Pašnekovas, visa širdimi pamilęs Lietuvą, norėdamas kuo daugiau sužinoti apie savo lietuviškas šaknis, valandų valandas praleidžia senosios Lietuvos archyvuose, tyrinėdamas savo genealoginį medį.
„Galbūt kalta mano romantiška siela, tačiau šie žmonės, gyvenę prieš 150, 200 ar 250 metų, manyje vėl atgijo. Aš galėjau juos „pamatyti“ gimusius, augančius, susituokusius, susilaukusius vaikų, išgyvenančius gyvenimo džiaugsmą ir skausmą (įtariu, pastarojo jie patyrė daugiau nei pirmojo). Jie yra mūsų bendros žmogiškosios egzistencijos dalis, ir tai, kas mums patinka šiandien, gimė iš jų kančios ir skausmo. Kaip galime juos pamiršti ar ignoruoti? Jų DNR yra mūsų dalis!“ – įsitikinęs M.Rebaczonok-Padulo.
