Viską žmogus atsineša iš vaikystės. Laimę, paklydimus, vertybes, o savo gyvenime mes esame tokie ir tiek, kiek mus mylėjo. Esme laimingi, kiek išmokome, duodantys – kiek esame gavę, pasitikintys savimi tiek, kiek mums leido.
Besiklausant Loretos visad atrodė, jog prieš mane yra laimingas žmogus, kurio gyvenimo pamatas padėtas jau seniai, kartu su tėvais ir ir močiute švenčiant sekmadienius ir valgant pyragą.
Vėliau sekė studijos, karjera, šeima ir vaikai, po to – skyrybos. Prieš kelerius metus L.Stonkienė atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Tada, kai pirmą kartą viešai pasirodė su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu.
Dabar dėmesys moteriai tapo įprastas, nors, sako ji, prieš fotobjektyvą ji iki šiol nesijaučia gerai.
– Loreta, šiuo metu gyvenate Kaune, tačiau pati nesate kaunietė?
– Aš kilusi iš Žemaitijos, iš Plungės. Gyvenau kaime, šalia Plungės. Ten gimtinė.
– Kokie keliai atvedė į Kauną?
– Niekada apie Kauną negalvojau. Mano antra gimtinė, visiems sakydavau, yra Vilnius.
Šeimoje mes augome penki vaikai. Aš buvau pagrandukė. Gerokai už mane vyresnės seserys gyveno Vilniuje, todėl aš ten leisdavau atostogas. Buvo geras laikas, eidavome į teatrus ir kavines. Todėl ir sakau, kad mano antroji gimtinė yra Vilnius.
Apie Kauną niekada negalvojau, net studijuoti čia nenorėjau. Bet niekada nesakyk „niekada“. Taip nutiko, kad studijavau Kaune, baigiau Žemės ūkio universitetą.
Dabar jau trejus metus gyvenu Kaune. Tai gyvas, augantis vakarietiškas miestas.
– O po studijų?
– O po studijų grįžau į Plungę. Kaip tik tuo metu, 1997 metais, „Vičiūnai“ pradėjo gaminti krabų lazdeles ir Plungėje pastatė pirmąjį savo fabriką.
Važiavau dirbti į Plungę, į krabų lazdelių fabriką ir tapau krabų lazdelių technologe. Kitaip tariant, maisto produktų technologe.
– Įmonėje dirbate ir iki šiol. Pareigos tik, matyt, keitėsi?
– Dabar esu produktų vystymo grupės vadovė. Sakyčiau, kad pareigos tiesiog išsiplėtė, nes stipriai išaugo ir įmonė. Mes esame penki žmonės – maisto technologai, pakavimo medžiagų technologai – važinėjame po fabrikus, užsiimame maisto produktų kūryba.
– Įmonėje dirbti pradėjote turbūt ne visai atsitiktinai. Jūsų brolis Liudas Skierus kartu su Visvaldu Matijošaičiu yra steigėjai?
– Mano brolis Liudas ir Visvaldas kartu mokėsi, studijavo. Jie buvo ne tik grupiokai, bet ir studijų metų draugai. Iki šiol jų gyvenimas yra susijęs, bet dabar tai ne tik draugystė, bet ir verslas.
Taip, jie kartu įkūrė įmonę, jie yra bendrasavininkai. Kadangi pirmasis fabrikas buvo pastatytas Plungėje, o mes abu su broliu iš Plungės, tai abu likome dirbti. Viskas labai aišku ir paprasta.
– Tačiau tiek metų viename darbe. Nepabodo? Ar esate pastovus žmogus?
– Įmonė labai greitai vystėsi, kaip metai – taip fabrikas. Teko dirbti skirtingose šalyse, toje pačioje Rusijoje, taip pat Estijoje, Ispanijoje.
Kai pirmą kartą pamačiau brolio „chebrą“, ten buvo Visvaldas.
Tai nebuvo ir nėra nuobodu. Dabar gyvenu Kaune, o darbo reikalais tenka išvažiuoti.
– Visvaldą taip pat pažinojote daug metų?
