Visą sausį Lietuvos edukologijos universitete vyko lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursai. 40 užsieniečių iš daugiau kaip dvylikos pasaulio šalių – Argentinos, Kinijos, Ukrainos, Japonijos, Gruzijos, Suomijos, Ispanijos, Vokietijos, Rusijos ir kitų – atvyko į Vilnių mokytis lietuvių kalbos. Tarp jų – ir 25-erių Q.Peng, kurią čia visi vadina Rūta.
Q.Peng gimė ir augo Pietų Kinijoje, vėliau išvyko studijuoti į Pekiną. Pasirinko rusų kalbos ir literatūros studijas. Kadangi universitete turėjo galimybę mokytis papildomų dalykų, jos smalsumą sužadino latvių kalba, nors, kaip pati sakė, iki tol nė nebuvo girdėjusi apie Baltijos šalis. Išėjusi latvių kalbos kursą, paskatinta aplinkinių, nukeliavo ir į lietuvių kalbos, kuri jai iškart labai patiko, pamokas, o paskui – ir į estų.
Baigus trijų Baltijos šalių kalbų kursus, jos susidomėjimo objektu tapo Baltijos jūros regiono studijos.
Baigus trijų Baltijos šalių kalbų kursus, jos susidomėjimo objektu tapo Baltijos jūros regiono studijos. Tad prieš pusantrų metų ji išvyko studijuoti į Glazgą (Didžioji Britanija), o prieš pusmetį atsidūrė ir Tartu universitete Estijoje. Dabar ji studijuoja du aukštuosius vienu metu.
Mokytis lietuvių kalbos Kinijoje mergina pradėjo 2014 m. Po metų mėnesiui atvyko į Vilnių – į lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursus. Šį sausį čia viešėjo jau antrą kartą.
Su Qiaoyun susitikome iškart po jos lietuvių kalbos pamokų. Vos spėjome pasilabinti (mergina gerai kalba lietuviškai, tačiau bendrauti jai paprasčiau angliškai), ji iš kuprinės išsitraukė dvi poras megztų kumštinių pirštinių ir netrukus kalba pasisuko apie jas. Tačiau prieš tai knietėjo išsiaiškinti, kodėl ją vadina Rūta? Susitikus ji taip ir prisistatė.
„Kiekvienoje šalyje turiu vis kitą vardą, nes mano tikrojo tarimas labai sunkus. Lietuvoje vadinuosi Rūta. Pas mus visi, besimokantys lietuvių kalbos, turi lietuviškus vardus.
Kiekvienoje šalyje turiu vis kitą vardą, nes mano tikrojo tarimas labai sunkus. Lietuvoje vadinuosi Rūta. Pas mus visi, besimokantys lietuvių kalbos, turi lietuviškus vardus.
Praleidau pirmąją lietuvių kalbos pamoką, tai buvo dar 2014-aisiais. Atėjusi į antrąją sužinojau, kad dauguma lietuviškų vardų jau išdalyti. Mano lietuvių kalbos mokytojas Rokas Liudkevičius pasiūlė savo sesers vardą Rūta – man jis patiko“, – šypsodamasi pasakojo Qiaoyun.
– Kur įsigijote šias megztas kumštines pirštines ir kodėl taip smarkiai jomis džiaugiatės?
– Mano mokslinio darbo objektas – estų etnografinis paveldas, konkrečiai – mezgimas. Ėmiausi šio darbo, nes man pačiai patinka megzti, domiuosi mezgimu ir pradėjau apie tai rašyti. Kai rinkausi studijas, norėjau apsibrėžti Estija ir Lietuva, tačiau mano studijų vadovas patarė rinktis Estiją ir Latviją, esą ten mezgimo tradicijos kur kas gilesnės.
Iš tiesų Estijoje mezgimas yra svarbi etnografinio paveldo dalis. Tačiau jūs tas tradicijas irgi turite, tik jūsų bėda, kad visiškai to nereklamuojate. Estijoje už megztas kumštines pirštines mokėjau 22 eurus. Taline tokios kainuoja 50 ir daugiau eurų.
Trakuose lietuviškas megztas kumštines pirštines įsigijau už 8 eurus. Tik 8 eurus! Ir kai jas palyginau, supratau, kad ir vienos, ir kitos savaip puikios. Ir štai čia atsiranda savęs pateikimo ir pristatymo skirtumas. Šias pirštines Trakuose nusipirkau tiesiog kaip pirštines. Juk pirktos Estijoje irgi yra tik pirštinės, tačiau estai jas parduoda kaip savo etnografinio paveldo dalį.
