Jau ne vienerius metus čia gyvenančios Živilė Mickūnienė ir Vida Zubaitė-Bekken sutiko pasidalinti savo atvykimo istorija ir gyvenimo Norvegijoje subtilybėmis.
Adaptacija nebuvo lengva
Norvegijoje gyvenanti Živilė Mickūnienė prieš 12 metų atsidūrė situacijoje, kai turėjo rinktis: išardyti šeimą arba palikti Lietuvoje gerai apmokamą buhalterės darbą ir išvykti pas vyrą.
Pastarasis jau keletą metų dirbo Norvegijoje – ten buvo susikūręs perspektyvią darbo vietą ir savo gyvenimą įsivaizdavo ten, o nuotolinis bendravimas šeimą išvargino.
„Nebuvo lengva, nes ši šalis yra visiškai kitokia nei Lietuva. Kitos tradicijos, taisyklės, kitoks maistas. Kalba taip pat nėra lengva, juolab kad Norvegijoje yra labai daug dialektų. Netrukus po atvykimo pradėjome lauktis antro vaiko, tad iš pradžių padėjau vyrui jo versle – tvarkiau dokumentaciją. Turėjau progą susipažinti su įstatymine šalies baze“, – pasakojo Živilė.
Užsieniečių vaikus moko norvegų kalbos
Vida Zubaitė-Bekken Norvegijoje gyvena jau apie 20 metų. Pirmą kartą atvyko būdama jauna – pagal darbo vizą dvejus metus dirbo aukle. Tuo metu susipažino su dabartiniu savo vyru.
Nors pasibaigus vizai ir sugrįžo į Lietuvą, pažintis nenutrūko – jaunuoliai aktyviai susirašinėjo. Galiausiai Vida ryžosi dar kartą vykti į Norvegiją. Tiesa, tuo metu apie vedybas ir nuolatinį gyvenimą svetur Vida negalvojo.
„Pradėjau dirbti žuvų fabrike. Maniau, kad ilgai saloje neužsibūsiu, nes labai norėjau miesto. Tačiau išėjo taip, kad ištekėjau, susilaukiau vaikų ir tikrai niekur nežadu iš čia kraustytis. Man čia patiko. Kai atvykau, buvau viena pirmųjų lietuvių“, – savo pradžią prisiminė Vida.
Beje, jos norvegas vyras, gerbdamas Vidos lietuviškas šaknis, išmoko lietuvių kalbą, o uošviai kasmet vyksta į Lietuvą ir atostogų be Lietuvos jau neįsivaizduoja, nes nuoširdžiai ją pamilo.
Visą interviu skaitykite 15min paruoštame multimedijos projekte.
