Tik klausimas, kaip ją pasiekti. Apie tai ji savo patirtimi Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“. Nuo išsivadavimo iš grožio standartų, valgymo sutrikimų iki slaugės darbo, kuris jos požiūrį į gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.
Aurimas Mikalauskas: Tu esi labai geras pavyzdys tokio laisvo žmogaus, bent jau stebint socialiniuose tinkluose taip atrodo. Norisi suprasti, kaip tą laisvę susikūrei?
Vaiva Rykštaitė: Mokykloje darėme tokius sąsiuvinukus, juose reikėjo parašyti vieniems apie kitus, pavyzdžiui, apibūdink mane trimis žodžiais, tai reikėjo parašyti, kokią frazę aš sakau dažniausiai. Ir mano draugė kokioje devintoje klasėje parašė, kad aš dažniausiai sakau „ai, man tai dzin“. Man ir dabar dažnai būna tiesiog dzin, ne tai, kad aš negerbiu, bet aš tiesiog negalvoju labai daug, ką kiti pagalvos, aš visai negalvoju.
Mano radare to nėra, gal dėl to, kad mano savivertė yra per išsilavinimą. Aš visada norėjau turėti gerą išsilavinimą, nes man taip tėvai diegė. Man svarbu būti švariai, nenoriu būti purvinomis panagėmis, man tai rūpi. Nenorėčiau dvokti, būti nešvari ir ko nors nežinoti, čia mano nesaugumo dalykai, kur jausčiausi blogai. O kiti dalykai man nesvarbu. Man patinka gražiai atrodyti, bet nebijau ir negražiai atrodyti. Supratau, kad jei visada nori būti graži, tai yra spąstai. Aš daug žmonių pažįstu iš soc. tinklų ir kai jie pas mane ateina gyvai, aš jų neatpažįstu, nes ta moteris būna daug baisesnė gyvai, nes internete savo rodo tik su filtrais ir pačiu gražiausiu kampu.
Aš galvoju, kaip nenorėčiau būti tik gražia visą laiką per atstumą, aišku, galėčiau tai susikurti, yra tų filtrų. Dabar taip lengva tiktai grožį transliuoti. Bet ar tai yra laisvė? Tai yra nelaisvė, nes aš nuolat bijočiau būti pamatyta tikra. Tai garsiai ir galvoju kaip kokioje terapijoje, kad laisvė man yra, jei aš užbėgčiau už akių visiems tiems dalykams, tada nebeliktų vietos kažkokioms nelaisvėms. Aš apsisprendžiu, kas svarbu, kas ne, ir kitus dalykus visai paleidžiu.
Ne tik su išvaizda, bet ir su kitais dalykais yra prioritetai. Pavyzdžiui, dabar pas mano mamą namuose, nėra kur dėti daiktų, tai mano vaikų daiktai arba ant žemės, arba lagaminuose, labai didelis bardakas. Aš dėkinga mamai ir jos vyrui, kad jie mano betvarkę toleruoja. Aš galėčiau praleisti porą valandų viską tvarkydama, bet dabar turiu limituotą valandų skaičių Lietuvoje ir man dabar yra prioritetas pabūti, pavyzdžiui, čia, su jumis, susitikti su seniai matyta drauge, o ta tvarka nėra prioritetas.
Atėjo draugė į tą bardaką ir sako man oho. Ir nei aš atsiprašinėsiu, nei ką, nes aš žinau, kodėl taip yra ir kur aš einu su ta betvarke, ką aš gaunu. Mėgstu tvarką, bet jei negaliu susitvarkyti, galiu lengvai paleisti.
A. M.: O kaip viskas atrodo Havajuose? Skiriasi ar viskas taip pat kaip Lietuvoje, nieko naujo?
V. R.: Labai daug nuo konteksto priklauso, kas Havajuose atrodo nesvarbu, Lietuvoje svarbu. Pavyzdžiui, išvaizdos dalykai ir statuso dalykai yra kitaip išreiškiami. Keliavimas arba gyvenimas svetur tą stipriai praplečia. Mes, Lietuva, esame tokie mažiukai ir tada visi kažkaip šalia trinasi, labai norisi prilygti.
Havajuose kur kas daugiau laisvumo, tokia klišė, bet multimilijonieriai nebando parodyti, kad jie turi pinigų. Kam reikia, tas žino. Aišku, visame pasaulyje yra žmonių, kurie mėgsta blizgučius ant savęs dėtis ir tą statusą signalizuoti. Galbūt to reikia kokiam nors versle, tai yra signalai, kurie reikalingi. Tačiau šiaip Havajuose to nematau, o Lietuvoje man įdomus reiškinys, kad nors alga santykinai maža, bet net kasininkė turės tobulą manikiūrą, tą gelinį, kuris kainuoja.
