– Regis, visas krikščioniškas pasaulis kasmet būna tiesiog apimtas Kalėdų psichozės. Kas iš tiesų yra Kalėdos šiandieniam žmogui? Ar tai vis dar religinė šventė?
– Turbūt reikėtų išskirti, kokios Kalėdos turėtų būti ir kokios jos yra. Dažnai Kalėdų metas – tai lėkimas ir karštligiškas dovanų ieškojimas. Taip, tai šventiškas, gražus, šeimyniškas, puošnus metas, bet vis dėlto tai laikas, kai verčiamės per galvą.
O kokios Kalėdos galėtų būti? Šiuo metu mes gyvename didžiuliame informaciniame triukšme. Tiek visko vyksta aplinkui ir visa tai mus vienaip ar kitaip veikia, blaško, pritraukia. Tik tuomet, kai žmogus priverstas sustoti, nes patenka į kokią nors nelaimę, jo gyvenime įvyksta kažkas radikalaus, jis ką nors praranda, jis susimąsto apie savo gyvenimo prasmę: ką aš iš tiesų veikiu ir kas man yra svarbu – kokie žmonės, kokie darbai, ką aš noriu pasiekti gyvenime.
Įprastoje kasdienybėje tokiems klausimams tiesiog nelieka laiko, nes nuolat reikia gesinti gaisrus. Taigi Kalėdos, metų pabaiga – kaip tik tas laikas, kurį galima būtų skirti susivokimui, ko aš iš tiesų noriu. Kad vėliau nereikėtų mūsų stabdyti pačiam gyvenimui, pavyzdžiui, paguldžius į ligos patalą.
Raskite laiko sau – tegu 15, 20 minučių per dieną, pusvalandį, tačiau pabūkite su savimi, savo mintimis. Peržiūrėkite savo vertybes, kad susivoktumėte: o kas yra mano gimimas, ką aš noriu šiame gyvenime įkūnyti.
Juk būna, kad žmogus kažko nori, svarsto, svajoja pasiekti kokių nors rezultatų, tačiau kai pamatuoja, kiek tai kainuotų, kiek pastangų reikia įdėti, kiek tai palies kitų žmonių gyvenimus, kokį turės tęstinumą po 10, 20, 100 metų, amžinybės žvilgsniu, akivaizdžiai pasimato, kas tikrai yra svarbu. Jis susimąsto, ar tikrai verta už tą pasiekimą mokėti taip brangiai.
Taigi Kalėdos – pats metas peržiūrėti savo gyvenimą, juolab kad jos sutampa su metų pabaiga. Kas per juos įvyko, kas buvo gerai, ką buvo galima padaryti dar geriau, o gal kažką reikėtų paleisti? Pavyzdžiui, gal graužia sena nuoskauda, kuri trukdo džiaugtis gyvenimu. Mokėjimas paleisti – labai svarbi gyvenimo dalis. Tam, kad gimtų nauji dalykai, reikia kažką paleisti, kad jiems atsirastų erdvės.
– Didžioji dalis lietuvių vadina save katalikais. Tačiau jūs, kaip kunigas, geriausiai galėtume įvardyti tendencijas, kurios vyksta su religijos įtaka mūsų gyvenimui. Kokios jos?
– Vienintelis religingumo kriterijus tikrai nėra praktikavimas, t. y. reguliarus vaikščiojimas į bažnyčią. Ėjimą į bažnyčią galima palyginti su įdomiomis paskaitomis apie gyvenimą, į kurias tau norisi nueiti, arba su profesine prasme tau įdomių kursų lankymu. Po tokių renginių gali daryti tai, ką ten išmokai ar sužinojai, bet gali nedaryti. Tas pats ir su bažnyčios lankymu. Bažnyčia skatina skirti laiko susimąstymui, atleidimui, ramybės palinkėjimui. Tačiau ar tikrai mes tai padarome?
Taigi tai, ką mes vadiname religingumu, nebūtinai atveria kelią į dvasingumą. Ir, aišku, būna atvirkščiai. Žmonės netaiko jokių religinių praktikų, bet yra dvasingi. Prisiminkime tris karalius – jie nieko bendra neturėjo su Dievo tautos istorija. Tai tarsi žmonės iš šalies, kurie tiesiog pirmi ateina į prakartėlę. Tačiau jie nėra atsitiktiniai svečiai, jie – ieškotojai, o jų širdys – atviros ir didelės.
