„Oho, koks automobilis – gal naujas?“ – stebisi Lietuvos pašto logotipais puoštą „Renault“ pastebėjęs Leliūnų gyventojas.
Tokį automobilį visiems puikiai pažįstama Leliūnų paštininkė Danutė Sucharevienė gavo tuomet, kai tapo mobiliąja laiškininke. Lietuvos paštas Utenos ir Rokiškio rajonuose pritaikė naują veiklos modelį – nedidelius kaimo paštus, tokius kaip buvęs Leliūnuose, pakeitė mobilieji laiškininkai. Dabar jie visas pašto paslaugas teikia gyventojams namuose.
Dievaži, barška, miaukia tas siuntinys. Tai jau suprantu, kad koks žaislas. Vien šiandien buvo gal 8 siuntiniai. Dulkių siurblius, patalynes – viską siunčiasi.
Miaukiantys siuntiniai dabar atkeliauja tiesiai į namus
„Viskas buvo nauja, negirdėta, – prisipažįsta daugiau nei dvidešimtmetį čia paštininke ir pašto skyriaus viršininke dirbanti Danutė Sucharevienė. – Kita vertus, vis tiek užsukdavom pas žmogų su laiškais. Dabar duota mašina tam, kad galėtume ir priimti, ir išvežioti siuntinius, registruotus laiškus.“
Pašnekovė kasdien turėtų jai paskirtoje vietoje seniūnijoje praleisti 15 minučių – priimti mokesčius ir registruotus laiškus. Kartais nė tiek neprireikia, tačiau neretai dėl bendravimo išsiilgusių miestelio gyventojų užtrunka gerokai ilgiau.
Pašnekovės teigimu, prenumeruojamos spaudos kiekis Leliūnuose nemažėja, o nedidelių siuntinių kiekis – vis auga. Leliūniškiai atranda pirkimą internetu.
„Siuntinėjasi visokius mažiukus siuntinukus. Iš Kinijos daugiausia, sako, ten pigesnės prekės. Jaunimas daugiau: tai rūbus vaikams, tai žaislus, batus. Dievaži, barška, miaukia tas siuntinys. Tai jau suprantu, kad koks žaislas. Vien šiandien buvo gal 8 siuntiniai. Dulkių siurblius, patalynę – viską siunčiasi. Jei žmogaus namuose nerandu, tai atvažiuoju ir antrąkart.
Galiausiai galiu atvežti siuntą šeštadienį – manau, taip žmonėms dar geriau. Anksčiau tokios prabangos nebuvo, nes sykį neradus žmogaus namuose, atsiimti siuntos jau tekdavo kėblinti į paštą“, – pasakojo D. Sucharevienė dažnai sulaukianti nusistebėjimų, kad siunta atkeliauja iki pat namų durų.
Paklausta, ar viskas telpa į naująjį „Renault“, mobilioji laiškininkė juokiasi, jog ten tilptų gal net dvigulė lova.
Kelionė iki parduotuvės – bene vienintelė proga pasipuošti
Leliūnų seniūnė atskleidžia, kodėl vyresnio amžiaus žmonės bijo reformų: pastaruoju metu reformos reiškia, kad kas nors bus uždaroma. O tada apima nuojauta, jog esi vienišas, visų užmirštas ir apleistas. Kai kuriems vienintelė proga pasipuošti, išsitraukti proginius drabužius jau teliko kelionė pėsčiomis iki parduotuvės.
„Labiausiai džiaugiamės tuo, kad po pasikeitimų Danutė liko pas mus. Ją gyventojai puikiai pažįsta, myli, gerbia, pasitiki, – sako Leliūnų seniūnė Lina Petronienė. – Visais įmanomais būdais mes savo gyventojams platinom šią informaciją. Tačiau vis tiek skausminga žmonėms priimti pokyčius. Turime pripažinti – esame maži. Dar gerai, kad esame šalia Utenos, dėl to gyventojai ten dirba ir jų nemažėja.“
Man galit neužrašyti net gatvės – aš visus žmones pažįstu.
Mobiliesiems laiškininkams buvo išdalintos planšetės, nauji automobiliai, svarstyklės ir netgi maži seifai, kad saugiai galėtų laikyti surinktus mokesčių pinigus. Planšetėse matomas visas gautų, būtinų išdalinti laiškų srautas, ant jų ekrano pasirašo siuntų ir registruotų laiškų gavėjai. O tokio prietaiso dauguma Leliūnų gyventojų dar nematę.