Man jis yra brangus, nors aš visai gerai uždirbu. Man atrodo čia nesąmonė. Nesmerkiu jokiu būdu, bet labai įdomus pinigų dėliojimas pagal pajamas ir prioritetus. Ir dar labai didelis įsipareigojimas laiko prasme, nes turi eiti kas dvi savaites ir taikytis prie manikiūristės. Galvoju, kad čia labai svarbu tie nagučiai. Kaip mano kita draugė sakė Havajuose, pabūni Lietuvoje kokį mėnesį ir po to sakai, viskas, darykit, pasiduodu. Toks spaudimas atsiranda, kad pas visas viskas taip tobula, čia gal yra žmogaus psichologinis prisitaikymas, nori pritapti prie sociumo.
Tarp mano draugių Havajuose atrodytų keistai toks išsičiustymas. Labai kontekstualu ta laisvė, tas suvokimas. Kuo daugiau keliauji, į kuo daugiau kontekstų save įdedi, tuo viskas tampa takiau. Ten taip darom, čia taip, o tai kas aš esu? Iš tikrųjų aš prisitaikau. Man labai patinka apsirengti pagal vietą, pavyzdžiui, Indijoje vienaip, Londone kitaip.
A. M.: Kitas klausimas, kurį labai noriu paliesti – valgymo sutrikimai. Iš kur jie atsirado? Su kuo jie susiję?
V. R.: Tai buvo susiję su modelio darbu. Kai lankiau pamokas, kur reikėjo dar tik vaikščioti per parketą Kaune, man pasakė, kad "mama tai tau kotletų nepagaili, matau". Ir nuo šito man prasidėjo valgymo sutrikimas, kuris truko dešimt metų. Bet aš niekada neturėjau antsvorio, aš buvau per kūda. Prisimenu, garsus Lietuvos dizaineris man pasakė, kad esu per kūda. Aš to nemačiau, atrodė, kad turiu būti dar mažesnė.
Aš tą grožio standartus atitinkantį kūną tarsi gavau dovanų, ilgas kojas ir pan., bet bandymo įtilpti, susimažinti vis tiek buvo. Tik vėliau, metusi visas dietas, pamačiau, kad man svoris tai neauga. Tačiau aš to nežinojau, nes tuo metu buvo labai didelė baimė, kad jis augs. Badavau, valgydavau ir vemdavau, esu dariusi naktį atsispaudimus, suvalgydavau saldainį ir savęs nekęsdavau. Neturėjau nei anoreksijos, nei bulimijos, manau, turėjau grynai valgymo sutrikimą.
Pavyzdžiui, vakarieniaujame su draugais, su kuriais kartu dirbome Londone, visi užsisako ką nors normalaus, nes visi labai alkani po darbo. Aš imu salotų, nes man daugiau negalima, turėjau tokią programą savyje. Visi pavalgo sočiai, aš salotų, tam kartui soti, o grįžus namo noriu valgyti, alkana, pilvą suka.
Aš maisto namuose neturiu, jo neperku, nes man negalima valgyti, turiu būti kūda. Modeliu tuo metu jau nebedirbau, bet tai buvo likę. Tada aš einu pas savo draugę į spintelę ir iš jos vagiu. Stoviu naktį ir valgau jos granolą, jos sūrio pusę suvalgau, tada man žiauriai gėda. Ryte pasakau, kad suvalgiau, aš tau atpirksiu. O tada, kadangi naktį prisivalgiau, šiandien turiu save nubausti ir turiu šiandien nieko nevalgyti.
Tada nieko nevalgau, geriu tik kavą, sūrio gal kokį gabaliuką ir visą dieną baudžiu save už vakar. Bet pamatau, kad kas nors valgo picą, aš ją pauostau, man galva svaigsta nuo maisto trūkumo ir suvalgau visą picą. Tada vėl save baudžiu. Arba nueinu ir išsivemiu, arba geriu vidurius laisvinančius vaistus, arba darau atsilenkimus naktį ir tada rytoj vėl negalima valgyti, nes aš per daug valgiau.
Nuolat skaičiuodavau, ką valgiau, kiek valgiau, kodėl valgiau ir taip gyvenau dešimt metų, o viskas prasidėjo nuo kažkokio pasakymo. Tai užėmė labai daug minčių, išeikvojo labai daug energijos, grynai žiūrėjimas į savo šikną veidrodyje. O iš tikrųjų tokią stiprią energiją galėjau nukreipti kur nors kitur.