Taigi dvasingumas gali reikštis skirtingais keliais. Prisiminkime Leonidą Donskį, pernai iškeliavusį. Kaip jis mokėjo sukviesti žmones į santaros ir šviesos susitikimą, kiek šviesuolių subūrė aplink save.
Tam, kad gimtų nauji dalykai, reikia kažką paleisti, kad jiems atsirastų erdvės.
Iš esmės religija – mūsų visuomenės atspindys. Jei visuomenė juda į gylį, tai ir religija juda į gylį. Tačiau klausimas, ar mes einame į gylį visuomenės mastu? Ar, matydami problemą, mes iš tiesų bandome ją spręsti, iš tikrųjų, iš gelmės, galvodami apie mūsų tėvynę, apie integralumą, apie tai, kaip mes gyvensime toliau, kaip galėtume sugyventi, kaip galėtume problemą išspręsti, o ne ją paslėpti?
Tai ir yra gelmė – susikalbėjimo menas, sugebėjimas išgirsti kitą ir kitokį, kai nedominuoja nei dauguma, nei mažuma, o vyksta dialogas tarp jų, kai kiekvienas mąsto ir įvertina, kaip galėtų prisidėti.
Mūsų dvasingumas, vidinė kultūra nebūtinai susijusi su religingumu, tačiau neatsiejama nuo bendražmogiškų vertybių. Religija kalba apie dvasinio gyvenimo įtaką socialiniam gyvenimui ir visiems kitiems dalykams. Mūsų dvasingumas liktų labai paviršutiniškas ir teoriškas, jeigu mes nebūtume žmogiški, nes dvasingumo, religingumo pamatas yra žmogiškumas.
– Taigi kviečiate būti pirmiausia žmonėmis, kurie vienas kitą gerbia?
– Tikėjimas, religingumas – tai tarsi mūsų bendras stalas, prie kurio galime susėsti ir kurti kartu. Žinia, apetitas ateina bevalgant, todėl jei pradėtume kalbėti, žiūrėti, gilintis, skleisti susikalbėjimo, integralumo kultūrą, manau, keistųsi ne tik mūsų religinis gyvenimas, bet ir mūsų santykių aiškinimosi būdai – tiek išorinėje erdvėje, tiek privačiuose santykiuose, šeimose. Dėl to gerėtų mūsų santykiai su artimiausiais žmonėmis, mikroklimatas darbovietėse ir daugybė kitų dalykų, nes viskas yra su viskuo susiję.
Galiausiai mes daug kalbame apie emigraciją. Viena vertus, aš suprantu jauną žmogų, kuris girdi aplink tiek neigiamų vertinimų – ir tas blogai, ir anas blogai. Jei viskas taip blogai, žmogui natūraliai kyla klausimas: tai ką aš čia veikiu? Reikia greičiau bėgti iš čia, kol yra galimybė. Taip mes pjauname šaką, ant kurios sėdime.
Ar tikrai pas mus taip blogai? Pažiūrėkite, kiek nuostabių žmonių pas mus, kiek išradingų žmonių. Aišku, jeigu save lyginsime su labiausiai išsivysčiusiomis šalimis, tada taip, dar sykį jausimės nelaimingi, kad gauname ne 10 tūkst. eurų per mėnesį ir kad nesame kokie nors magnatai. Tačiau jei pažiūrėsime bendrą Žemės veidą, Lietuva – turtingas kraštas, kuris turi vandens, elektrą, ką valgyti kasdien ir ne po vieną kartą. Apie 70 proc. Žemės gyventojų šių elementarių dalykų neturi, nes jie gyvena kare, prievartoje ir pan.
Nesakau, kad reikia tik žiūrėti į kitus ir nespręsti savo problemų. Tiesiog įvardykime situaciją, kuri yra, nustokime verkti ir pradėkime galvoti, ką dar galime sukurti iš to, ką turime. Ką galime padaryti, kad mums būtų dar jaukiau, kad dar geriau galėtume vienas kitą saugoti ir branginti, leisti išsiskleisti vieni kitų talentams. Mes linkę visas idėjas kritikuoti, esą jei kitas kažką sugalvojo, tai yra blogai. Ką su tokiu mentalitetu galime pastatyti, sukurti, kai patys vieni kitiems trukdome? Užuot kritikavus idėją, gal verčiau reikėtų ieškoti sprendimo, kaip ją patobulinti? Kritikuoti labai paprasta, o pasiūlyti konstruktyvų sprendimą yra daug sudėtingiau.
