– Kaip atsidūrėte Danijoje?
– Išvažiavome kartu su žmona į Daniją prieš daugiau nei 20 metų. Išvykome trumpam, tačiau ne veltui sakoma, kad nėra nieko pastoviau už laikinumą. Tuo metu abu buvome jauni gydytojai, kuriems sunku buvo gauti darbą, kurie sunkiai ekonomiškai vertėsi, todėl norėjome šiek tiek užsidirbti.
Aš jau turėjau vadovavimo patirties, bet tokiai didelei klinikai vadovauju tik nuo šių metų vasario. Joje dirba nedaug užsieniečių, daugiausiai visi gydytojai – danai.
Pradžia buvo sunki. Kad galėtume dirbti pagal specialybę, turėjome išlaikyti egzaminus, pasitvirtinti diplomus. Dabar užsienyje dirbti norintiems gydytojams viskas daug paprasčiau. Tuo tarpu mums teko atlaikyti daug išbandymų; kol gavome leidimą verstis pastovia gydytojo praktika, praėjo dveji metai.
Visą šį laiką galėjome dirbti kaip gydytojai tik su laikinais leidimais, kuriuos nuolat reikėdavo atnaujinti. Todėl juokdavomės: niekada nežinai, ar turėsi pasą tą dieną, kurią esi suplanavęs skristi į Lietuvą.
Šiuo metu vadovauju antros pagal dydį universitetinės ligoninės Psichiatrijos klinikai Kopenhagoje. Mano žmona dirba neurologe.
– Kaip vertinami Lietuvos gydytojai Danijoje?
– Lietuvoje gydytojai tikrai gerai paruošiami. Bazinis studijų lygis yra geras. Dėl specialisto išsilavinimo galima diskutuoti, kadangi reikalavimai specialistui Danijoje daug aukštesni nei Lietuvoje, kai kalbama apie atliktų operacijų, procedūrų skaičių, t. y. apie praktinius įgūdžius. Šiuo aspektu Lietuvoje dar nepakankamai gilinamasi į specialistų parengimo kokybę. Pavyzdžiui, jeigu esi chirurgas, turi būti atlikęs tam tikrą skaičių operacijų, invazinių tyrimų, kad tavo kompetencija būtų neabejojama.
Lietuvoje pradedančiam gydytojui užtenka mažiau patirties nei Danijoje. Skirtumas – gana didelis. Todėl lengviausiai pritampa patyrę gydytojai, turintys didelę operacinę patirtį. Ką tik baigusiems gydytojams sunkiau priprasti dirbti naujoje aplinkoje.
– Po kiek metų pajutote, kad jau integravotės į Danijos visuomenę ir nusprendėte nebegrįžti?
– Ko gera, tai užtruko apie septynerius metus. Kai gimsta vaikai, tampi priklausomas ir nuo jų, nėra paprasta juos išplėšti iš jiems jau įprastos aplinkos.
Aš manau, kad Danijos visuomenė yra tikrai draugiška, jeigu tu pats nori integruotis. Žinoma, netapti danu, bet ilgiau gyvendamas svetimoje šalyje ir pats pasikeiti, tampi labiau kritiškas tam tikrų dalykų atžvilgiu. Manau, visų emigrantų problema, kad jie niekada nesijaus svetimoje šalyje šimtu procentų vietiniai, bet lygiai taip pat nebesijaučia šimtu procentu vietiniai, kai grįžta aplankyti Lietuvos.
Aš pats nepamirštu Lietuvos, aktyviai bendrauju su lietuviais, šiuo metu esu Danijos lietuvių draugijos pirmininkas, mes kuriame lietuviškas mokyklas, skatiname čia gyvenančių šeimų vaikus mokytis lietuvių kalbos, stengiamės organizuoti prasmingus lietuviškus renginius, bendradarbiaujame su Lietuvos ambasada. Taigi stengiamės tiek palaikyti lietuvybę tarp Danijoje gyvenančių tautiečių, tiek stiprinti lietuvių įvaizdį Danijoje.
– Ar galima sakyti, kad tokiu būdu nusprendėte atiduoti duoklę Lietuvai?
– Galbūt galima sakyti ir taip. Kita vertus, esu tikras, kad norint išlikti stipriam, būtina pažinti ir puoselėti savo šaknis, net ir gyvenant emigracijoje.
