Ugnė kilusi Iš Ukmergės rajono, vėliau studijavusi Vilniaus universitete, dvejus metus dirbusi Petro Vileišio progimnazijoje, o tada nutarusi padaryti pertrauką. U.Zaveckaitė Australijos koledže studijuoja grafinį dizainą, o jau liepos mėnesį sugrįš į Lietuvą ir nuo rudens pradės trečiuosius savo, kaip mokytojos, mokslo metus.
15min GYVENIMAS pokalbis su mokytoja – apie jos kelią iš nedidelio Ukmergės rajono kaimo, knygas ir kultūrą bei koks yra šiandieninis mokytojas.
– Ugne, apie jus sužinojau visiškai atsitiktinai. Man pasakojo, kad esate žmogus, vaikystėje svajojęs ištrūkti iš kaimo. Tiesa?
– Tiesa. Esu kilusi iš Ukmergės rajono. Mūsų šeima ne kartą kraustėsi iš vieno kaimo į kitą, tad labai daug kaimelių galiu pavadinti savo namais, gimtuoju kraštu. Bet gal išskirčiau Miegučių kaimą ir Želvos miestelį, kur mokiausi.
Šeimoje buvome keturi vaikai – aš ir trys sesės. Tėvai neturėjo labai daug pinigų, kad galėtų viską, ko mes keturios norime, įpirkti. Pradėjau dirbti nuo 13 metų, vasaromis. Stengdavausi prieš mokslo metus užsidirbti pinigų ir nusipirkti tai, ko aš noriu.
Įsiminė viena vasara. Tada man buvo, atrodo, šešiolika metų ir per atostogas dirbau kartu su tėvais medžio apdirbimo įmonėje. Man teko pakuoti lentas, kitą produkciją. Tą vasarą labai aiškiai supratau, kad taip gyventi nenoriu, nenoriu būti tokiame darbe, kur sunku, kur dulkės, dirbti taip dvidešimt metų. Man atrodo, kad toji vasara ir buvo laikas, kai aš nusprendžiau – bėgsiu ir kaimo, noriu gyvenime kažko daugiau.
Buvau paauglė ir įsitikinusi tuo, kad kaimas – blogai, o miestas gerai. Miestas man reiškė kultūrą, didesnes galimybes.
– Tapote lietuvių kalbos mokytoja, tačiau ar pati visada buvote gera mokinė?
– Nuo aštuntos klasės labai stengiausi mokytis, o iki tol mano mokslai nebuvo labai įspūdingi. Buvo ir praleistų pamokų, ir dvejetų net iš tos pačios lietuvių kalbos, kurios dabar mokau vaikus. Susiėmiau, kai supratau, kad noriu išvažiuoti iš kaimo. Labai įstrigo istorijos, lietuvių kalbos pamokos. Man mokytis tiesiog pradėjo patikti.
– Jau tada žinojote, kad norite būti lietuvių kalbos mokytoja?
– Galvojau, kad būsiu dailininkė, juvelyrė, egiptologė arba mokytoja. Galiausiai nutariau, kad noriu būti lietuvių kalbos mokytoja. Mokykloje turėjau labai gerą savo lietuvių kalbos mokytoją, kuri man atidavė, rodos, dalį savęs. Tarp mūsų buvo ryšys. Be to, literatūra man apskritai buvo pabėgimas nuo kaimo, atotrūkis nuo kasdienybės.
Skaityti išmokau maždaug penkerių metų ir visuomet skaitydavau bele kiek knygų. Tik ne visada būdavo laiko, todėl dažniausiai skaičiau pietaudama ir vakarais, kartais net iki paryčių. Būdavo, tėtis su mama 4–5 valandą keliasi į darbą, o aš dar skaitau.
– Knygos ir apskritai kultūra keičia žmogų? Stato jo vertybinius pamatus?