A. M.: Man atrodo, kad yra nemažai žmonių su tuo susiduriančių ir galbūt neieškančių profesionalios pagalbos. Man įdomu, ką parekomenduotum tokiam žmogui, kuris sako, kad čia apie mane kalbama? Koks būtų kitas žingsnis, norint išsivaduoti?
V. R.: Norėčiau turėti kokį gražų patarimą, bet man padėjo tiesiog nėštumas. Aš neturiu jokio metodo, kad galėčiau pasakyti, dariau taip ir man išėjau. Pastojau ir supratai - viskas, nebegaliu laikytis dietų. Prioritetai iš karto pasikeitė, svarbiausia tapo vaiko sveikata, nusiteikiau išstorėti, kad tik vaikas gyvas būtų. Buvo toks susitaikymas, kad nebus jokių dietų, kol aš nėščia.
Aš ir knygoje „Pirmąkart mama“ esu parašiusi tą momentą, kad dabar sau leisiu valgyti ką noriu, kiek noriu, o paskui numesiu tą svorį. Planavau, kad pagimdysiu ir iš karto laikysiuosi dietų, o dabar ėsiu.
Ir nuvariau į prekybos centrą būdama nėščia Kaune, nusipirkau didelį čipsų paką ir giros, nes niekad sau to neleisdavau. Atsisėdau mašinoj viena ir tuos čipsus valgiau, valgiau, valgiau ir aš pamačiau, kad kai aš sau leidžiu, man ne tiek daug jų ir norisi. Kai tikrai galima valgyti be ribos… Jau viskas – galima.
Tada man pamažu grįžo soties jausmas. Ir aš tada pradėjau jausti, kada tikrai alkana esu, kada noriu kažko sūraus, nesveiko, kada normaliai pavalgyti patiekalą visą. Ir tada aš pradėjau valgyti visą patiekalą ir pamačiau, kad pavalgius vėliau valgyti nebenoriu. Tai man buvo atradimas, nes dažniausiai valgiau tik salotų, tik gabaliuką mažą, paskui nuolat alkyje gyvenau. O čia, geras, pavalgai pietus ir iki vakaro nebenori, vau.
Mano vyras – savamokslis virtuvės šefas, tai jis man gamino pusryčius, pietus, vakarienę ir aš pradėjau valgyti normalius patiekalus. Šiaip vegetarė esu, bet su viskuo, majonezu, padažais ir pan. Pradėjau valgyti ir tada žiūriu, kad aš svorio nėštumo metu visai nepriaugau. Mane siuntė į kitą Havajų salą tyrimams, kad aš svorio nepriaugau. Aš tuo metu tikrai valgiau viską, jie pažiūrėjo, kad viskas gerai, taip būna, toks kūnas. Ir tada pagalvojau, kad galbūt aš galiu valgyti viską ir tas svoris neauga? Ir po to, kai pagimdžiau, žindant norėjosi labai daug valgyti, valgiau daug, bet svoris ir vėl neaugo.
Tada atradau malonumą valgyti ir iki šiol man maistas yra tokia šventė, tokia dovana. Aš labai ilgai renkuosi, turi būti sveika, skanu ir su viskuo. Ir maistą jaučiuosi atradusi kaip žmonės būna seksą atranda vėliau gyvenime ir tada būna vau, jūs čia visi taip darėt ilgai ir manęs nebuvo šiame vakarėlyje? Tai aš dabar su maistu taip. Aš valgau kai tik galiu, bet man nebeliko emocinio valgymo, man nebeliko bausmių ir apdovanojimų sistemos, tiesiog jos nebėra. Atsirado režimas, valgau ryte, pietums, vakare ir viskas.
A. M.: Dar norėčiau pasikalbėti apie slaugą. Turiu tavo citatą: „Slauga iš manęs atėmė ambicijas, kurias bandau susigrąžinti. Pagalvojau, koks skirtumas, ką tu darai dabar, jei paskui po savimi darysi ir neatsiminsi, kuo buvai.“ Papasakok truputėlį apie tą periodą.
V. R.: Slauga tikriausiai mane pakeitė stipriausiai – visiškai mane ištaškė, išdaužė gerąja egzistencine prasme. Studijų metais pasakiau močiutei, kad varysiu į Afriką savanoriauti, padėti žmonėms, o ji pasakė, kad tu nori tik egzotiškų atostogų ir nori pasirodyti, kad esi labai gera, jei norėtum tikrai padėti, Lietuvoje pilna senelių namų, va čia tai būtų pagalba. Ir tada paleidau tokią mintį, kad noriu padirbti senelių namuose, galvoju, aš įrodysiu močiutei, kad esu tikrai gera, o ne atostogų noriu Afrikoje.