Šias pirštines Trakuose nusipirkau tiesiog kaip pirštines. Juk pirktos Estijoje irgi yra tik pirštinės, tačiau estai jas parduoda kaip savo etnografinio paveldo dalį.
Ėmiau svarstyti, galbūt vertėtų pradėti naują projektą – populiarinti lietuviškas megztas pirštines. Kad ir mezgimo knygos – turite jų Lietuvoje, bet tik lietuvių kalba. Latvijoje jos leidžiamos ir anglų kalba.
Nuvešiu šias pirštines savo studijų vadovui ir parodysiu, kad Lietuvoje mezgimas taip pat egzistuoja (šypsosi ir meiliai glaudžia pirštines prie savęs – red.).
– Galite jų prisipirkti ir vežtis į Kiniją, tik klausimas, ar turėsite progų dėvėti?
– Tiesą sakant, Pekine irgi būna minusas ir nemažas. Tad manau, tikrai būtų progų. O jei dar sugebėčiau gerai jas išreklamuoti, manau, ir kinai imtų tokias dėvėti (juokiasi).
Kai pirmą kartą viešėjau Vilniuje, atradau Salomėją Nėrį. Prisipirkau jos poezijos knygų ir parsivežiau į Kiniją. Turėjau minčių imti jas versti, bet tai nėra taip paprasta. Šį kartą atradau lietuviškas megztas kumštines pirštines (šypsosi).
– Labai džiugu, kad taip tuo domitės ir net turite gražių minčių reklamuoti mūsų šalį. Pakalbėkime apie tai, dėl ko ir atvykote į Lietuvą, – lietuvių kalbą. Mums kinų kalba atrodo labai sudėtinga, tikiu, kad jums lietuvių taip pat nėra itin paprasta. Gal galėtumėte išskirti, kas sunkiausia jos mokantis?
– (Atsidūsta) Kirčiavimas... Gramatika taip pat nėra lengva, kita vertus, estų net sunkesnė – jų kalboje yra 14 linksnių, Dievulėliau..., jie turi šešis vietininkus! Lietuvių kalboje kirtis šokinėja, todėl man ir sudėtingiausia.
Turėjau tokį nutikimą. Mano lietuvių kalbos mokytojas Kinijoje yra per daug mandagus ir geras žmogus, kad pasakytų, jog kažką ne taip darau. Jo pavardė Liudkevičius, tariate dėdami kirtį ant „e“, o aš visą laiką kirčiuodavau pirmą skiemenį ir dėdavau kirtį ant „u“. Tik kai pirmą kartą atvykau į Lietuvą, tai išgirdę vietiniai mane pataisė. Kadangi prieš tai mokiausi latvių kalbos, o jie kirčiuoja tik pirmą skiemenį, taip ir išėjo... Na, bet galiausiai sužinojau ir išmokau.
– Palyginkite visas tris Baltijos šalių kalbas – kaip jos jums skamba?
Lietuvių kalbą vadinu melodinga, latvių – juokinga, o estų – lėta.
– Sunku pasakyti, kuri jų man skamba gražiausiai. Visas tris apibūdinu skirtingai.
Lietuvių kalba man atrodo melodinga – manau, kad taip yra dėl šokinėjančio kirčio, toks jausmas, lyg dainuotum dainą. Latvių kalba man atrodo labai panaši į lietuvių, patinka, kaip jie taria „o“ – sako „uo“, ilgiau taria ir balsę „a“. Estai irgi taria ilgesnį „a“ ir apskritai jų raidės tariamos ilgiau.
Lietuvių kalba man atrodo greitesnė už kitas dvi. Žinau daug juokelių apie tai, kad estai labai lėti – jie tikrai tokie yra. Tačiau estų kalba man taip pat labai patinka. Ypač – keisti tarimai. Žmonės, kurie niekada artimiau nesusidūrė su šiomis kalbomis, galbūt gali manyti, kad jos visos labai panašios, tačiau iš tiesų tų skirtumų yra, ir mokydamasi jų vis daugiau atrandu. Taigi lietuvių kalbą vadinu melodinga, latvių – juokinga, o estų – lėta.
– Kai viešite Lietuvoje, ar stengiatės gatvėje, kavinėse, parduotuvėse kalbėti lietuviškai?
