė klausdamas, kas bažnyčioje blogai ir kas gali būti patobulinta, jau ne vyskupų ir kunigų, o bendruomenių, žmonių. Tokio atsigręžimo į žmones nėra buvę 2000 metų.
Kiekvienas žmogus gali įeiti į mūsų bendruomenę ir aktyviai vykdyti pokyčius. Bažnyčia yra nuolatinėje kūryboje ir kaitoje. Gal kam atrodo, kad Bažnyčia dalyvauja politikoje, bet nieko panašaus. Peržengus bažnyčios slenkstį išnyksta ir politika, ir partijos. Lieka tik moralinės vertybės. Kas apie jas garsiai kalbės, jei ne Bažnyčia? Moralė – ne politika, ne kolektyvinė nuomonė, o Dievo duotas prigimtinis įstatymas – nežudyti, nevogti ir pan.
Viliuosi, kad Velykos žmonėms bus su taika. Labiausiai taika linkėtina širdyje, kadangi siaučiant blogiui reikia turėti labai daug artimo meilės, nes reikės labai daug pagalbos kitiems.
