2017 m. apsigynęs fizikos mokslų daktaro laipsnį, 15min GYVENIMO pašnekovas visgi nusprendė netęsti mokslininko karjeros. Šiuo metu jis dirba inžinieriumi vienoje didžiausių lietuviškų lazerių įmonėje „Light Conversion“, Mokslinių lazerinių sistemų skyriuje, kuriame kuriami moksliniai prietaisai ir jų programinė įranga, taip pat dėsto Vilniaus universiteto Fizikos fakultete.
– Fizikos studijos buvo sąmoningas ar vadinamasis paskutinės minutės pasirinkimas?
– Mokykloje man geriausiai sekėsi tikslieji mokslai – matematika, fizika, informatika. Taigi fizika buvo tarsi kompromisas, kadangi šis mokslas nėra vien teorinis, bet turi ir taikomąjį aspektą. Be to, jis jungia ir matematiką, ir informatiką, o studijų metu teko paragauti net biologijos. Taigi toks tarpdiscipliniškumas mane ir traukė.
– Lietuvos fizikai labai vertinami užsienyje. Ar nebuvo minties ieškoti darbo svetur?
– Kvietimų išvykti į užsienį gavau tris kartus – baigęs bakalaurą, po magistrantūros baigimo ir apsigynęs disertaciją. Nusprendžiau nevykti į užsienį, juolab kad, būdamas doktorantūroje, metus stažavausi JAV, Švedijoje, Čekijoje, taigi jaučiausi šiek tiek pavažinėjęs.
Išvažiuoti iš Lietuvos visam laikui nesinorėjo, o trumpam išvykti sudėtinga, kadangi visada lieka klausimas, kur grįžti. Grįžimui patogios vietos tuo metu nenusimatė, todėl nusprendžiau ieškoti darbo Lietuvoje.
Išvažiuoti iš Lietuvos visam laikui nesinorėjo, o išvykstant trumpam visada lieka klausimas, kur grįžti.
Toliau užsiimti moksline veikla nebenorėjau. Pagrindinės priežastys – finansinė padėtis ir stiprios mokslinės grupės nebuvimas mano pasirinktoje srityje. Moksle taip įprasta – po doktorantūros arba išvyksti į stažuotę, arba sieki gauti nuolatinę darbo vietą Lietuvoje, arba išeini dirbti pramonės srityje.
– Sakoma, kad Lietuva fizikos srityje gali konkuruoti pasaulyje su stipriau išsivysčiusiomis šalimis. Ar tai tiesa?
– Mano subjektyvia nuomone, konkuruoti galime, bet mes per daug verdame savo sultyse. Pas mus yra daug mokslinių grupių, kurios užsiaugina žmones, ir jie 20 metų dirba toje pačioje laboratorijoje. Pasaulinėje praktikoje elgiamasi priešingai – įvairiuose universitetuose ir institutuose stengiamasi išvengti to, kad žmogus, baigęs studijas, liktų tame pačiame universitete.
Dažniausiai magistro studijos vyksta viename universitete, doktorantūra – kitame, stažuotė – dar kitur, taigi žmogus daugiau visko pamato ir galiausiai susiranda sau priimtiną poziciją bei grupę. Taigi dinamikos užsienyje yra gerokai daugiau.
Ar Lietuvoje galima būtų situaciją pakeisti? Viskas susiveda į finansus ir požiūrį, netgi gal labiau į požiūrį nei finansus.
– Kaip vertinate fizikos studijų programas Vilniaus universitete?
– Manau, universitetas, užuot viliojęs studentus skambių pavadinimų programomis, turėtų ruošti plataus profilio specialistus, kurie vėliau specializaciją įgytų įmonėse ar tolimesnėse studijose.
Dabar kartais stengiamasi paruošti „gatavą“ amatininką, kuris bus fizikas kompiuterių specialistas, fizikas energetikos specialistas, fizikas telekomunikacijų specialistas. Šis požiūris skiriasi nuo Vakarų universitetų.