Šeimoje mes, žinoma, kalbame lietuviškai, mūsų dukros taip pat kalba lietuviškai, lankė šeštadieninę lietuvišką mokyklą, todėl moka ir rašyti lietuviškai. Į Lietuvą atvykstame mažiausiai keturis kartus per metus, todėl jos lietuviškai bendrauja su seneliais, giminėmis. Jos save laiko lietuvėmis, o ne danėmis.
– Jūsų dukros – vis dar Lietuvos pilietės?
– Taip, mes visi esame Lietuvos piliečiai, nors mums būtų labai patogu turėti Danijos pilietybę, gyvenimas taptų daug paprastesnis. Deja, nors Danija leidžia turėti dvigubą pilietybę – Lietuva to neleidžia. Galbūt yra tam tikrų politinių motyvų, kita vertus, esant tokiai didelei emigracijos bangai, Lietuva gali netekti labai daug savo piliečių, jeigu žmonės negalės turėti dvigubos pilietybės. Taigi vis dar laukiame geranoriškumo iš valdžios atstovų priimant teisingus sprendimus.
– Lietuvos patriotai dažnai sako – esą bepigu mylėti Lietuvą iš toli. Kodėl negrįžtate?
– Dažnai žmonės mėgsta savo profesinę veiklą ir nenori jos netekti, sunku pakeisti vaikų aplinką, kita vertus, mentaliai esame ne taip ir toli nuo Lietuvos. Mes savaip garsiname Lietuvą. Juk labai svarbu, kad lietuvių ir Lietuvos įvaizdis būtų geras, kad Lietuva būtų įdomi užsieniečiams ir pritrauktų vis daugiau turistų bei kitokių investicijų.
Globalizacijos laikais emigracijos neišvengsime, bet, man atrodo, svarbu išlaikyti savo tautinį tapatumą, išauginti lietuvybės dvasia savo vaikus, kad jie taip pat pažintų savo šaknis ir bet kada galėtų grįžti į Lietuvą. Taip išvykę žmonės tik dar labiau prisideda prie Lietuvos gerovės.
– Kaip pavyko emigrantui tapti didelės įstaigos vadovu? Ar danai tolerantiški atvykėliams?
– Pirmiausia teko išmokti kalbą, nes nemokant vietinės kalbos dirbti gydytoju neįmanoma. O jeigu esi geras specialistas ir dirbi nuoširdžiai, visada būsi įvertintas. Aš jau turėjau vadovavimo patirties, bet tokiai didelei klinikai vadovauju tik nuo šių metų vasario. Joje dirba nedaug užsieniečių, daugiausiai visi gydytojai – danai.
– Kuo skiriasi Danijos ir Lietuvos sveikatos apsaugos sistemos?
Globalizacijos laikais emigracijos neišvengsime, bet, man atrodo, svarbu išlaikyti savo tautinį tapatumą, išauginti lietuvybės dvasia savo vaikus, kad jie taip pat pažintų savo šaknis ir bet kada galėtų grįžti į Lietuvą.
– Danijos sveikatos apsaugos sistema – labai demokratiška. Gydytojų kolektyve į savo vadovą drąsiai gali kreiptis „tu“, sakyti, ką galvoji. Nėra tokios didelės subordinacijos kaip Lietuvoje.
Pavyzdžiui, Danijoje visiškai nebūtina nutylėti, jei nesutinki su vadovo nuomone, galima drąsiai ginčytis. Lietuvoje, mano manymu, vyrauja vokiška tradicija, kurioje demokratijos kur kas mažiau.
Kalbant apie pacientus, Danijos sistema orientuota į pacientą kaip į vartotoją, pirkėją. Todėl joje labai svarbu, kaip pats pacientas vertina savo gydymą, kaip jis įtraukiamas į gydymo sudarymą. Lietuvoje taip pat einama šia linkme, bet dar atsiliekame nuo danų.
Beje, pas specialistą Danijoje galima patekti taip pat tik per šeimos gydytoją. Tiesiogiai specialisto konsultaciją įmanoma gauti, tik jeigu moki privačiai. Nereikia siuntimo tik pas akių, gerklės, ausų ir nosies specialistus. Tačiau šeimos gydytojai čia gerai paruošti, jie patys sugeba atlikti daug darbų. Jeigu norime, kad sveikatos apsaugos sistema būtų efektyvi ir ne per brangi, turi būti tam tikras filtras patekimui pas specialistą.