– Nuo penkerių metų žinau. Tarp mano brolio ir manęs yra 14 metų skirtumas. Kai jis išvažiavo studijuoti į Vilnių, jau nuo pirmojo kurso į Plungę atvažiuodavo kartu su grupiokais. Kai pirmą kartą pamačiau brolio „chebrą“, ten buvo Visvaldas.
– Vėliau buvo studijos, paskui prasidėjo jo verslas, jums – karjera. Galiausiai abu sukūrėte šeimas.
– Taip. Visvaldo šeimą aš žinojau visada. Mano brolio ir Visvaldo šeimos bendravo, ir gimtadienius kartu, ir kitas šventes švęsdavo.
– Spėju, kad klausimas apie tai, kaip tapote pora, jums jau pabodęs, tačiau nepaklausti negaliu. Buvote draugai iki tol?
– Mes draugai nebuvom, buvom tik pažįstami, bendradarbiai, siejo darbiniai santykiai, nes vadovams ir technologams darbo klausimais tenka bendrauti. Susirinkimai, į parodas važinėdavome. Kartu būdavo ir mano brolis, ir Visvaldas.
– O Visvaldas kaip vadovas – koks? Buvo griežtas?
– Kodėl „buvo“? Jis ir dabar griežtas. Bet teisingas. O teisingumas matydavosi todėl, kad tu asmeniškai neįsižeisdavai, nes ne tave kritikuoja, o tavo darbą. Pagirti, žinoma, taip pat nepamiršta.
Jei su „Rolls-Royce“, tai taip“, – pajuokavau. Jis pasakė: „Gerai.“ Parvažiavome į Kauną, aš vairavau. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė.
– Tai svarbu?
– Labai. Asmeniškumą ir darbo santykius reikia atskirti. Aš ir dabar žmonėms sakau, kad jei pakeliu balsą, jei kalbu griežčiau, niekada nepriimkite asmeniškai, neįsižeiskite, reaguokite kaip į darbo, o ne kaip į asmeninę kritiką. Kai taip pasakai žmogui – atsiranda geri darbiniai santykiai.
– O kaip jūs tapote pora?
– Nuo Palangoje vykstančių 1000 km lenktynių. Tuo metu su dukra gyvenau Klaipėdoje, o Visvaldas atvažiavo į 1000 km lenktynes. Paskambino mums, paklausė, ką veikiam, ar nenorim savaitgalį į lenktynes. Neturėjome bilietų, tad jis pasirūpino jais.
Mudvi su dukra nuvažiavome į Palangą, o po renginio – į Šventąją, kur buvo ir mano brolis, ir kiti draugai su šeimomis. „Vičiūnų grupė“ Šventojoje turi savo poilsiavietę.
Tada puikiai praleidome vakarą, o po to Visvaldas paklausė, ar parvežčiau jį į Kauną. „Jei su „Rolls-Royce“, tai taip“, – pajuokavau. Jis pasakė: „Gerai.“ Parvažiavome į Kauną, aš vairavau. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė.
– Loreta, tačiau ar buvo keistumo pojūtis? Dėl to, kad žmogus, kurį tu žinai nuo vaikystės, staiga tampa kitoks? Santykis su juo tampa kitoks.
– Tai turbūt kiekvienam tas pats būtų. Gal čia dviprasmiška situacija, bet buvo ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad pažįsti tą žmogų ir jo aplinką, žinai jo moralinius nuostatus. Todėl tu nebijai gilesnių santykių, nes aplinka žinoma.
Kita vertus, aš jį žinojau kaip savo brolio draugą, po to mes dirbome kartu – iš tos pusės žiūrint, gal ir sunku. Reikia atsiriboti, reikia su galva padirbti. Atsiriboti nuo oficialių santykių ir pereiti į kitą lygmenį.
– Kaip jūsų aplinka priėmė šią žinią?
– Puikiai. Visi buvo patenkinti. Vienas dalykas, kai tu vaikams turi paaiškinti, kad su kažkuo bendrauji, savo draugams, giminėms, šeimai turi paaiškinti, o kitas dalykas – pasakyti, kad štai su tuo žmogumi, kuris yra pažįstamas visiems, mes pradėjome bendrauti.
