Deitone, Ohajo valstijoje (JAV), užaugusi K.Kubilius pasakoja, kad didžioji dalis jos šeimos vis dar ten ir gyvena. Tiesa, proseneliai jau seniai mirę, o prieš ketverius metus anapilin iškeliavo ir jos lietuvis senelis.
Ohajo universitete Kerry studijavo žurnalistiką, rašė apie keliones po Rytų Europos šalis ir dažnai čia viešėdavo. Kaip pati sako, Lietuva visada buvo šių kelionių sąraše, tačiau jai nesinorėjo atvykti čia tik savaitei, prie visko prisiliesti paviršiumi ir išvykti.
„Dėl protėvių ir giminės ryšių norėjau čia paviešėti ilgesnį laiką, kad susidaryčiau įspūdį, iš kur kilusi mano šeima ir kokie žmonės buvo mano proseneliai“, – sako pašnekovė.
– Papasakokite, ką žinote apie savo prosenelius, kada jie paliko Lietuvą ir atvyko į JAV?
– Mano proseneliai iš tėvo pusės kilę iš Marijampolės krašto, į Ameriką atvyko XX a. pradžioje. Nesame tikri dėl datos, bet veikiausiai tai buvo apie 1912-uosius. Mano prosenelė ir prosenelis į JAV atvyko atskirai, bet, kaip suprantame, jie vienas kitą pažinojo dar prieš susitikdami Amerikoje. Mano prosenelei tuomet tebuvo 16-a, dažnai įsivaizduoju ją, jauną moterį, vieną valtimi plaukiančią į Eliso salą.
Susituokę jie apsigyveno Deitone, Ohajo valstijoje, kurioje buvo lietuvių bendruomenė, sukūrė šeimą. Mano senelis buvo antrasis vaikas šeimoje. Jis augo lietuvių bendruomenėje ir pagal kilmę buvo tikras lietuvis, tačiau tuo pačiu jis buvo ir Amerikos pilietis ir tuo labai didžiavosi.
Dėl protėvių ir giminės ryšių norėjau čia paviešėti ilgesnį laiką, kad susidaryčiau įspūdį, iš kur kilusi mano šeima.
– Ar jūsų šeimoje buvo kalbama lietuviškai?
– Mano senelis užaugo kalbėdamas lietuviškai, tačiau suaugęs, kai jo tėvai jau buvo mirę, lietuvių kalbos nebevartojo (mano prosenelė mirė 1979 m., o prosenelis – dar prieš ją). Kiek žinau, nors visą likusį gyvenimą prosenelė gyveno Amerikoje, anglų kalbos ji nemokėjo. Mano senelis savo senąsias lietuvių kalbos žinias galėjo pasitikrinti 1993-iaisiais, kai lankėsi Lietuvoje.
Aš pati lietuvių kalbos mokiausi Vilniaus universitete, galiu suprasti esmę, kai girdžiu kitus kalbant ar skaitau kokį tekstą.
– Ar senelis kada puoselėjo mintį apie gyvenimą Lietuvoje?
– Kaip ir daugelis imigrantų vaikų, mano senelis norėjo būti amerikietis. Ir galiausiai tas kontaktas buvo prarastas. Senelis į Lietuvą atvyko jau būdamas 74-erių, tada jis turėjo galimybę atkurti ryšius su savo mamos giminaičiais.
Jauniausias senelio brolis – mano dėdė Stasys, atliko genealoginius tyrimus ir išlaikė visą surinktą medžiagą. Jis kruopščiai vykdė informacijos apie mūsų šeimą paiešką dar prieš prasidedant interneto erai. Vėliau dėdės darbą perėmė mano sesuo Kaitlin. Dabar, jei turiu kokių klausimų apie šeimą, kreipiuosi į ją.
– O kaip dėl tradicijų – gal puoselėjote kokias nors lietuviškas tradicijas namuose?
