„Mums yra laimė padėti sunkiausią akimirką“
Ne kiekvienam suvokiamas šių moterų darbas – būti prie artimųjų sunkiausią valandą, būti šalia, kai artimieji taria paskutinius žodžius, prieš išlydėdami velionį į amžinojo poilsio vietą.
Tačiau Aušra ir Joana šį darbą suvokia šiek tiek kitaip. Anot moterų, ši reta profesija išmoko jas branginti kiekvieną akimirką.
Joana ir Aušra viena kitą pažįsta jau ilgą laiką, tačiau glaudesnė moterų draugystė užsimezgė prieš šešerius metus, kuomet jos pradėjo kartu giedoti.
Paklausus, kaip moterys atrado šį neįprastą užsiėmimą, jos šypteli: „Darbas pats mus susirado.“
Prieš dvidešimt metų Aušra su kūdikiu neturėjo iš ko gyventi. Aplinkiniai, žinodami, kad jauna mergina turi nepaprastai gražų balsą, jai pasiūlė giedoti. Tuo metu jokio darbo neturėjusi Aušra net nedvejojusi sutiko.
Aušra prisipažįsta, kad kadaise buvo gėda pasakyti, kuo ji užsiima gyvenime, bet dabar ji pakeitusi nuomonę: „Joks darbas nėra gėdingas. Taip, esu laidotuvių giesmininkė, nes myliu savo darbą.”
Joanos gyvenimas taip pat nuo mažens buvo neatsiejamas nuo muzikos. Giesmes giedojo bažnyčios chore, vėliau aplinkiniai talentingai merginai pasiūlė giedoti laidotuvėse.
Kartais sunku sutramdyti ašaras
Giesmininkes drąsiai galima vadinti profesionalėmis: Joana baigusi chorvedybą, groja vargonais 35 metus, taip pat griežia smuiku, gieda (altas). Aušra yra pianistė, taip pat groja vargonais, 2016 metų Lietuvos dainininkų konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatė.
Devynerius metus ji dainavo valstybiniame chore, tačiau vieną dieną atėjo metas, kai Aušrai reikėjo rinktis - tęsti profesionalią karjerą chore ar giedoti. Moteris pasirinko giedojimą ir šią profesiją vadina pašaukimu.
Anot Aušros, sunkiausia laidotuvių vieta, kuomet karstas užvožiamas – tada artimieji paskutinį kartą mato velionį.
Nors dabar giesmininkių darbo stažas solidus, tačiau iš pradžių joms prireikė net pusės metų, kad priprastų prie laidotuvėse tvyrančių emocijų.
„Buvo tikrai labai sunku, verkdavom per kiekvienas laidotuves, nesvarbu, seną ar jauną laidodavo“, – pasakoja Aušra.
Tačiau dar ir dabar, po kelis dešimtmečius trunkančio darbo patirties, būna momentų, kai sunku giesmininkėms sutramdyti ašaras.
„Kartą artimieji nesugebėjo perskaityti velionės eilėraščių, todėl paprašė manęs. Stovėjau šalia karsto ir skaičiau prieš mirtį parašytas močiutės eiles - apie baimes, norus, gyvenimą, mirtį... Tada kažkaip labai graudu buvo“, – pasakoja Aušra.
Anot moters, sunkiausia laidotuvių vieta, kuomet karstas užvožiamas – tada artimieji paskutinį kartą mato velionį: „Jūs neįsivaizduojate, kokias padėkas, kokius pažadus, kokias mintis kalba žmonės prie karsto, glostydami mirusiojo rankas!.. Tai taip jautru.“
Skaudžių emocijų jos nenori parsinešti namo, į šeimą. „Kažkaip nesąžininga būtų mylimų ir brangių žmonių atžvilgiu“, – sutaria moterys.
Kaip ir kiekviename darbe, Joanai ir Aušrai reikia išlikti jautrioms, bet drauge ir profesionalioms. Anot moterų, juk tam jos ten ir yra, kad padėtų savo muzika bei giesmėmis.
Dažnai tenka pabūti ir psichologėmis
Ypatingos laidotuvės pačioms giesmininkėms būna tokios, kai miršta seni. „Jie, regis, jau viską, ką norėjo, padarė, natūraliai baigė savo žemiškąją kelionę. Į laidotuves susirenka vaikai, anūkai, o kartais ir proanūkiai, skaidrėse besikeičiančios nuotraukos byloja apie orų, pilną meilės gyvenimą. Tada viskas taip ramu, natūralu ir tauru atrodo“, – pasakoja Joana.