Kai visi tavo aplinkos žmonės jį pažįsta, tada nereikia nieko įrodinėti, nereikia įrodinėti, kad jis geras ar blogas, nereikia įsivaizduoti. Nereikia meluoti nei sau, nei aplinkai.
– V.Matijošaitis yra, kaip jūs ir patvirtinote, griežtas, tai žmogus lyderis. Kartą teko girdėti: „Kaip Loreta su juo ištveria“? Tačiau namuose jis kitoks?
– Koks namuose gali būti lyderis? Namuose turi ilsėtis. Tam ir yra santykiai su kitu žmogumi, kad galėtum pailsėti, pabūti. O ginčytis? Nėra kada. Nėra problemų, dėl kurių reikėtų ginčytis – nei santykiuose, nei buityje.
– Gal tai ir asmenybių branda, kai žmogui nebe devyniolika? Nebelieka aštrių kampų.
– Galbūt taip. Nebelieka prasmės ginčytis. Sakom patys sau: pažiūrėkim, kiek čia beliko, reikia paskaičiuoti. Nes taip, mums ne 18 ir ne 19 metų.
Žiūrime paprastai: jei mums nesisektų, tai mes galime pasukti į šonus ir eiti savo keliais. Kadangi nėra jokių stipresnių įsipareigojimų, todėl kartu būti yra paprasčiau. Nėra bendrų vaikų, nėra bendro užgyvento turto. Mes tiesiog būnam ir mėgaujamės, mums malonu kartu.
Taip ir gyvename – nežiūrime, kas buvo praeityje, neturime rožinių planų ateičiai, mums dabar yra gerai.
– Apie vestuves nekalbate?
– Nekalbame. Nėra tikslo. Yra daug įvairiausių pavyzdžių gyvenime, Lietuva yra maža, ir mums paprasčiau gyventi taip. Galbūt ir dėl apkalbų, ir dėl mūsų pačių.
– Ar iš tiesų teko girdėti apkalbų?
– Ne, aš negirdėjau. Gal neapkalba? Kai pradėjome bendrauti, pradžioje pasižiūrėdavau komentarus. Ir pačiam Visvaldui buvo įdomu, ir man. Tai tik tokios tos apkalbos – komentarai. Bet komentarai – nori skaitai, o nori neskaitai. Nėra prasmės skaityti. Bet kokia tema bus nekokių komentarų. Mes nemokame pasidžiaugti kitų laime.
– Gal juos ir rašo nelaimingi žmonės?
– Tai matyt. Nes laimingi žmonės turi veiklos, o ne sėdėti portaluose ir rašyti komentarus. Arba feisbuke. Mes su Visvaldu net feisbuko neturime. O ką ten rašyti? Kaip mums gerai, mes žiūrim filmą, geriam vyną, nusifotografuojam? Juokinga.
– Kokie jūsų pačios pomėgiai?
– Visko po truputį. Ir mezgu, ir dviračiu pasivažinėti mėgstu. Paplaukiojame kartu, einame į pirtį.
Aš aktyvus žmogus, man visada patiko sportas: dviračiai, bėgiojimas. Dar 15 metų dainavau chore, tik dabar neturiu tam laiko, bet gal atsiras.
Esu šokusi tautinių šokių kolektyve, taip pat šiek tiek pramoginius šokius. Visą laiką mėgau kažką veikti.
Dabar daug oficialių susitikimų, ir mes visur esame kartu. Taip, pomėgiams laiko mažiau. Bet su dviračiu išvažiuojam, nes šalia – Panemunės miškas, dviračių takai nuostabūs.
Mes su Visvaldu net feisbuko neturime. O ką ten rašyti?
Dar vienas mūsų abiejų su Visvaldu pomėgis motociklai. Vairuoju pati, todėl galim ir kartu, ir atskirai, turint laiko, išvažiuoti pasivažinėti.
Žinoma, svarbi mano gyvenimo dalis – nuostabios dukterys ir anūkas.
– Loreta, o kaip jūs pirmaisiais kartais susitvarkėte su dėmesiu, kurio išties gavote apsčiai? Skaičiau, kad pirmą kartą, viešai pasirodžiusi su Visvaldu, užsidėjote akinius nuo saulės, nes taip lengviau „atlaikyti“ žvilgsnius.