– Taip. Kai nueinu į kavinę, sakau: „Prašau kava / kavos su grietinėle.“ Taigi, kol esu čia, stengiuosi išnaudoti galimybes, juk ir atvykau čia praktikuotis. Kartais taip nutinka, kad sumaišau visas tris kalbas – gal ir ne pati geriausia mintis vienu kartu mokytis keletą jų.
Buvau pamėgusi žodį „keista“, jį dažnai vartodavau Kinijoje per lietuvių kalbos pamokas. Kai mokytojas pasakydavo, kad ką nors sakau ne taip, atsakydavau lietuviškai: „O, tikrai? Keista“ (juokiasi). Taip įpratau, kad ir gyvendama Estijoje jį vartojau, kol galiausiai man pasakė, kad jie nesupranta, ką reiškia tas mano dažnai sakomas „keista“ (juokiasi).
– Šis lietuviškas žodis yra jūsų mėgstamiausias?
– Galima sakyti ir taip. Man dar labai patinka žodis „bendradarbiavimas“. Iš pradžių nė nesuvokiau, kaip reikės išmokti jį tarti. Tačiau Kinijoje turėjome tokį pristatymą, per kurį turėjau kalbėti lietuviškai ir sakyti šį žodį, tad buvau priversta jį išmokti.
Kai pirmą kartą viešėjau Lietuvoje, atradau Salomėją Nerį. Prisipirkau jos poezijos knygų ir parsivežiau į Kiniją. Šį kartą atradau lietuviškas megztas kumštines pirštines.
– Kokių reakcijų sulaukiate, kai Vilniaus gatvėse pradedate kalbėti lietuviškai?
– Žmonės tiesiog įsimena mano veidą, taip atrandi ir pažįstamų. Viena mėgstamiausių vietų Vilniuje yra „Mint Vinetu“. Kai Vilniuje viešėjau pirmą kartą, lankydavausi ten kasdien, atlikdavau namų darbus, skaitydavau. Taigi jau pažįstu vietos savininką Joną, ten dirbančią merginą Mariją.
– Kad jau prakalbote apie mėgstamas vietas, kokių dar atradote Vilniuje?
– Visų pirma, tai man labai patinka Vinius. Gal todėl, kad esu miesto žmogus. Patinka ir gamta, mielai ten nuvykstu, bet Vilniuje galiu rasti viską. Labai patinka Vilniaus senamiestis, bet labai nemėgstu Užupio – tiesiog ta vieta manęs visai nežavi.
Dar labai patinka baras „Būsi trečias“. Beje, Vilniuje atradau geriausią kinų restoraną iš visų, kuriuose teko lankytis Baltijos šalyse. Tai netoli Vilniaus universiteto esantis „Leaye“. Užsukite ten ir paragaukite ryžių makaronų patiekalo „Guo qiao mi xian“. Jis gaminamas Kinijos provincijos Yunnan stiliumi. Mano mama kilusi iš ten, aš ten augau, nors gimiau kitur, bet visada sakau, kad tai mano namai. Ir labai pasiilgau tos vietos maisto, todėl labai apsidžiaugiau atradusi šią vietą Vilniuje.
– O kaip lietuviška virtuvė? Ar paragavote vietos patiekalų?
Estijoje gąsdinau savo kambariokus iš Meksikos, Graikijos ir Ukrainos, kai mėginau pagaminti šaltibarščius. Jie jiems pasirodė nuodingi.
– Taip, paragavau. Turiu pripažinti, kad lietuviška virtuvė nėra mano mėgstamiausia. Tačiau man patinka cepelinai, tikriausiai todėl, kad mėgstu bulves. Ir valgau juos su grietine, nors kinai grietinės nemėgsta. Taip pat žinau, kaip pagaminti šaltibarščius. Ta rožinė sriuba išties atrodo labai keistai.
Estijoje gąsdinau savo kambariokus iš Meksikos, Graikijos ir Ukrainos, kai mėginau juos pagaminti – mes dažnai vieni kitiems gaminame keistus patiekalus. Kartą paklausiau, gal norėtumėte šaltibarščių? Jie jiems pasirodė nuodingi (juokiasi).
Beje, kai lankiausi Trakuose, ragavau kibinų, tad dabar esu pamėgusi kibinus su varške.
– Suprantu, kad patiekalai paliko įvairių įspūdžių, o kokį susidarėte apie Lietuvos žmones?
– Sakyčiau, labai santūrūs, konservatyvūs ir ne itin optimistai, mėgsta skųstis. Man tai keista, nes kinai išties yra gana optimistiški, visada su šypsena. Nesupraskite klaidingai, lietuviai man vis tiek patinka.