D. Sucharovienė juokiasi, jog gyventojai skundžiasi nemokantys taip pasirašyti, tačiau laiškininkė ragina juos išmokti, nes toliau tokiu būdu patvirtinamų dokumentų tik daugės.
„Paduodu – nežino, kas daryt. Kur čia rašytis? Nebuvo nė vieno, kuris nepaklaustų, kaip čia ką daryti. Bet sakau – vieną kartą pasirašysit, kitą kartą – išmoksit. Antrąkart atvažiavus jau raito parašą ant ekrano“, – sako moteris.
Senoliai neleidžia numirti tradicinei spaudai
D. Sucharovienė paaiškina, kodėl laiškininku dirbti itin sudėtinga naujokui – kai kurie žmonės vis dar rašo adresą tik kaimo ribose, pavyzdžiui, „Ažugirių km.“ ir žmogaus pavardę. Teoriškai toks adresas būtų laikomas neteisingu, nes šiandien visi namai kaimuose jau turi numerius.
Kita vertus, reikia žinoti, kas kurioje sodyboje, gyvena ir tuomet nereikėtų laiško grąžinti siuntėjui.
„Man galit neužrašyti net gatvės – aš visus žmones pažįstu“, – šypsosi Danutė. O seniūnė L. Petronienė su nerimu teiraujasi, kada laiškininkė planuoja išeiti vasaros atostogų.
D. Sucharevienė pripažįsta, jog ranka rašytų laiškų pastaraisiais metais nedaug. Tačiau darbo toli gražu netrūksta: plaukia sąskaitos, pranešimai, šaukimai į teismą... Leliūnų žmonės aktyviai užsisakinėja spaudą: „Utenos dieną“, „Utenos apskrities žinias“, „Utenį“ ir kitus laikraščius.
„Nė kiek nemažėja laikraščių prenumerata – vedu specialų prenumeratų žurnalą, tai laikraščių skaitytojai – visada tie patys. Prenumeratorių sumažėja tik tuomet, jeigu kas nors numiršta. Nes jaunimas gi neima tų laikraščių. Pagrindiniai skaitytojai – 50, 60, 70 metų žmonės“, – sako pašnekovė. O prenumeratoriai dažniausiai mėgsta ir paplepėti su paštininke.
„Sakau – užsisakykite ne keliems mėnesiams, gal visiems metams? O man atsako: „Aha, užsisakysiu ilgesniam laikui, tada ir nebeužvažiuosi“, – juokiasi laiškininkė.
Miestelio išskirtiniai bruožai: bažnyčia ir puodų muziejus
Leliūnuose sodybų tuštėjimo nejuntama – kažkas vis atsikrausto čia gyventi, užima jau išėjusių senolių trobas. Ir naujakuriai greitai įrašomi į laiškininkės atmintį.
Kur tu dar gali pabendrauti su gyventojais? Pašte ir parduotuvėje. Tai, žinot, vieta, kur gali ir paflirtuot truputį, ir pletkus visus išgirst. Ten – informacijos šaltinis. Nes pamatai ką nors, galvoji: „O, jis dar gyvas!“
Nors planšetė leidžia lengvai surasti reikiamą adresą, Danutės galvoje – apie 300 adresų, ji žino, kur kokioje troboje gyvena kieno žentas ar marti. Iškart pasakytų, ar užrašytas adresas patenka į jos rajono pašto ribas.
„Kad jūs žinotumėt, kaip klysta žmonės rašydami adresus. Leliūnai dar yra ir Anykščių rajone – o atsiunčia mums. Net iš teismo ateina tokie laiškai!“ – sakė pašnekovė.
O kuo šiandien gyvena Leliūnai? Danutė atskleidžia, kad iš čia retas emigruoja – visi, kurie norėjo išvažiuoti, jau išvažiavo. Tačiau ir vaikų randasi nedaug.
„Dėl to nuo pernai metai uždaryta ir mokykla. O kai uždaryta mokykla, jau negali pasigirti, negali pritraukti jaunų šeimų“, – nerimauja pašnekovė.
