– Ką veikiate dabartiniame darbe?
– Esu Latvijos diplomatė, ekonomikos ir komercijos atašė. Latvijos ir Lietuvos verslininkams padedu rasti vienas kitą. Esu tarsi tiltas tarp vienos ir kitos šalies. Į mane kreipiasi tiek lietuviškos įmonės, kurios ieško kontaktų Latvijoje, tiek latvių verslininkai.
Dirbu šį darbą jau septynerius metus. Pastaruosius ketverius metus vienas iš pagrindinių mano projektų – kasmet gegužės mėnesį vykstančios Latvijos dienos Lietuvoje. Jų metu parduotuvėse vyksta įvairios akcijos.
Pavyzdžiui, šiemet buvo loterija, kurios metu buvo galima laimėti kelionę į Latviją. Taip pat su programa „Paragauk Latviją“, kurios metu lietuviškose kavinėse galima paragauti latviškų patiekalų, supažindiname žmones su latvių virtuve.
Latviška moderni virtuvė tikrai nuostabi. Jos esmė – gaminti tik iš vietinės produkcijos, bet pritaikant šiuolaikines gaminimo technologijas ir įjungiant fantaziją. Kartais patiekalai – tikri stebuklai.
– Kaip išmokote taip gerai kalbėti lietuviškai?
– Lietuvių kalbą išmokau dar studijų laikais. Mokiausi Stokholmo ekonomikos aukštojoje mokykloje Rygoje ir bendrabutyje gyvenau kartu su lietuviais.
Smalsūs žmonės net gyvena daug ilgiau, nes kol žmogui viskas įdomu, įdomu keliauti, atrasti kažką nauja, tol jis nesensta.
Tiesiog su jais labai susidraugavau, buvo ir meilė, ir kartu dainavome „Tris milijonus“, kitas lietuviškas dainas. Kadangi norėdavau suprasti, ką dainuoju, bandydavau tą dainą išsiversti. Taigi kalbą išmokau natūraliai, labai norėdama bendrauti ir suprasti, ką draugai lietuviai tarpusavyje kalbasi.
– Kas atvedė į Lietuvą – meilė ar darbas?
– Darbas, nors mano vyras iš tiesų turi lietuviškų šaknų. Jo senelis buvo kilęs iš Lietuvos. Jis buvo garsus klounas ir keliavo po šalį su Rygos cirku bei didžiąją gyvenimo dalį gyveno Rygoje.
Į Lietuvą su vyru atvykome prieš 10 metų atidaryti Latvijos leidyklos filialą Lietuvoje. Leidome du žurnalus – „Shape“ ir „Playboy“. Aš buvau samdoma darbuotoja – leidyklai buvo palanku, kad moku lietuviškai, o vyrą tiesiog įkalbėjau šiai avantiūrai. Sakiau – pagaliau jam atsirado proga išmokti senelio kalbos.
Prasidėjus finansinei krizei, leidykla buvo uždaryta. Tuomet svarstėme – likti ar grįžti. Bet tuo metu kaip tik gavau kitą darbą, gimė vaikas, vėliau atsirado vieta ambasadoje. Taip ir likome.
– Ar latviai ir lietuviai labai skiriasi vieni nuo kitų?
– Esame vieni kitiems labai artimi, todėl turime daugiau panašumų nei skirtumų. Tačiau yra ir skirtumų. Gyvendama Lietuvoje pastebėjau, kad žmonės čia praktiškesni negu Latvijoje. Praktiškumas čia jaučiamas visur. Latvijoje dažnai sugalvojama kokia nors idėja ir nelabai galvojama, kiek kainuos ją įgyvendinti, svarbiausia, kad būtų gražu. O lietuviai skaičiuoja, ar tikrai apsimoka tiek investuoti į vieną ar kitą dalyką.
Lietuviai geresni pardavėjai nei latviai, moka geriau pristatyti savo produkciją ir šalį. Todėl Latvijos verslininkus visada skatinu kalbėti apie save garsiau, drąsiau. Šia prasme yra ko latviams iš jūsų pasimokyti.
– Vis giriate lietuvius. O kuo pranašesni latviai?