Kita vertus, yra nustatytas 30 dienų terminas, per kurį pacientas turi gauti pirmą konsultaciją pas specialistą. Jeigu tai neužtikrinama, pacientas turi teisę kreiptis į kitas valstybines ar privačias gydymo įstaigas, o valstybė kompensuos gydymo išlaidas. Įtarus vėžį, žmonės specialisto konsultacijos laukia daugiausiai savaitę.
– Koks yra gydytojo prestižas Danijoje? Ar pacientai pasitiki gydytojais?
– Danijoje gydytojo prestižas – taip pat svarbus diskusijų klausimas. Tai tapo ypač aktualu, kai buvo apribota medicininės industrijos galimybė finansuoti gydytojų mokymus, konferencijas. Tai iškėlė klausimą, kiek gydytojas yra nepriklausomas. Labai svarbu, kad ir Lietuvos gydytojų sąjunga būtų aktyvi ir dirbtų su šia tema, kad gydytojai turėtų etikos kodeksą, kurio privalėtų laikytis.
Manau, kad Lietuvoje gydytojais pasitikima ne mažiau kaip Danijoje, tačiau norint stiprinti šį pasitikėjimą, reikia aktyviai dirbti. Gydytojai turėtų aktyviau reikšti nuomonę apie įvairias sveikatos apsaugos problemas, įstatymus, pasireikšti, kai paviešinama problemiška ligos istorija, kurioje gydytojai labai kritikuojami.
Didelė problema Lietuvoje, jog tokiais atvejais pirmiausiai ieškoma kaltojo, užuot stengiantis ištaisyti sistemos klaidas, kad jos nepasikartotų. Tuo tarpu esu tikras, kad nukentėję žmonės norėtų, jog tai nepasikartotų kitiems. Deja, Lietuvoje gydytojams vis dar nėra saugu kalbėti apie savo klaidas. Danijoje gydytojas visada gali apie jas pranešti ir nesitikėti jokių sankcijų.
Tiesa, pacientai gali skųstis tiek konkrečiais gydytojais, tiek pačia gydymo įstaiga ir gydymo eiga joje. Tačiau įdomu tai, kad žmonės dažniau skundžiasi pačia gydymo eiga nei konkrečiais gydytojais. Lietuvoje dažniau ieškoma asmeninės kaltės, o tai gydytojams labai apriboja žodžio laisvę ir galimybę pasimokyti iš klaidų.
– Kuo skiriasi psichiatrinė pagalba Lietuvoje ir Danijoje?
– Danijoje psichikos ligomis sergantys pacientai turi instituciją, į kurią gali kreiptis dėl priverstinio gydymo, raminamųjų vaistų skyrimo ir pan. Lietuvoje pacientų teisės šiuo požiūriu galėtų būti užtikrinamos geriau.
Pats gydymas yra pažangus, bet šiems ligoniams reikia daug socialinės pagalbos, kad po gydymo jie galėtų integruotis į visuomenę ir išvengtų pakartotinio atsidūrimo ligoninėje.
Viena yra juos gydyti ligoninėje, visai kas kita – tęsti jų gydymą, juos prižiūrėti kasdieniame gyvenime. Tai vis dar iššūkis Lietuvai.
Danijoje psichikos ligų srityje taip pat yra aiški tendencija pacientus įtraukti į gydymą, kad dalyvautų jiems sudarant gydymo planą. Jie turi teisę pareikšti, ar sutinka su tuo planu, išsakyti, su kuriais punktais nesutinka.
Iniciatyva „Lietuva 4.000.000“ siekia suburti po visą pasaulį pasklidusius lietuvius į vieną virtualų tinklą. Taip pagaliau sužinosime, kiek lietuvių yra pasaulyje, ir, nepriklausomai nuo savo buvimo vietos, visuomet būsime vieno paspaudimo atstumu vienas nuo kito.
Susijungę skaitmeniniu būdu žengsime į tikrą pasaulio Lietuvą, kuri neturi sienų, kur nėra pusiau lietuvių ar išeivių, kur niekas neklausia, koks herbas ant tavo paso ir kaip gerai tu moki lietuviškai. Kur Lietuva – ne geografija, o bendruomenė, mintis, jausmas ir žmogiškas ryšys.
Pažįsti lietuvių užsienyje? Pakviesk juos prisijungti www.4000000.lt.
