– Papasakokite, kaip šiuo metu vyksta kasdienis gyvenimas Kyjive?
– Judėjimo mieste beveik nėra – gyventojai leidžia laiką savo namuose. Vienas iš nunciatūros bendradarbių, gyvenantis už 2 km esančiame vienuolyne, į darbą kasdien eina pėsčiomis. Kartais jis parodo nuotraukas, kuriose užfiksuoti miesto vaizdai. Šiandien jis ėjo kaip tik pro tą vietą, kurioje penktą valandą ryto sprogo viena iš raketų, paleistų į Kyjivą.
Daugiausia po miestą juda savanoriai. Jie išvežioja maistą, kuris atgabenamas traukiniais iš kitų Ukrainos regionų, ir humanitarinės pagalbos rinkinius, siunčiamus iš užsienio. Pastarieji paskirstomi įvairioms humanitarinę pagalbą teikiančioms institucijoms. Šiame procese dalyvauja visi: ir katalikai, ir stačiatikiai, ir musulmonai...
Žmonės labai solidarūs: buriasi į grupes, kurios išvežioja maistą ir kitus būtiniausius daiktus. Tiesa, judėjimas mieste sudėtingas, kelionė trunka ilgiau nei taikiu laikotarpiu, nes atsiranda daug eismo apribojimų, kontrolės punktų. Todėl dažnai savanoriai nespėja nuvykti į visas vietas, kurias buvo suplanavę aplankyti. Tuomet maistas iškraunamas kurioje nors stotelėje, žmonės atvyksta jo pasiimti. Taigi visi viskuo dalijasi.
Šiuo metu labiausiai trūksta vaistų ir medicinos priemonių, nes daug jų naudojama teikiant pagalbą kariams. Viso kito kol kas užtenka.
Organizacijos rūpinasi, kad humanitarinė pagalba pasiektų vaikų darželius, našlaičių namus ir įstaigas, kurių darbuotojai padeda benamiams ar kitiems socialiai pažeidžiamiems asmenims. Žmonės vis dar gali įsigyti maisto parduotuvėse. Vyriausybė informavo, kurios parduotuvės mieste dirba. Žinoma, prekių pasiūla ribota, bet jų yra. Taip pat miesto valdžia pasistengė, kad atsirastų vietų, kuriose žmonės galėtų pavalgyti nemokamai.
– Ar teko girdėti, kokia situacija kituose Ukrainos miestuose?
– Prieš keletą valandų kalbėjausi su Charkive esančiu katalikų vyskupu. Ten situacija sunkesnė, dažniau vyksta bombardavimas, bet humanitarinė pagalba pasiekia ir šį miestą.
Klausiau vyskupo, kaip Charkive gyvena žmonės, nes Kyjive didžioji dalis gyventojų vis dar yra namuose. Pasirodo, Charkive taip pat dar yra žmonių, nepaliekančių savo butų. Be abejo, tai pavojinga, tačiau kai kurių žmonių sveikata yra labai prasta, jiems sudėtinga palikti namus. Tokiems žmonėms būtų per sunku gyventi metro stotyse, bažnyčių požemiuose arba rūsiuose.
Minėtas vyskupas anksčiau ėjo karo kapeliono pareigas, todėl jis ir pats eina dalyti vaikų maistą ir kitus produktus, sauskelnes, higienos priemones. Jis pasakojo: „Vieną dieną dirbome dviese – aš, katalikas, ir tokia moteris, stačiatikė. Pastaruoju metu jau nebėra jokio skirtumo, kokiai konfesijai tu priklausai, kas tu esi – katalikas, stačiatikis, musulmonas, kunigas ar paprastas pilietis.“ Iš tiesų visi padeda, kaip gali, ir tai yra be galo gražu.
Žinoma, Ukrainoje yra vietovių, kuriose situacija dar dramatiškesnė. Mes praktiškai nepalaikome ryšio su Mariupoliu. Ukrainos ir Rusijos atstovai vis bando susitarti dėl Mariupolio gyventojų evakavimo, nes ten nėra nei šildymo, nei elektros, nei maisto, nei vandens. Sunku net įsivaizduoti, ką jie patiria.
Mes, nuncijai, stengiamės padėti žmonėms, atsidūrusiems kritiškose situacijose. Pavyzdžiui, nutiko taip, kad našlaičiai, tarp kurių buvo vieno dviejų mėnesių amžiaus kūdikių, kelias dienas gyveno be elektros. Tokiu atveju skubame pasitelkti diplomatinius kanalus – prašome Šventojo Sosto pamėginti su Rusija susitarti, kad būtų apsaugoti vaikų namai ir kitos panašios įstaigos. Negaliu sakyti, kad pavyksta visada susitarti, bet šiokių tokių rezultatų pasiekiama.
– Ar kokiu nors būdu Kyjive vyksta pamaldos?