Pastebiu, kad labai mėgstate kalbėti apie praeitį, ir ne tik apie tą didingą – kunigaikščių laikus ir panašiai, bet daugiau apie sovietų okupaciją. Latvijoje gyventi neteko, tačiau galiu iš dalies palyginti Lietuvą ir Estiją. Sakyčiau, kad Estijoje nepastebėjau, jog žmonės akcentuotų sovietinę praeitį ir dažnai kalbėtų apie tai, kaip baisu tada buvo.
Taip, jūs turite ilgą istoriją, teko jos mokytis, mūsų – kinų – istorija taip pat sena, tiesiog manau, kad gal daugiau reikia žvelgti į priekį, nei taip dažnai dairytis į atgal. Jokiu būdu neteigiu, kad tai blogai, tik sakau savo pastebėjimus.
Suprantu, kad kiekvienai tautai svarbi jos praeitis, ir visi šie įvykiai jums reiškia labai daug. Labai apsidžiaugiau, kad šį kartą į Lietuvą atvykau būtent sausį ir Sausio 13-ąją galėjau dalyvauti minėjime prie Televizijos bokšto.
– Okupacijos ir nepriklausomybės tema yra labai svarbi ir gana jautri, ir šiuo klausimu galima įsivelti į ilgą diskusiją. Kalbant apie kitus būdo bruožus, reikia pripažinti, kad panašių vertinimų yra tekę girdėti ne kartą. Ir kad jau kalbame apie jūsų įspūdžius, yra dar vienas užsieniečių požiūris – jie lietuvaites vertina kaip labai mėgstančias puoštis.
Kinės moterys, gyvenančios didmiestyje, irgi daug dėmesio skiria savo išvaizdai, perka gražius drabužius, dažosi. Tačiau lietuvės savo išvaizdai dėmesio skiria tikrai kur kas daugiau.
– O, taip, pastebėjau tai. Tačiau nemanau, kad tai tik lietuvių bruožas, sakyčiau, rytų europiečių, nes taip atrodo ir lenkės, latvės, tik štai esčių nepriskirčiau. Tačiau nemanau, kad puoštis, dažytis yra blogai.
Nesu iš tų, kuri pati tai labai mėgtų, bet nemanau, kad tai yra kas nors neigiamo. Kaip sakė A.Čechovas: „Žmoguje viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“
Kinės moterys, gyvenančios didmiestyje, irgi daug dėmesio skiria savo išvaizdai, perka gražius drabužius, dažosi. Nieko bloga rūpintis savo išvaizda. Palyginti su lietuvėmis – taip, čia merginos to dėmesio skiria tikrai kur kas daugiau.
– Kalbant apie moteris, žiūrint į kines dažnai būna sunku nusakyti jų amžių, kaip ir daugelio azijiečių moterų. Ir dažnai jos atrodo jaunesnės, nei iš tiesų yra. Gal galite pasidalyti, kur slypi jūsų grožio, jaunatviškumo paslaptis?
– Labai svarbu maistas. Mes valgome daug daržovių ir vaisių. Tai nereiškia, kad nevalgome mėsos, bet, palyginti su Vakarų šalimis, tikrai mažiau ir daugiau daržovių. Ir, žinoma, geriame daug žaliosios arbatos, nors aš asmeniškai daugiau geriu kavos.
Pasikliaujame kinų medicina. Yra visas mokslas, kaip reikia rūpintis savo kūnu. Teigiama, kad svarbiausia yra palaikyti kūno balansą – tam taikomi specialūs metodai. Turiu pripažinti, kad aš tam neskiriu dėmesio.
Pavyzdžiui, moterims per mėnesines rekomenduojama ilsėtis, gerti tik karštą vandenį, riboti cukraus kiekį. Yra toks mitas, kad jei taip nedarysi, imsi blogai jaustis, ypač, kai kitą kartą „ateis tavo dienos“. Niekada nesekiau šiomis rekomendacijomis, man tai atrodo mitas. Nors kai kurios mano draugės įsitikinusios, kad tai veikia.
– Ko labiausiai pasiilgstate savo šalyje, kol laiką leidžiate prie Baltijos jūros?
– Maisto. Jūsų maistas geresnis nei estų. Jų labai primena vokiečių virtuvę, ne kartą savęs klausiau – gal aš gyvenu Vokietijoje? Tačiau estiška duona man patinka labiau nei lietuviška. Ir kava, deja, turiu pasakyti, geresnė Estijoje. Esu didelė kavos mėgėja, nors Kinijoje įprasta gerti žaliąją arbatą.