Matyt, buvo tokia nesąmoninga mintis, bet ji buvo. Ir dirbu sekmadienį savo dėvėtų drabužių kioske, atėjo moteris ir nusipirko septynis vientisus maudomukus nepasimatavusi ir nepaklaususi kainos. Paklausiau, kam jai jie, o man atsakė, kad tau, vaikeli, geriau nežinoti, bet paskiau pasakė, kad juos deda seneliams ant sauskelnių viršaus, nes kai serga alzheimeriu, jie rankas susikiša ir labai išsiterlioja, o dėl vientisų maudomukų negali susikišti rankų į sauskelnes. Pasakiau, kad noriu pabandyti padirbti. Davė telefono numerį ir pasakė, kada ateiti.
Atėjau su ilgais raudonais akriliniais nagais, pirštines deduosi ir viskas plyšta. Slaugės buvo vietinės Šančių rajono moterys, sako, einam, jei galėsi pakeisti sauskelnes, galėsi dirbti. Jei ne, tau čia nėra ką veikti. Aš galėjau pakeisti sauskelnes, man nebuvo šlykštu. Man iš karto buvo toks nubloškimas, kažkas panašaus, kaip klausantis tinklalaidės apie Ukrainą, kai ten į misijas važiuojantys lietuviai sako, kad kartu tai yra ir ego dalykas, ir jaudulys, kad tu tikrai lietiesi prie gyvenimo ir mirties. Darai kažką ir didingo, ir prasmingo, ir baisu, bet kartu jauti kažkokį lyg ir katarsį.
Įėjus į senelių namus pamačiau, kad va čia tai tikra. Kažkas ir baisaus, ir tauraus viename, nes ten vasarą karšta, jokių kondicionierių, musės skraido, dvokia ir jie visi tiesia rankas su prašymu jiems padėti. Bet paskui yra labai toks didelis kaip pasitenkinimas, kad aš pakeičiau, padariau, aš išmaudžiau, palengvinau, apkamšiau. Jaučiausi padariusi prasmingą, gerą darbą, prie to galima labai priprasti, labai apdovanojantis jausmas.
Pradėjau dirbti, aš dar buvau mergina, turėjusi vaikiną, bet, pavyzdžiui, vyrų lytiniai organai, keiti sauskelnes, viską ten matai, buvo tokia labai akistata su tuo kūniškumu ir mirtingumu, kokią gali turbūt tik kare patirti ar tikrai kokioje misijoje Afrikoje, nežinau. Pragulos būdavo iki kaulo, jas valyti reikėdavo. Pragulos, pūliai, išmatos, toks buvo nutėškimas į tą žemiškumą ir jis paradoksaliai mane pakylėjo begaliniam gyvenimo džiaugsmui. Kai ant mano rankų mirė žmogus, tiesiogine to žodžio prasme, tada pamačiau, kad koks skirtumas tas tavo statusas, kam aš ką įrodysiu.
Jie visi pasakojo, kas buvo. Buvo rentgenologė, buvo melžėja, jie visi apie save kalbėjo, kad jie buvo. Dabarties jiems tarsi nėra. Ir man tas jų „buvo“, galvoju, nesvarbu, kas buvo, svarbu pasimėgauti, kol esi. Man galbūt net nesąmoningai, bet persirikiavo, kad aš noriu patirti gyvenimą, aš čia atėjau patirti gyvenimo, iš jo pasiimti ką galiu, duoti ką galiu, bet neprisirišti prie statuso, nes jo nebeliks.
Vaiva laidoje „Pradėk Iš naujo“ apie savo vidinę laisvę per skirtingus gyvenimo etapus pasakojo kur kas daugiau – leidomės į tokias temas kaip tapatybės pokyčiai, tapimas mama, smetoniškas auklėjimas ir Kauno realybė, modelio darbas, išsipildžiusi svajonė tapti rašytoja, verslumas, aplinkosauga, kelionės Indijoje, magistro studijos, joga, tikėjimas, filosofija, kelias į Havajus ir būsimo vyro sutikimas, pasaulio pabaigos grėsmė. Laidą galite išgirsti čia. O jei norite sužinoti daugiau apie Vaivą – jos požiūrį į asmenines turinio visatas, santuokos ir šeimos svarbą, protėvių šaukimo tradicijas Havajuose, leidimą kopijuoti kitus kūrėjus, paviršinę ir fundamentaliąją laimes – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.