Fizika nėra standartinė specialybė. Tai rinkinys žinių, kurį gauni, ir jau tavo reikalas, kur jį pritaikysi. O fizikinio mąstymo principus ir metodus galima pritaikyti pačiose įvairiausiose srityse – nuo vadybos iki politikos ar inžinerijos. Mano buvę studijų draugai yra pasukę labai skirtingais keliais.
– Kaip vertinate dabartinius studentus – ar studijas pasirenka gabūs jaunuoliai?
– Kai aš stojau į Fizikos fakultetą 2005 m., mūsų buvo per 200. Šiemet kurse būna apie 100 studentų. Taigi stojančiųjų yra perpus mažiau, tačiau pagal demografines tendencijas dvyliktokų, manau, yra sumažėję tikrai ne dukart. Tai reiškia, kad fizika savo populiarumą praranda. Kodėl – nedrįsčiau spėlioti. Galbūt išsigąstama sunkių studijų.
Kita vertus, švedams, nors tai išsivysčiusi šalis, taip pat sunku pritraukti jaunuolius studijuoti tiksliuosius mokslus. Ten netgi jiems mokamos papildomos stipendijos.
– Yra nuostata, kad šis mokslas moterims įkandamas sunkiau. Ar tiesa?
– Mano studijų laikais merginų būdavo apie 20–30 proc. Ir dabar jų studijuoja taip pat nemažai. Tiek studijuodamas, tiek dabar tarp vaikinų ir merginų nejaučiu jokio skirtumo. Merginoms šie mokslai įkandami lygiai taip pat, kaip vaikinams. Pažįstu tiek puikių fizikų, tiek puikių fizikių.
– Jūsų žmona – taip pat fizikė. Ar susipažinote studijuodami?
– Mes susipažinome Vasaros moksleivių akademijoje, dabar ji vadinasi Nacionaline moksleivių akademija (NMA). Aš joje dalyvavau kaip informatikos atstovas, mano būsimoji žmona – kaip chemijos atstovė.
Ji, kaip ir aš, Vilniaus universitete baigė fizikinių mokslų doktorantūros studijas, o dabar abu dirbame toje pačioje įmonėje. Dabartinė situacija mus visiškai tenkina ir bent kol kas neplanuojame nieko keisti.
– Taigi galima sakyti, kad Nacionalinė moksleivių akademija pakeitė tiek jūsų paties, tiek jūsų žmonos sprendimą, kokią profesiją rinktis?
– Didžiausias akademijos nuopelnas, kad ten susiradau žmoną – ir tai pagrindinis dalykas (juokiasi). Mes dalyvavome pačioje pirmojoje stovykloje. Mūsų ten buvo per 50 – informatikų, chemikų, filologų, matematikų, ekonomistų, regis buvo tokios grupės.
Smagu matyti, kaip teoriniai modeliai ir sumanymai, jeigu juos teisingai sudarai ir aprašai, veikia praktikoje.
Tai buvo labai intensyvi stovykla – vyko ir dalykiniai užsiėmimai, ir asmenybės tobulinimo užsiėmimai, ir organizaciniai žaidimai bei pramogos su gerais lektoriais, žinomais žmonėmis. Man, tuo metu iš kaimo atvykusiam jaunuoliui, ši stovykla paliko didžiulį įspūdį, kuris iki šiol neišblėsęs.
Aš pats tuo metu labai gerai mokiausi ir man atrodė, kad jau viską žinau ir būsiu labai kietas vadybininkas, vadovausiu kitiems. Sunku pasakyti, kiek ši stovykla prisidėjo ir kiek vėlesni pokalbiai su mokytojais, bet labai greitai apsilaužiau ragus ir supratau, kad reikia toliau siekti mokslo.
– Ar šeimoje daug kalbatės apie fiziką?