– Dainų šventės ir tautinio kostiumo tradicijos pas mus daug stipresnės. Per Dainų šventę dainuoja tikrai visa šalis, kiekviena šeima vienaip ar kitaip dalyvauja šventėje. Manau, kad nė viena šalis neturi tokio masto Dainų šventės kaip Latvija.
Latvijoje Dainų šventė vyko tuo pat metu kaip ir Lietuvoje. Žinučių iš jos buvo pilnas visas „Facebook“. Visi žmonės kėlė nuotraukas, kaip jie dalyvauja Dainų šventėje. Visi didžiavosi šiuo renginiu. Lietuvoje tokios visą šalį apimančios Dainų šventės dvasios nesijaučia.
Lietuviai geresni pardavėjai nei latviai, moka geriau pristatyti savo produkciją ir šalį.
Pernai Lietuvoje buvo tautinio kostiumo metai, tačiau, palyginti su Latvija, jie prabėgo visiškai tyliai. Tautinis kostiumas mums toks svarbus, kad vos ne kiekviena moteris stengiasi jį turėti. Kadangi jis brangus, renka jį kasmet po detalę, taip pat vyksta labai daug kūrybinių užsiėmimų, kuriose mokoma, kaip pačiam pasisiūti kojines, pasidaryti juostą, papuošalus ar net tradicinius latvių batus. Per pagrindines tautines šventes moterys su pasididžiavimu jį dėvi.
– Prie ko labiausiai teko prisitaikyti atvykus į Lietuvą?
– Kadangi Latvija čia pat, jausmo, kad gyvename labai toli nuo namų, nebuvo. Pas mus dažnai atvyksta tėvai, draugai, taip pat mes su šeima savaitgaliais dažnai važiuojame į Latviją. Net mėgiamų latviškų produktų dažnai turime. Pavyzdžiui, labai mėgstu klasikinį „Dzintars“ sūrį, kurio čia nėra.
Duona man kažkodėl taip pat skanesnė latviška. Dabar daug gamintojų gamina įvairius vaisių morsus, tačiau Latvijoje jie įvairesni, esu išsirinkusi keletą mėgiamų, kurių Lietuvoje nėra.
Lietuvoje yra daug silkių rūšių, bet man patinka viena latviška. Matyt, tiesiog nuo vaikystės esu pripratusi prie tam tikrų produktų skonių.
– Žinau, kad turite ir daug užklasinių veiklų. Kaip jos atsirado Jūsų gyvenime?
– Darbas yra darbas, bet dar yra savišvieta. Aš visada ieškau, kur ko nors pasimokyti, sužinoti, sukaupti žinių ir apie save, ir apie kitus, pagaliau ieškau informacijos, kaip padėti vaikams išaugti gerais žmonėmis. Jų turime du – septynerių ir beveik dvejų metukų.
Taigi ieškodama savęs aptikau meno terapiją pas Mariją Mendelę-Leliugienę, kuri yra sukūrusi unikalią neuroedukacijos metodų sistemą. Norėjau išbandyti, kaip ji veikia. Ir man labai patiko šis procesas, nes jis paliečia viduje tuo tikruosius dalykus, kurie aktualūs kaip tik šiuo momentu.
Galiausiai nusprendžiau baigti neuroedukatorių kursus, kurių metu išmokau visus šiuos metodus taikyti pati. Taikau juos ir sau, ir šeimoje, ir draugams, kurie kartais ateina pas mane piešti. Matau, kaip jie veikia – ir beveik iš karto, todėl labai jais tikiu. Jei neteksiu darbo, žinau, kuo galėsiu užsiimti.
– Ar naujos patirtys ką nors pakeitė Jūsų gyvenime kardinaliai?
– Aišku, jos daug ką keičia, nors pokyčiai kartais nėra labai akivaizdūs ir apčiuopiami. Kartais atrodo, kad viskas vyksta tarsi savaime.
Vienas dalykų, kurių išmokau, – vertinti tai, ką turi, ir padėkoti už tai. Dažniausiai mes pripratę nuolat būti nepatenkinti tuo, ką turime, ir ieškoti kažko kito. Mes ieškome naujų horizontų, naujų šalių, naujo vyro, naujos valdžios, naujo darbo... Ir pamirštame padėkoti už tai, ką turime. O dėkoti būtina – sau, savo vyrui, savo aplinkai, darbui, gyvenimui, nes šis jausmas atveria naujų galimybių. Ir galima padėkoti ne tik viduje, bet ir garsiai. Juk kaip dažnai mes sakome savo vyrui „ačiū“ kad ir už smulkmenas? Tačiau tikrai pasakome, kuo esame nepatenkintos.