– Mano šeimoje nebuvo daug lietuviškų tradicijų. Tačiau mano ne lietuvė močiutė seneliui gamindavo lietuviškus patiekalus. Ji kepdavo labai skanų kugelį!
Mano šeimoje nebuvo daug lietuviškų tradicijų. Tačiau mano ne lietuvė močiutė kepdavo labai skanų kugelį!
Šiandien turiu savas lietuviškas tradicijas. Pavyzdžiui, atradau, kokia graži ir prasminga yra Visų Šventųjų naktis. Neinu į kapines, bet uždegu žvakes už mirusiuosius ir pasėdžiu tyloje prisimindama juos. Jei tai nebūtų šios šeimos paveldas, galbūt niekada nebūčiau radusi savo kelio (atgal).
– Papasakokite apie save: atvykote į Vilnių prieš šešerius metus, tikrai neplanavote čia tiek likti. Kas tuos planus pakeitė?
– Į Vilnių atvykau šešiems mėnesiams. Baigusi žurnalistikos magistro studijas Ohajo universitete, įstojau į pradinį lietuvių kalbos kursą. Tačiau greitai supratau, kad Vilnius turi kur kas daugiau, ką pasiūlyti – tai greitai besikeičiantis miestas, kuriame lengva judėti, kupinas kūrybingų, smalsių žmonių.
Ieškojau vietos, kuri suteiktų postūmio, įvairių perspektyvų ir skatintų asmeninį augimą. Manau, kad ją radau. Būdamas tarp kitos kultūros žmonių išsigrynini savo paties lūkesčius ir įpročius. Tai taip pat padeda pamatyti pasaulį kito akimis ir suprasti, kur gimsta tavo idėjos ir kaip jos gali skirtis, jei užaugai kitur. Tai padeda tau pačiam suprasti, kaip kiti tave mato. Iš viso to gavau labai daug naudos, nes galėjau įsivardyti abiejų kultūrų – lietuvių ir amerikiečių – aspektus, kuriuos labiausiai vertinu, ir atitinkamai elgtis.
Man patinka lietuvių kultūros tylumas ir pastabumas, tai labai atitinka mano pačios asmenybę. Tuo pačiu labai mėgstu amerikietišką ekspresyvumą ir entuziazmą. Ir nors man patinka, kokie teigiami linkę būti amerikiečiai, Lietuvoje harmoningai egzistuoja daugybė emocinių būsenų.
– Ką veikiate, kuo užsiimate?
– Esu anglų kalbos redaktorė, Vilniuje įkūrusi savo įmonę: užsiimame anglų kalba parašytų dokumentų redagavimu, konsultuojame anglų kalbos komunikacijos, teksto rašymo klausimais ir pan. Taip pat siūlau anglų kalbos praktiką pažengusiesiems, kurie nori dar labiau pagerinti savo anglų kalbos žinias profesiniu atžvilgiu.
Vilniaus TSPMI universitete studijavau politikos mokslus – turiu Rytų Europos ir Rusijos studijų programos magistro laipsnį.
Dedu daug pastangų, kad išlaikyčiau socialinius ryšius, ir matau, kad žmonės čia linkę daryti tą patį.
Kalbant apie kasdienybę, didžiąją dalį mano dienos užima verslo reikalai, darbai, susitikimai. Kartais užtrunka, kol su klientu randame tinkamiausius žodžius, kaip išreikšti tai, ką jis nori pasakyti, anglų kalba, tačiau palengvinti bendravimą yra didelį pasitenkinimą keliantis iššūkis.
Kai nedirbu, stengiuosi kuo dažniau susitikti su draugais – ir vietiniais, ir užsieniečiais. Dedu daug pastangų, kad išlaikyčiau socialinius ryšius, ir matau, kad žmonės čia linkę daryti tą patį. Kartais susitinkame pasikalbėti, kartais kartu dalyvaujame šventėse, renginiuose.