Būna, jog gedintieji pasidalina įvairiausiais prisiminimais apie velionį, kai paskambina paprašyti moterų, kad šios atvyktų pagiedoti.
„Kartais su skausmo prislėgtais žmonėmis kalbamės netgi valandas. Norėdami sumažinti užklupusį netekties skausmą, jie linkę išsipasakoti. Mes jų niekada neatstumiame, visada išklausome - juk kažkam to labai reikia. Ar gali būti sunkiau? Žinia apie brangaus žmogaus mirtį ir laidotuvių organizavimas ir yra ta sunkioji valanda gyvenime“, - supratingai realybę priima Joana.
„Šiais laikais žmonės nori mažiau kentėti“
Galėdamos įvertinti savo giedojimo laidotuvėse stažą, giesmininkės pastebi skirtumus. Anksčiau žmonės su raudomis per tris dienas apmalšindavo savo širdgėlą, o dabar nori kuo greičiau tai padaryti. Be to, šiandien žmonės vis rečiau pageidauja itin liūdnų giesmių laidotuvėse. „Tikriausiai nori mažiau kentėti“, – garsiai svarsto Joana.
Tradiciškai populiariomis giesmėmis išlikusios „Viešpaties angelas“, „Marija, Marija“ bei rožinio kalbėjimas. „Tiesa, pasitaiko, kad laidotuvėse žmonės prašo neminėti net Dievo vardo. Aišku, taip nutinka labai retai, bet mes gerbiame kiekvieno pasirinkimą“, - sako Joana. Taip pat vis labiau populiarėja velionio gyvenimo akimirkų demonstracija skaidrėmis.
Muzika ir giesmės, anot Joanos, padeda žmonėms išlaisvinti jausmus - dažnai pradėjus griežti smuiku, pasigirsta ir artimųjų kūkčiojimas.
Joana ir Aušra prisipažįsta girdinčios atsiliepimų, kokie neempatiški, netaktiški bei neprofesionalūs gali būti laidotuvių giesmininkai. Moterys mano, jog būtent dėl šių priežasčių žmonės dažnai ir renkasi mirusiojo išlydėtuvėms garso įrašus, o ne gyvą muziką.
Giedant bei grojant įvairiais instrumentais, muzika sklinda neįprastai tyliai, nes kenčiantieji labai jautrūs garsams.
Giesmininkės stengiasi griauti šiuos stereotipus, į savo darbą jos žiūri labai rimtai. „Su jūsų muzika mums buvo lengviau“, - tokiais padėkos žodžiais moterų atliekamą svarbią misiją neretai įvertina artimieji.
Dar vienas įdomus pastebėjimas iš giesmininkių darbo: giedant bei grojant įvairiais instrumentais, muzika sklinda neįprastai tyliai, nes kenčiantieji labai jautrūs garsams. Duobkasiai taip pat stengiasi žemių nemesti ant karsto vidurio, kad nesukeltų stiprių garsų, kurie artimiesiems būna itin skaudūs ir draskantys širdį.
„Giedate laidotuvėse ir jums viskas gerai!?”
Aplinkiniai dažnai nustemba, išgirdę šių moterų užsiėmimą, ir apiberia jas klausimais: „Kaip tai - laidotuvėse?”, „Kaip jūs tada tiek daug šypsotės?”, „Kaip galite dirbti tokį darbą?”
Giesmininkių jie jau nestebina, tik jos visada pataiso, jog tai ne darbas, o gyvenimo būdas: „Juk dirbdamas turi laisvų dienų, atostogų, o mes jų neturime - sekmadienis, Kalėdos ar savaitės vidurys, mes visada pasiruošusios padėti.
Kartais ramaus vakaro planavimas namuose gali išvirsti į vakarą šarvojimo salėje. „Už dviejų valandų atvažiuokite, mums labai reikia”, - girdime telefone ir važiuojame”, - viena kitą papildydamos pasakoja Aušra ir Joana.
Moterims didžiausią džiaugsmą suteikia velionio artimųjų žodžiai, jog jos tą iš tiesų „sunkiausią gyvenimo valandą” pavertė šiek tiek šiltesne. Giesmininkės mano, kad jų darbas padeda mylėti gyvenimą ir džiaugtis juo, suvokiant gyvybės laikinumą. „Galite paklausti mano vyro, kai negiedu, aš nuolat krizenu”, – šypsosi Aušra.