Leliūnuose gyvulininkystės ūkius turi keli ūkininkai. Tačiau su jais D. Sucharovienė pasimato retai – už ūkio šeimininkus parašą jos planšetėje dažniausiai suraito uošvienė ar žmona, o patys ūkininkai nuolat pluša, važinėja su reikalais.
Pasinaudojus Europos parama buvo įspūdingai apšviesta miestelio bažnyčia, pakeisti vietos namų stogai, ūkininkai galvijininkystės vystymui gauna lėšų ūkinei technikai pirkti. D. Sucharovienė šypteli, kad prie Leliūnų pokyčių prisidėjo ir Lietuvos pašto naujovė. Tuo metu uždarytos mokyklos stadioną nuspręsta perleisti Vytauto Valiušio (Leliūnuose žinomam kaip „Puodų karalius“) keramikos muziejui.
Muziejuje – tikslai „užkariauti“ Europą
Tautodailininkas turi didžiulę puodų, juodosios keramikos ekspoziciją, edukacijų erdves, o dabar įrengs dar ir Puodžių parką.
Tądien, kai lankėmės Leliūnuose, Danutė į muziejų kaip tik nunešė laišką, o V. Valiušis žurnalistams atskleidė ambicingus planus.
„Tai nėra Leliūnų keramikos muziejus. Tai – Europos muziejus, o Leliūnai – Europos miestelis. Šiandien reikia plėstis ir dirbti ne gerai, o labai gerai“, – kaip žirnius bėrė entuziastingas keramikas dar šįmet iš Lietuvos Vyriausybės sulaukęs padėkos premijos.
Ir jo žodžiai ne tušti – į muziejų iš tiesų rieda ekskursijos ir autobusai ir iš kaimyninės Latvijos, kitų šalių. Tad V. Valiušis netrukus sugalvojo, kaip liūdną žinią apie mokyklos uždarymą paversti gera.
„Kai uždarė mokyklą, tai buvo smūgis visai miestelio bendruomenei. Liko 2 hektarai stadiono, aplinkinės žemės. Kadangi esame įsikūrę šalia, sugalvojome, kad iš tos teritorijos galėtume padaryti Puodžių parką. Ne šiaip sau parką. O vieną geriausių Europos parkų!“ – kalbėjo V. Valiušis.
Taigi vietoje aukšta žole jau bepradedančio želti buvusio Leliūnų mokyklos stadiono atsiras vaikų žaidimo aikštelė, susijusi su puodžių tema, amfiteatras.
„Bus pavėsinė, kur 50 žmonių galės šašlykų išsikepti, ir nusidegti kokį puodą, edukacinė erdvė. Planuojame, kad 4–5 mėnesius edukacinės puodininkystės programos vyks lauke. Poilsis bus susietas su puodininkyste“, – sakė tautodailininkas.
Į V. Valiušio muziejų ilsėtis ir lipdyti atvyksta keramikai iš įvairių didmiesčių, dailės akademijų, galerijų. Jiems apnakvydinti skirtas moderniai renovuotas buvęs mokyklos bendrabutis. Puodų kiemo įrengimo darbus planuojama baigti iki 2020 m., tautodailininko planus palaiko ir savivaldybė.
Pašto skyrius buvo likęs ne laiškų siuntimui, o susitikimams
Paklausus apie pokyčius pašte, V. Valiušis nepakeičia linksmo tono, tačiau beria toliau: „Labai liūdna. Galėdavau kiekvieną dieną ateiti pas Danutę, o dabar... Pamatau va, tik kartą per mėnesį!“
„Juk galite mane iškviesti į muziejų. Nors ir kiekvieną dieną!“ – kvatodama ranka mosteli D. Sucharevienė.
„Tikrai, galiu? Na, tada gerai. Iš tiesų truputį gaila, kad užsidarė, nes iš tiesų, kur tu dar gali pabendrauti su gyventojais? Pašte ir parduotuvėje. Bažnyčioje bendraut negali, ten melstis reikia, – juokiasi V. Valiušis. – Tai, žinot, vieta, kur gali ir paflirtuot truputį, ir pletkus visus išgirst. Ten – informacijos šaltinis. Nes pamatai ką nors, galvoji: „O, jis dar gyvas!“, arba ką nors užkalbini ir sužinai, kad jau vieno ar kito nebėra... Taip ir vyksta gyvenimas šiame miestelyje.“