Man visos šios žinios padėjo sustiprinti santykius šeimoje, atrasti vidinę ramybę, geriau įvardinti ir pajusti savo, o tuo pačiu ir kito jausmus, išmokti atleisti tiek sau, tiek kitiems, pagaliau prisiimti daugiau atsakomybės už savo veiksmus ir padovanojo daug kitų dalykų.
Taigi mums reikia visą gyvenimą mokytis daugelio dalykų – kaip padėkoti, kaip mylėti – ne tik kitus, bet ir save, rūpintis – ne tik kitais, bet ir savimi, kaip palaiminti kitus mintyse, palinkėti jiems ko nors gera.
Gyvenimas susideda iš smulkmenų. Pavyzdžiui, nemesdami plastikinio butelio į bendrą konteinerį tokiu būdu dėkojame pasauliui už suteiktą gėrį. Taigi padėka nėra tik vidinis veiksmas. Kai kažkas pasikeičia viduje, keičiasi ir tavo elgesys, nes esi sąmoningesnis ir mąstai plačiau.
Dėkoti būtina – sau, savo vyrui, savo aplinkai, darbui, gyvenimui, nes šis jausmas atveria naujų galimybių.
Ir nuo šių pokyčių atsiranda dar daugiau energijos kažką veikti ir daryti. Todėl man norisi šiomis žiniomis dalintis ir su kitais. Pas mane žmonės ateina ne tik išbandyti meno terapiją. Kartais aš rengiu stalo žaidimo užsiėmimą.
Tai ypatingas psichologinis transformacijos žaidimas, esu sertifikuota jo specialistė. Tai taip pat labai stiprus savęs pažinimo ir naujų patirčių instrumentas, leidžiantis įvardinti sau labiausiai rūpimą klausimą, suprasti, kas trukdo siekti kokios nors savo svajonės, judėti į priekį, atsikratyti baimės išbandyti naujus dalykus ir pan. Aš pat žaidimų metu esu kaip palydėtojas, mes neturime teisės kištis į kitų gyvenimą, bet galime nukreipti žmones, kad jie patys priimtų sprendimus.
– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima namukai iš degtukų?
– Jie ir suvedė mus su vyru, o dabar tai tapo mūsų bendru šeimos hobiu. Su vyru esame išleidę knygutę „Sukurk savo svajonę“, kuri išversta ir į lietuvių kalbą. Tai instrukcija, kaip pastatyti namuką iš degtukų. Kartais rengiame namukų statymo pamokėles.
Nuo vaikystės kolekcionavau degtukų etiketes, o tėvų namuose buvo toks namelis iš degtukų. Kai bandžiau suprasti, kaip jis laikosi nesugriuvęs ir pradėjau jį išrinkinėti, jis, aišku, subyrėjo. Pati juos statyti išmokau jau būdama studentė ir pradėjau mokyti draugus. Visi mano draugai bent vieną degtukų namelį savo gyvenime yra pastatę.
Atrodytų, kas čia tokio – pastatyti iš degtukų namuką. Vaikų žaidimas – nebent pensijoje jam būtų galima atrasti laiko. Bet yra drąsesnių žmonių, kuriems įdomu viską išbandyti čia ir dabar.
Kai suaugęs žmogus atsisėda bei per pusvalandį pastato tą namuką, ir jo akys spindi iš džiaugsmo, kad jam pavyko, tai yra nuostabu. Manau, kad pasaulį išgelbės smalsumas ir noras pažinti. Smalsūs žmonės net gyvena daug ilgiau, nes kol žmogui viskas įdomu, įdomu keliauti, atrasti kažką nauja, tol jis nesensta.
– Kaip viską spėjate?
– Nespėju, tačiau nesikremtu dėl to. Kiek spėju – tiek. Darbas turi būti padarytas, todėl kai turi darbo, tu jį darai. Vaikai turi būti paimti iš mokyklos ir darželio, valgyti jiems turi būti padaryta. Tiesiog mėgaujuosi viskuo.
