– Kokia buvo pirmoji pažintis su Lietuva?
– Atvykau prieš pustrečių metų kaip Europos savanorių tarnybos atstovas. Panevėžyje dirbau su neįgaliaisiais, mokytojams dėsčiau ispanų kalbą, rengiau muzikinius projektus vaikams. Tai viena ryškiausių ir prasmingiausių mano gyvenimo patirčių.
Kai vėliau atsirado galimybė dėstyti Mykolo Romerio universitete ispanų kalbą, nedvejojau nė akimirkos. Pernai šiame universitete pradėjau doktorantūros studijas.
– Ar nebuvo neramu važiuoti į nepažįstamą šalį, kuri daugeliui žmonių Vakaruose asocijuojasi su posovietine praeitimi? Kaip į tokią žinią reagavo šeima?
– Ispanijoje esu vadinamosios prarastosios kartos atstovas. Mano amžiaus žmonės yra bene labiausiai išsilavinę per visą mūsų šalies istoriją, bet paveikti ekonominės krizės, neturi galimybių išreikšti save. Savanorystė man buvo puiki proga pasirinkti gyvenimo ir profesinį kelią. Esu laimingas, nes gimiau intelektualioje ir atviroje šeimoje, ji džiugiai priėmė šį mano sprendimą. O Vilniuje nuostabi kultūrinė aplinka, jauni žmonės be galo išprusę, dažnas turi gerą muzikinį išsilavinimą, net studentai lankosi aukščiausio lygio muzikiniuose renginiuose.
Žinoma, visuomenėje pastebima sovietmečio reliktų. Tačiau tai normalu – juk šalis patyrė priespaudą. Čia matau bendrumų tarp ispanų ir lietuvių visuomenių. Mano senelių karta buvo paženklinta panašiu nelaisvės ženklu. Išgyvenome 40 metų trukusią diktatūrą ir vienas populiariausių pasakymų iš tų laikų: „Aš nesidomiu politika.“ Tačiau tikroji šio posakio reikšmė – „aš nenoriu turėti problemų“. Mes tik 16 metų ilgiau gyvename demokratijos sąlygomis nei jūs. Troleibuse stebiu, kaip tyliai, ramiai sėdi vyresnės kartos atstovai ir kaip viskas suklega, kai įlipa paauglių. Jie niekuo nesiskiria nuo bendraamžių Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Panašių vaizdų matau ir Ispanijoje. Tai ne tik kartų skirtumai, bet ir diktatūroje ir laisvėje augusių kartų skirtumai.
– Pietų Ispanija ir lietinga Lietuva. Klimato, kultūrų skirtumai... Kaip sekėsi prisitaikyti?
– Pirmus kelis mėnesius atrodė, kad sutinkami žmonės yra pikti. Jaučiausi nesmagiai, nesupratau, kodėl į mane taip reaguojama. Vėliau perpratau lietuvišką temperamentą – buvau sujaudintas, nes man nuoširdžiai pagelbėdavo, tik žodžiais ar mimika to nedemonstruodavo. Tačiau ir dabar kartais dar turiu sau priminti: „Juanai Carlosai, nebijok, šie žmonės nėra pikti, kad ir kaip tau atrodytų.“
Pamenu, atvykau iš Panevėžio į Vilnių norėdamas pamatyti, kaip švenčiamos Kalėdos. Atvažiavau į stotį, pirmą sykį gyvenime įlipau į troleibusą. Žinoma, patyriau milžinišką kultūrinį šoką. Stotis. Troleibusas. Ir sniegas, šaltis. Kai išlipau senamiestyje ir išvydau vieną iš gražiųjų Vilniaus bažnyčių, buvau dar kartą priblokštas, tik tą kartą – labai maloniai. Pasijutau it namie, nes architektūra niekuo nesiskyrė nuo Italijos ar Ispanijos baroko. Gatvių pavadinimai – Dominikonų, Pranciškonų, Kalvarijų – lygiai tokie pat, kaip ir mano gimtinėje (kiekviename Ispanijos miestelyje yra Kalvarijų gatvė). Atradau ir nuostabią stačiatikių architektūrą, lankiausi pamaldose.