– Vyksta. Kaip tik prieš keletą dienų kalbėjau su vienu kunigu pranciškonu, gyvenančiu kvartale, kuriame pastarosiomis dienomis didesnė bombardavimo ir susišaudymo rizika. Jis gyvenamajame name turi nedidelę koplyčią. Siūliau jam persikelti pas mus, nes pavojus mūsų kvartale turėtų būti mažesnis. O kunigas atsakė: „Aš negaliu, žmonės ateina į pamaldas.“ Ir jis liko ten.
Siūliau jam persikelti pas mus, o kunigas atsakė: „Aš negaliu, žmonės ateina į pamaldas.“
Taip pat minėtina labai garsi Kyjivo Šv. Mikalojaus bažnyčia, kuri iki šiol nėra galutinai grąžinta katalikų bendruomenei. Viršutiniame aukšte skamba vargonų muzika, o po bažnyčia yra koplyčia, kurioje vyksta pamaldos. Taip pat į šią bažnyčią žmonės ateina pavalgyti, jie čia gali ir pernakvoti, jei kitur neranda prieglobsčio. Taigi maldos namai teikia ir humanitarinę pagalbą.
Tą patį daro musulmonai, stačiatikiai. Netoli nunciatūros stovi mečetė. Požeminėje pastato dalyje naktį susirenka daug žmonių. Jie ir čia gali gauti maisto. Ir niekas neklausia, koks jų tikėjimas, nes priimami visi.
– Ar Jūs pats svarstėte apie išvykimą iš Ukrainos? Ir kodėl likote Kyjive, kuris yra svarbus Rusijos taikinys?
– Žinoma, kad per karą apie tokius dalykus tenka pasvarstyti. Tačiau šiuo atveju svarbus ne vienas dalykas. Pradėkime nuo to, kad esu kunigas ir vyskupas, todėl negaliu rūpintis tik savimi. Esu su žmonėmis. Ne tik aš jiems svarbus, bet ir jie man svarbūs. Jie yra mano gyvenimo dalis. Praėjusią savaitę Ukrainą aplankė du kardinolai, kuriuos siuntė popiežius Pranciškus. Dėl jų buvimo šalia jaučiau labai stiprų moralinį palaikymą. Jeigu aš jaučiu jų palaikymą, vadinasi, ir kitiems mano buvimas yra svarbus.
Kitas dalykas yra tas, kad, būdamas mieste, nors dėl saugumo aš dažnai po jį nevaikštinėju, galiu bent jau jausti Kyjivo atmosferą. To nepalyginsi su įvykių stebėjimu nuotoliniu būdu.
Galiausiai popiežius Pranciškus ne kartą sakė, kad jis pasiruošęs padaryti viską, kad karas liautųsi. Sunku prognozuoti, kokius žingsnius jis apsispręs žengti. O jeigu jis norės atvykti į Kyjivą? Kieno pareiga juo pasirūpinti? Taip, popiežiaus saugumą turi užtikrinti Ukrainos vyriausybė, bet ir mano pareiga prie to prisidėti. Žinoma, neaišku, ar taip įvyks, tai tik spėjimas.
Be to, išvažiuoti visada yra lengviau, negu vėliau sugrįžti. Todėl tokie sprendimai visada svarstomi labai rimtai, ypač kai situacija tokia neaiški. Aš apsisprendžiau likti. Suprantu, kad situacija dramatiška, visiems kelianti pavojų ir kad šiuo metu Ukrainoje nėra nė vienos saugios vietos. Bet tai mano gyvenimo dalis, mano pašaukimo dalis.
– Kokius apmąstymus Jums pačiam kelia šis karas?
– Viena iš mano užduočių – konceptualiai įvertinti esamą situaciją ir pasiūlyti tiek sau, tiek mano vadovams būdų, kaip prisidėti prie jos gerinimo. Aišku, šis karas yra visiškai nesuvokiamas. Motyvų, kurie buvo pateikti karo pradžioje, neįmanoma pateisinti. Kare žūsta įvairiausio amžiaus žmonės, o gyvybė juk yra šventa.
Norisi pacituoti žodžius, kurie šiandien skambėjo katalikų bažnyčiose skaitant Evangeliją. Jėzus yra pasakęs: „Yra vienas Dievas danguje“. Jeigu turime vieną Dievą, vadinasi, mes visi esame broliai ir seserys. Man, kaip kunigui, akivaizdu, kad karas yra šėtoniško darbo vaisius. Tai nėra tikėjimą ir žmogiškumą puoselėjantis įvykis. Popiežius tai pabrėžė jau ne vieną kartą.
Kaip su tuo kovoti? Žinoma, Bažnyčia tokį įvykį pasmerkia. Tačiau kiekvienas žmogus, netgi priimantis pačius blogiausius sprendimus, vis tiek išlieka mūsų brolis. Jėzus yra pasakęs: „Saulė teka ir blogiems, ir geriems, aš ją visiems vienodai dovanoju.“ Mano giliu įsitikinimu, šiame kare pagrindinė kova vyksta dvasiniame lygmenyje. Taip, reikia ginti savo šalį, gyvybę ir žodžiu, ir ginklu. Tačiau Šventajame Rašte užrašyti pranašų žodžiai įspėja – tie, kurie neatsivers, pražus. Taigi, žvelgdami tikėjimo žvilgsniu, mes turime ne pirštu rodyti į kitą, o pasižiūrėti patys į save. Ką būtent man bando pasakyti susiklosčiusi situacija?