– Nelabai gilinausi, kad čia dėmesys man. Aš nieko blogo nepadariau, nieko nepavogiau, nieko neapgavau. Paprasčiausiai – taip susiklostė dviejų žmonių santykiai.
Visvaldas – žinomesnis, o aš esu šalia. Jei aš stresuosiu, tai ir man bus blogai, ir jam blogai. Kažkaip perjungiau smegenis į lengvumo režimą. Man iki šiol nepatinka fotografuotis, man nepatinka interviu. Bet tada tu negali būti su tuo žmogumi, jei dėl tokių dalykų jaudinsiesi, jei jie tave slėgs. Tad nenešu to kaip naštos. Nes Visvaldas nėra man našta.
– Viešumas tapo jūsų gyvenimo dalimi?
– Kaip kavos gėrimas, kaip rytą atsikelti iš lovos ir eiti į darbą.
– Iš tiesų Lietuvoje ne vienas pavyzdys, kada turtingas ar žinomas vyras kuria santykius su jauna mergina. Ir tas amžiaus skirtumas labai akivaizdus. Kai dar nebuvo įjungtas diktofonas, sakiau: jūsų draugas pasirinko kitokią moterį – išsilavinusią, protingą, savarankišką, veiklią, subrendusią. Pati sau neuždavėte tokio klausimo: kodėl?
– Tai reikia Visvaldo klausti.
– Neklausėte?
– Kaip jau minėjau, kodėl mes gerai sugyvename, be didelių pykčių ir barnių, kodėl mes nesituokiame. Nes pavyzdžiai ir yra tokie, kokie buvo jūsų klausime.
Kitas dalykas, Visvaldas nėra išsiskyręs. Čia gal labiau tinka tiems, kurie išsituokę, kam nepasisekė ar kas nuėjo lengvesniu keliu su jauna moterimi, kas lengvai palieka šeimas.
Visvaldo situacija yra visai kita. Jis labai mylėjo savo žmoną, tai buvo stipri šeima. Jis turbūt neieškojo jaunesnių. Bet gal nekalbėkim ta tema.
– Apie ką kalbatės po darbų?
– Apie viską. Ir apie darbą, ir apie politiką, ir apie „Vičiūnus“, ir apie Kauno savivaldybės reikalus.
– Loreta, ką gyvenime jums reiškia prabanga?
– Mano prabanga buvo vaikystėje. Aš visada labai gerai gyvenau, ir materialia prasme, ir kalbant apie šeimos santykius. Ir mūsų šeima buvo labai stipri. Močiutė buvo labai valdinga moteris.
Net ir sovietmečiu mes visada turėdavome, pavyzdžiui, žemės riešutų ar saldainių „Meška šiaurėje“, o sekmadieniais gerdavome kavą iš vokiško porceliano puodelių. Švęsdavome sekmadienius. Sekmadieniais važiuodavome į bažnyčią.
Mėgdavo ir močiutė, ir tėvai į Palangą nuvažiuoti, į Druskininkus papoilsiauti. Nors mes buvome kaimiečiai, bet kitokie. Beje, mūsų senelis gyveno Kanadoje, tai buvo šeimos paslaptis, apie kurią, net būdami vaikai, žinojome, kad negalime daug kalbėti. Pamenu, kai visi namuose skaitydavome iš senelio gautus laiškus.
– Daugybę dalykų mes išties atsinešame iš vaikystės.
– Taip. Man dar nuo vaikystės svarbu, kad namai būtų gražūs ir kad sugebėčiau nueiti į kavinę, į renginius. Aš taip auklėta.
Mano močiutė mėgdavo puoštis. Kai dar buvau vaikas, sekmadieniais ji pasipuošdavo, apsiaudavo batelius, užsivilkdavo kostiumėlį, pasiimdavo rankinę.
Kai grįždavome iš miesto, tada, pamenu, močiutė persirengdavo, su šepetėliu nuvalydavo batus ir drabužius, sudėdavo tvarkingai į spintą.
Tada ant stalo būdavo tiesiama staltiesė, ir mes švęsdavome sekmadienį, valgydavome pyragus. Visi šie prisiminimai mano atmintyje yra išlikę.