Kalėdas siečiau ir su šia tema. Juk Kalėdos yra naujų idėjų, naujų iššūkių, naujų galimybių gimimas. Jeigu mes palaikysime vieni kitus, jeigu tiek savo, tiek kito tvarte sugebėsime atrasti Dievą, tai ir bus nuostabiausia Kalėdų šventė. Žinoma, mes nepakeisime dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso, bet mes galime apsidairyti aplink ir pradėti nuo savęs. Yra dalykų, kuriuos mes tikrai galime padaryti – santykiuose su kitu žmogumi, su pačiu savimi, darbe...
– Kalėdos – taip pat ir labai šilta, žmogiška šventė, per kurią tikimės gauti tai, ko mums turbūt labiausiai trūksta. Ko gi mums trūksta labiausiai?
– Kiekvienas žmogus, koks jis bebūtų „kietas“, turi vidinį poreikį būti priimtas, jis trokšta šilumos, būti išgirstas, palaikytas, apkabintas. Žmogus tokia būtybė, jam tai būtina. Tuomet kyla didžiausias klausimas – o kas tai padovanoti kitiems?
Mes linkę visas idėjas kritikuoti, esą jei kitas kažką sugalvojo, tai yra blogai. Ką su tokiu mentalitetu galime pastatyti, sukurti, kai patys vieni kitiems trukdome?
Kalėdos – tai tapimas gyvybės duona kitam, tuo, kas maitina žmogų jo gyvenime, jo idėjų pasaulyje. Kas trukdo man tapti gyvybės duona žmonėms, kurie yra šalia manęs? Taip, nepamaitinsime viso pasaulio, bet galime savimi, savo palaikymu, savo šiluma pamaitinti du–tris, kurie yra šalia. Ne veltui yra toks posakis: geriausia daugyba yra dalyba.
Bėda tik ta, kad padarę gerą darbą mes iš karto tikimės atpildo, o jo negavę pykstame. Jei darytume gerus darbus suvokdami, kad padėka gali ateiti visai iš kitur, pamatytume, kad atpildas visada sugrįžta.
Niekas niekur nedingsta pasaulyje. Jeigu tu paleidi gerą žodį, gerą mintį, jis sugrįžta. Galbūt iš kitur, galbūt ne iš karto, o po metų, dvejų, galbūt net po 10 su kaupu. Svarbiausia tuo tikėti. Dievo motina išėjo neturėdama jokios vilties ar aiškaus matymo, tik geros nuojautos vedama. Taip visą gyvenimą ir keliavo – ir viskas jai sugrįždavo su kaupu. Nebūtinai dabar ir čia – būdavo ir tikrai labai sunkių etapų, kai neabejotinai norėdavosi sustoti.
Taigi Kalėdos – puikus metas patikėti, kad žmogus vis dėlto sukurtas pagal Dievo paveikslą, vadinasi, giliai savyje yra kūrėjas ir gerumo pilnas. Ir jei atrandi savo gyvenimo ir kito žmogaus gyvenimo tvarte dieviškumo šaltinį, tampi kaip tie trys karaliai, išminčiai. Mes tarsi perlų ieškotojai gyvenimo kasdienybėje, kuri kartais atrodo pilka, nuvalkiota. Bet jeigu mes vis tiek nepailsdami tų perlų ieškosime, net jei nerasime jų kasdien, atpildas grįš su kaupu. Svarbiausia nelaukti greito rezultato ir neužmušti savo noro daryti gerus darbus lūkesčiais.
– Taigi geri darbai sugrįžta. O ką daryti su pykčiu ir blogomis mintimis? Kaip jų atsikratyti?
– Tas pats dėsnis veikia blogus darbus ir piktus žodžius. Žmogus sako – „atkeršijau“. Kam jis atkeršijo? Tik sau. Bet kokia paleista pikta dvasia grįžta mums patiems. Mes esame tie pirminiai vartotojai. Jei sprogsta tavo atominė elektrinė, tu daugiausia ir gauni radiacijos. Kaip tai galima transformuoti? Gerais darbais.
Krikščionybėje labai stipri transformacijos idėja: „Aš paversiu duoną savo kūnu ir krauju.“ Vadinasi, savo gyvenimu. Ką reiškia tapti duona kitam žmogui? Jeigu mes sugebėtume visas apkalbas, piktumus, pagiežą perkeisti gera energija, gerais darbais, impulsais, įsivaizduokite, kaip keistųsi pasaulis aplink mus.
Tokių Kalėdų ir norėčiau palinkėti 15min skaitytojams.