– Be abejo, kalbamės, juolab, kad lazerių mokslas yra optikos sritis, o mano didžioji studijų dalis ir doktorantūra buvo susijusi su teorine fizika, kuri gana nutolusi nuo optikos. Todėl man vis dar reikia konsultuotis su žmona.
Kita vertus, kaip buvusiam teoretikui, neturėjusiam tiesioginio sąlyčio su prietaisais, man smagu dirbti eksperimentuotojų kolektyve, matyti, kaip teoriniai modeliai ir sumanymai, jeigu juos teisingai sudarai ir aprašai, veikia praktikoje, t. y. kaip formulės dera su realybe.
– Lazeriai šiandien pritaikomi pačiose įvairiausiose srityse – medicinoje, pramogose, pramonėje. Gal galite papasakoti, kuo dar gali nustebinti šioje srityje dirbantys mokslininkai?
– Jūsų paminėtose srityje dažniausiai lazeriai pritaikomi kaip pjovimo, gręžimo, žymėjimo prietaisai. Įdomu tai, kad jie darosi vis mažesni, galingesni ir greitesni. Be to, lazeriai labai naudingi ir mokslo srityje, jais galite tirti labai mažas daleles ir sistemas, pavyzdžiui, biologines ląsteles.
Yra idėja lazerio impulsais pagreitinti radioaktyvių atliekų skilimo pusamžį, kad jos irtų ne dešimtis ar šimtus tūkstančių metų.
Bene naujausias ir ambicingiausias sumanymas, kaip panaudoti lazerius, buvo išsakytas Vilniuje, kai čia lankėsi 2018 m. Nobelio premijos fizikos srityje Gerardas Mourou. Yra idėja trumpais ir galingais lazerio impulsais pagreitinti branduolinių reaktorių radioaktyvių atliekų skilimo pusamžį, kad jos irtų ne dešimtis ar šimtus tūkstančių metų, bet, paveikus specifine lazerine spinduliuote, irimo laikotarpis būtų gerokai sutrumpintas. Kol kas tai labiau teorija, bet mokslininkai šia linkme jau intensyviai dirba, ir koks nors rezultatas ateityje tikrai bus.
Šiandien jau galvojama apie tai, kaip sukurti struktūras, kuriomis sklinda šviesa, stikle ar kitokioje skaidrioje terpėje. Ši šviesa sklisdama galėtų liestis su žmogaus krauju, atlikti jo analizę, diagnozuoti ligas.
Kalbant apie mediciną, sritis, kurioje tikrai labai vystosi lazerių pritaikymas, yra lazerinė akių chirurgija. Šiandien lazeriu galima daryti labai daug procedūrų, kurios anksčiau būdavo neįmanomos, ir atsiranda vis naujų procedūrų. Taip pat kuriami medicinos prietaisai, kurie vis tiksliau pateikia vaizdą, kas vyksta organizmo viduje, pavyzdžiui, parodo, dažo, žymi vėžines ląsteles, jas naikina.
Tyrėjai, pasinaudodami lazerine spektroskopija, sužadina tam tikrą vyksmą medžiagoje ir, naudodami kitą lazerį ar kitokį instrumentą, stebi, kokie pokyčiai vyksta. Šis principas taikomas labai plačiai, ir kuo toliau, tuo sistemos tampa kompaktiškesnės, vis labiau pritaikomos kasdienybėje.
Pramonėje lazeriais apdorojamos įvairios medžiagos, jais galima išgręžti labai mažas skylutes, o tai taikoma pradedant nuo variklių degalų įpurškimo sistemų gamybos, metalų lakštų ar labai kietų medžiagų pjaustymo iki mobiliųjų telefonų stikliukų gamybos, medžiagų sujungimo lazerinio suvirinimo būdu, įvairių detalių žymėjimo, spalvos pakeitimo ir pan. Pramonėje lazeriai jau daug kur gali pakeisti žmogaus rankų darbą.