Beje, kalbant apie kultūrinius renginius, net, kai negaliu suorganizuoti susitikimo su draugais, mėgaujuosi Vilniuje vykstančiais renginiais. Visada laukiu „Kino pavasario“, Kaziuko mugės ir akordeono maratono, vykstančio per Akordeono muzikos savaitę.
Aš labai daug skaitau. Dalyvauju ir mažose lietuvių ir amerikiečių grupėse, kurios kas keletą mėnesių susiburia padiskutuoti apie pasirinktą perskaityti knygą. Dabartinė knyga, kurią skaitome, yra Susanos Cain „Tyla: introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs“ (angl. „Quiet: The Power of Introverts in a World that Can’t Stop Talking“). Nekantrauju išgirsti, kokių diskusijų grupėje sukels ši knyga!
– Kokių nuostatų turėjote, prieš atvykdama į Lietuvą? Ar jos pasikeitė?
– Neturėjau jokių. Atvykusi į Vilnių pamačiau, kaip greit jis keičiasi: jauni profesionalai pradeda savo verslus, dizaineriai kuria produktus ir tobulina rinkodaros metodus, kiekvieną sezoną atsidaro naujų restoranų, daug įdomių idėjų tradicijoms išsaugoti ir jas reikšti. Todėl, kai reklamuoju Vilnių kaip kelionių kryptį savo draugams ar žmonėms, kuriuos sutinku svetur, visada pabrėžiu šiuos dalykus. Tik savaitgaliui atvykęs žmogus nepamatys visų įdomių dalykų, kurie čia vyksta, bet pažvelgęs giliau pamatai daug kūrybiškumo ir energijos.
– Ar gyvendama Lietuvoje ieškojote, buvote susitikusi su savo giminaičiais lietuviais?
– Kai atvykau į Lietuvą, buvau susitikusi su savo tolimais pusbroliais. Tačiau paskui mūsų keliai neturėjo daug galimybių susikirsti, jie gyvena savo gyvenimus, kuria šeimas, siekia karjeros, bet esu jiems labai dėkinga už pastangas padėti man aklimatizuotis.
– Ko labiausiai ilgitės Amerikoje, gyvendama čia?
– Labiausiai ilgiuosi savo sesers.
Neturiu planų išvykti. Manau, čia mane ir laiko tie įdomūs, rūpestingi ir mąstantys žmonės.
– Kiek ilgai planuojate likti Lietuvoje? Kokios priežastys jus čia laiko?
– Neturiu planų išvykti, viliuosi čia gyventi dar daug metų. Man pasisekė sukurti verslą, kuris siūlo paklausias paslaugas – daugybė įmonių nori plėsti tarptautinę klientų grupę ir supranta anglų kalbos būtinumą, kad tiek bendraujant, tiek kuriant tinklalapius, pakuotes reikia šios kalbos ir ji turi būti aiški ir teisinga. Tai man suteikia galimybę dirbti mieste, kuris man labai patinka, kuriame užmezgiau įvairių kontaktų. Galiausiai, manau, čia mane ir laiko tie įdomūs, rūpestingi ir mąstantys žmonės.
Tad dabar didžiausią dėmesį skiriu savo verslui, nes tai yra pagrindas, kurį susikūriau, kad galėčiau likti Lietuvoje. Kaip jau minėjau, turėti galimybę gyventi vietoje, kuri man labai patinka, ir dirbti darbą, kuris man atrodo reikšmingas, yra tai, už ką esu labai dėkinga, bet negaliu to laikyti savaime suprantamu dalyku būdama užsieniete. Daug į tai investuoju, kad įsitikinčiau, jog ir toliau tai bus įmanoma.
Mano verslas yra svarbi dalyvavimo Lietuvos gyvenime ir bendruomenėje dalis. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę jį įkurti, Lietuva tam sudaro palankias sąlygas, ir tuo, kad galiu kurtis gyvenimą čia, savaip prisidėti prie šalies gerovės.
