Iš Klaipėdos rajono Veiviržėnų kilusio M.Surplio gyvenimo aprašymas – tikrai ne kasdienis. Nuo 2002 iki 2006 metų jis studijavo Telšių Vyskupo V.Borisevičiaus kunigų seminarijoje. Po seminarijos M.Surplys Klaipėdos universitete įgijo religijos mokslų bakalauro kvalifikacinį laipsnį bei mokytojo profesinę kvalifikaciją, vėliau – ir edukologijos magistro kvalifikacinį laipsnį. Po to – keleri metai darbo privačiose įmonėse, o nuo 2010-ųjų M.Surplio profesiniame gyvenime atsirado švietimas.
15min pokalbis su M.Surpliu – apie jo paties pasirinkimus, juose atsiradusias abejones bei dabartinę situaciją, iššūkius mokykloje.
Bažnyčia Mariaus gyvenime buvo svarbi nuo pat vaikystės. Tėvų namuose gyveno ir Mariaus močiutė, kuri jį, dar vaiką, vesdavosi į maldos namus. Kiek ūgtelėjęs jis pradėjo patarnauti Šv. Mišioms, bažnyčioje skaityti skaitinius. Artėjant mokyklos baigimo metams pasidėjo svarstymai: ką rinktis toliau?
„Man įspūdį buvo palikę mūsų parapijos kunigai, lūkesčių dėl manęs turėjo ir močiutė, sakydama: eik, anūkėli, į seminariją, kunigu būsi“, – prisiminė pašnekovas.
Baigęs mokyklą Marius rinkosi iš dviejų – informatika arba kunigystė. Pasirinko pastarąją: „Net ir neprisimenu, kas galutinai pastūmėjo. Aišku, kai tau aštuoniolika–devyniolika metų, jauno žmogaus pasirinkimai ne visada paremti racija, protu ir panašiai. Kur širdis veda – ten ir eini.“
– Turbūt galima sakyti, kad mūsų pasirinkimus lemia aplinka, kurioje esame, žmonės, kurie yra aplink mus. Jūsų atveju – močiutė bei įspūdį palikę kunigai?
– Taip. Per mano vaikystę ir paauglystę parapijoje pasikeitė trys kunigai. Jiems juk irgi garbės reikalas, jei iš jų parapijos kas nors išeina į kunigus. Mus, patarnautojus, ragindavo: gal kuris norite būti kunigu? Būdavo, kunigai per mišias mums uždeda stulą (liturginių drabužių dalis – ilga plati juosta). Daug kas bažnyčioje atrodė įdomu, kažkiek paslapties tame, atrodė, irgi yra.
Be to, matai, kad kunigas yra žmogus, kuris visur gerbiamas, visur prašomas. Bent jau tuomet taip būdavo, nes dabar pagarbos matosi vis mažiau. Ne paslaptis, kad tuo metu atrodė – kunigai gana neblogai gyvena materialine prasme. Tai irgi žavėjo, kaip ir suvokimas, kad šiame pasirinkime esi nepriklausomas, vienas. Tokius mačiau pliusus. Apie minusus tuo metu negalvojau. O jie pasimato vėliau. Tarkime, vienišumas, nes supranti, kad visą laiką esi vienas. Ypač tai pasijunta ėmus kalbėtis su į pensiją išėjusiais kunigais.
Juk paprastai pas seną žmogų atvažiuoja anūkai, vaikai, o kunigystėje lieki visiškai vienas, niekam nereikalingas. Visą gyvenimą buvai gerbiamas, bet kai sveikata pašlyja – tampi atstumtas, nei tavęs kas lanko, nei esi svarbus. Vienišumo jausmą dvasiškiai labai stipriai jaučia, tokių pavyzdžių aš irgi mačiau.
– Seminarijoje praleidote penkerius metus. Nemažai.