– Negaliu prieštarauti, nes dėl skonio nesiginčijama. Tačiau Vilniuje tikrai yra vietų, kur daroma puiki kava. O ar įsivaizduojate save, gyvenančią Lietuvoje arba Estijoje ilgesnį laiką?
– Prieš kelerius metus net nežinojau, kur šios šalys yra, dabar studijuoju Estijoje, lankausi čia. Galbūt ir norėčiau, bet tik keleriems metams. Žinau, kad labai pasiilgčiau Kinijos. Sunku atsakyti, nežinai, kaip gyvenimas gali susiklostyti, galbūt ateityje apsigyvensiu Prancūzijoje, Vokietijoje, Ekvadore, Maroke ar Gruzijoje.
– Veikiausiai pasiilgstate artimųjų ir jie jūsų?
– Taip, bet mano tėvai labai gerai gyvena, kol manęs nėra. Kartais juokauju, kad aš čia vargstu prie savo mokslų, tik kavą geriu ir duoną tevalgau, o jie ten sau gyvena prabangų gyvenimą ir važinėja prie ežero (juokiasi).
O jei rimtai, esu vienas vaikas šeimoje, manęs dažnai klausia, ar nesijaučiu vieniša. Tikrai ne, niekada taip nesijaučiau. Tą laiką, kurį būčiau praleidusi besipykdama su seserimis ar broliais, skyriau mokslams (šypsosi). Turiu pusseserių ir pusbrolių, pas mus įprasta juos vadinti seserimis ir broliais. Taigi galima sakyti, kad turiu ir jų. Ar tėvai jaučiasi vieniši? Jie manęs pasiilgsta, bet turime telefonus ir kitas susisiekimo priemones.
– Pas mus dažnai vienas šeimoje auginamas vaikas tampa tėvų gyvenimo centru ir akcentu. Sakome, kad tokie vaikai dažnai būna išlepinti. Žinoma, visokių variantų sutiktume ir Lietuvoje, bet dažnai tėvai tikrai linkę labai daug savęs aukoti dėl vaikų. Ar taip yra ir Kinijoje?
– Manau, kad tai nėra kultūros dalykas. Ir iš kinų sulauktumėte skirtingų požiūrių, tai priklauso nuo pačių žmonių. Tarkime, aš savo tėvams niekada nebuvau visa ko centras, dėl ko jie viską ir save aukotų. Tačiau kitose šeimose vaikai tikrai tampa tuo centru, ir tėvai aukoja savo gyvenimą dėl jų.
– Kokias vertybes tėvai skiepijo jums, kai buvote vaikas?
– Būti gerai, nuoširdžiai ir sunkiai dirbti. Žinau, mes tikrai daug dirbame. Būti gerai, nuoširdžiai – čia jau Konfucijaus mokymas. Studijavau jį, kai buvau dar vaikas. Iš tiesų, kai gyvenau Kinijoje, tai atrodė normalu, dabar tuo stebiuosi, nes iš tiesų pradedame to mokytis būdami dar labai maži.
Žmonės dažnai manęs klausia apie religiją. Atsakau, kad nesu religingas žmogus. Ir dauguma kinų nėra. Tai nereiškia, kad mes neturime tikėjimo. Tiesiog jis kitoks. Mes tikime filosofiją.
Kinų kalbos mes mokomės iš senovės kinų poezijos. Apie visa tai susimąsčiau tik pati pradėjusi kinų kalbos mokyti užsieniečius. Žmonės dažnai manęs klausia apie religiją. Atsakau, kad nesu religingas žmogus. Ir dauguma kinų nėra. Tai nereiškia, kad mes neturime tikėjimo. Tiesiog jis kitoks. Mes tikime filosofiją.
– Rūta, pasidalykite savo artimiausios ateities planais, ką ketinate veikti baigusi studijas Tartu universitete?
– Planuoju toliau studijuoti. Labai pasiilgau namų, tačiau ateities planai kuriam laikui dar siejasi su Baltijos šalimis. Vienas jų – doktorantūros studijos Glazgo universitete. Jei nepavyktų, galbūt mėginčiau likti Tartu ar stoti studijuoti Švedijoje. Noriu tapti lektore, o labiausiai dominanti kryptis – Baltijos šalių kultūros istorija. Vasarą ketinu vykti aplankyti tėvų, o galbūt jie atvyks aplankyti manęs ir pakeliauti po Baltijos šalis.