Noriu sugrįžti prie pokalbio su Charkive likusiu vyskupu. Mes šnekėjome apie tai, kad karui pasibaigus Ukraina nebebus tokia, kokia buvo anksčiau. Jos gyventojai turės didesnį dvasinį potencialą. Be abejo, tą potencialą galima išbarstyti, prarasti, pragerti, prarūkyti, bet jis išliks, nes karas taip suvienija žmones, padaro mus tokiais artimais broliais, kad galiausiai tampame tikrais žmonėmis. Ir nesvarbu, tu krikščionis, žydas, musulmonas, budistas ar apskritai netikintis. Karas suteikia progą tapti tikru žmogumi. Taip, jis yra dramatiškas, bet karas taip pat mums leidžia iš naujo atrasti žmogiškumą. Ir tai jaučiu ne tik aš, tai jaučia daugelis.
– Ar gali būti, kad šioje situacijoje didelį palaikymą gali suteikti tikėjimas?
– Atsakysiu vieno vyro, kuris vadina save netikinčiu, žodžiais. Prieš keletą dienų jis man papasakojo savo sapną. Sapne vyras vaikšto po sugriautą Kyjivą. Tarp griuvėsių ieškodamas savo šeimos narių jis pamato gulintį nukryžiuotą Jėzų, į kurį šaudo rusų kareiviai. Vyrui pasidaro pikta. Jis prašo: „Jėzau, padėk man, apsaugok mane!“ O Jėzus pažvelgia į jį ir atsako: „O tu apsispręsk – šaudysi į mane ar, atvirkščiai, sieksi mano pagalbos.“
Tokioje situacijoje niekas nenorėtų atsidurti savo noru, bet per karą patiriami išgyvenimai tokie gilūs, kokių nenupirksi už jokius pinigus.
Vyras atviravo: „Aš pabudau ir viską supratau. Supratau, kad negaliu teisti vien tik tų, kurie mus užpuolė. Tai, kad jie blogai elgiasi, dar nereiškia, kad esu už juos geresnis, nes taip pat ne visada gyvenu vadovaudamasis žmogiškumo principais. Šis sapnas mane pakeitė.“
Taigi Jėzus sapne vyrui aiškiai pasakė: tikras žmogus kreipiasi į Jėzų pagalbos, o ne šaudo į jį. Panašių pasakojimų girdėjau ir daugiau. Štai kokios gėlytės išauga iš karo baisumų. Tokioje nepavydėtinoje situacijoje niekas nenorėtų atsidurti savo noru, bet per karą patiriami išgyvenimai yra tokie gilūs, kokių nenupirksi už jokius pinigus. Tokioje situacijoje, kad ir kaip keistai tai skambėtų, slypi didžiulė Dievo malonė.
– Daugybė žmonių Jums paprieštarautų dėl to, kad tokią situaciją galima vadinti Dievo malone. Dažniau kyla toks klausimas: o kur žiūri Dievas, kodėl jis leidžia tokias baisybes?
– Aš daug apie tai mąsčiau. Taip, tokia situacija, kai žūsta žmonės, nėra lengvai pateisinama. Jau vien tik kelti pavojų kito gyvybei yra smerktinas elgesys. Bet jeigu vyksta tokie šėtoniški dalykai, vadinasi, Dievas tai leido. Ne šėtonas karaliauja pasaulyje, o Dievas yra pasaulio karalius. Ir jeigu jis tai leidžia, vadinasi, netgi tokie tragiški dalykai vyksta ne veltui. Galime žiūrėti į tai kaip į Dievo knygą, kurią atsivertę klausiame savęs: o ką man šitas karas nori pasakyti? Tai yra atsakymas į jūsų klausimą.
Sutinku, kad pyktis šiuo metu pateisinamas ir gali praversti ginant savo šalį. Mums visiems kyla pyktis. Kaip be pykčio išgyventų kareivis, kuris turi šaudyti į priešą ar atidžiai stebėti, iš kur atskris bomba arba raketa? Tačiau nereikėtų leisti pykčiui mus visiškai užvaldyti.
Čia jau mano ir kitų dvasininkų užduotis padėti žmonėms įveikti pyktį ir žengti į priekį. Taip, karą galima laimėti kovojant, bet jį turėtume vertinti ir kaip Dievo siųstą iššūkį. Toks požiūris skatina kiekvieną pažvelgti į savo sąžinę ir pasvarstyti, ką būtent jam bando pasakyti susiklosčiusi situacija. Išgirdus sąžinės balsą lengviau suprasti, kada elgiamės netinkamai ir negalime vadintis tikrais žmonėmis.