Žinoma, šiauriečiai ir pietiečiai turi stereotipų vieni apie kitus, neva šiauriečiai liūdni, pikti, nuobodūs, o pietiečiai – darbus atidėliojantys tinginiai. Tačiau reikia suprasti, kad gyvenimas ir klimatas skirtingi: Lietuvoje net vasarą, kai pasitaiko kelios saulėtos dienos, visi susiruošia kuo skubiau prie jūros ar ežerų, nes nežinia, ar po kelių valandų arba dienų neims pliaupti lietus. Mano gimtinėje saule galima mėgautis beveik 300 dienų per metus: žmonės žino, kad galės ja džiaugtis ir rytoj, ir poryt, todėl ir atidėlioja viską rytojui. Iki tol nebuvau susimąstęs, koks savijautai ir visam gyvenimui reikšmingas faktorius yra saulės šviesa.
Lietuvoje gera vykdyti įvairius projektus – tereikia noro, žmonės į darbą žiūri rimtai. Dabar daliju savo gyvenimą ir laiką į tris man svarbias dalis: dėstymą, mokslines studijas ir muziką. Groju flamenko ir lotynų muziką su seniausiu Lietuvoje flamenko klubu „Tientos“ ir „Baltic Salsa Orchestra“. Jaučiuosi ypatingai, gyvendamas kitokioje kultūroje ir drauge būdamas labai susijęs su gimtine per kalbą ir muziką.
Paauglystėje domėjausi popmuzika, roku. Bręsdamas ėmiau suvokti flamenką kaip savo kultūros pagrindą: skirtingi ritmai, melodijos pasakoja apie svarbius, kartais labai skaudžius dalykus.
Vilniuje kiek pasigendu neskubraus gyvenimo, tačiau kai baigiantis mėnesiui pamatau, kad nuveikiau daugybę dalykų, apima džiaugsmas. Prisimenu Ispaniją: pralėkdavo vienas kitas mėnuo ir imdavau svarstyti, ką gi aš nuveikiau.
Lietuvoje pasijutau savas ir laimingas, kai perpratau mentaliteto skirtumus. Dabar gyvenu atsirinkdamas geriausius dalykus iš abiejų kultūrų.
Lietuvoje pasijutau savas ir laimingas, kai perpratau mentaliteto skirtumus. Dabar gyvenu atsirinkdamas geriausius dalykus iš abiejų kultūrų.
– Pietų Europos virtuvė gerokai skiriasi nuo lietuviškos. Ar pavyko atrasti mėgstamų patiekalų?
– Man patinka lietuviška virtuvė, skanūs kone visi patiekalai. Draugai lietuviai iš manęs juokdavosi, kai paragavęs cepelinų juos taip pamėgau, kad valgydavau mažiausiai tris kartus per savaitę. Man skanu ir kugelis, ir šaltibarščiai, ir silkė. Lietuvoje atradau nuostabią kaukazietišką virtuvę.
Tačiau niekaip neįprantu, kad pavalgyti skiriama tik 10–15 minučių. Galiu suprasti, kai skubama darbo dienomis, tačiau bent savaitgaliais norėtųsi pasimėgauti tuo, kas vadinama stalo kultūra. Juk tai ne tik būdas ramiai valgyti ir mėgautis maistu, bet ir galimybė bendrauti, stiprinti šeimos ryšius, nuoširdžiai pasikalbėti su draugais. Dalijimasis maistu ir laiku suartina žmones.
– Ar planuojate susieti ateitį su Lietuva?
– Atvykau ne kaip turistas ar linksmybių medžiotojas, pažinau šalį, jos kultūrą ir atradau čia savo vietą. Mane žavi Lietuvoje išlikę senieji pagoniškos kultūros reliktai: tradicija nesisveikinti per slenkstį, mėnesių pavadinimai susiję su gamtos ciklais. Tai nuostabus paveldas, ateinantis iš pačių tolimiausių jūsų praeities laikų.