– Žinoma. Mūsų namuose visada buvo knygų, nes skaitydavo ir tėtis, ir močiutė. Jos namuose, ant namo aukšto, knygos būdavo maišuose. Mane jos supo. Kai skaitydavau – svajodavau. Pavyzdžiui, apie kokias nors lėles Barbes, kurių neturėjau. Iš karto tai buvo pasakos, vėliau – fantastinė, nuotykių literatūra, meilės romanai, dar vėliau – magiškasis realizmas, rimtesnės knygos.
Tikėjau, kad viskas bus gerai, nes juk geriečiai visą laiką laimi.
Skaitydama aš supratau, kad jei nori – viskas gyvenime yra įmanoma, jei nori – viską gali. Nugalėsi visus drakonus. Tikėjau, kad viskas bus gerai, nes juk geriečiai visą laiką laimi. Knygos prisidėjo prie mano nesveiko optimizmo.
Bet aš tikrai nekeisčiau nieko savo gyvenime, labai džiaugiuosi, kad neaugau turtuose. Esu užgrūdinta. Taigi jei būčiau vaikystėje gavusi visas barbes, nebūčiau perskaičiusi tiek knygų. O gal ir studijų nebūtų reikėję.
– Knygos, gyvenant kaime, matyt, yra lengviausiai pasiekiama kultūros forma, nes jei spektaklių, parodų čia mažiau, tačiau biblioteka turbūt yra? Apskritai – stigo kaime kultūros renginių?
– Biblioteka buvo, aš joje dažnai lankydavausi. Mano tėvai nebuvo tie žmonės, kurie kažkur keliauja, važiuoja į renginius. Net prie jūros pirmą kartą nuvažiavau būdama 12 metų. Kai buvau vaikas, teatre lankiausi vieną kartą, kai Ukmergėje buvo rodomas spektaklis „Pepė Ilgakojinė“.
Su teatru susipažinau jau vėliau, būdama 11 ir 12 klasėje. Į spektaklius važiuodavome su lietuvių kalbos mokytoja, kartais – ir viena, autobusu iš Ukmergės į Vilnių. Vilnius man visų pirma asocijavosi su kultūra. O mūsų šeimoje kultūra nebuvo labai domimasi, tai, matyt, nebuvo poreikio vežti ir vaikų.
Teatras, knygos, kinas, parodos man svarbios ir dabar. Tai praplečia horizontus, mažų mažiausiai sužinai kažką, ko dar nežinojai, kartais – priverčia susimąstyti, jei „užkabina“ kokį nors svarbų tavo gyvenime klausimą.
– Miestas pateisino lūkesčius, kai jau išvykote studijuoti?
– Įstojau į Vilniaus universitetą, lietuvių filologiją, pasirinkau pedagogikos studijas. Visi filologai į jas žiūrėjo atsargiai, o man tai buvo kelias į tikslą. Kai pradėjau studijuoti – labai įtraukė miesto gyvenimas. Bet būdama mieste supratau, kad kaime nėra taip blogai. Viskas gerai ir mieste, ir kaime.
Nutiko taip, kad kai pradėjau studijuoti, kaimo mano gyvenime atsirado daugiau.
Studijų metais pradėjau geriau suprasti, pavadinkim, kaimišką literatūrą – apie ką rašė Aputis ir kiti lietuvių autoriai. Nutiko taip, kad kai pradėjau studijuoti, kaimo mano gyvenime atsirado daugiau. Keista. Kai gyvenau kaime, atrodė, kad tikslas – tik miestas, bet kai atsidūriau ten, kur norėjau, pradėjo traukti arčiau šaknų.
– Baigusi studijas dirbote pedagoginį darbą, tad kokie pirmieji jaunos mokytojos įspūdžiai?
– Vilniaus Petro Vileišio progimnazijoje dirbau dvejus metus, vienus iš jų – dalį laiko – pamokas teko vesti nuotoliu, nes buvo karantinas. Dirbti pradėjau jau paskutiniame kurse.
Pirmasis dalykas, kuris mane nustebino – visai kitokie vaikai, nei buvome mes. Nežinau, kodėl. Ar dėl to, kad tai buvo kaimo mokykla, ar dėl kartų skirtumo? Mane nustebino vaikų drąsa kalbėti, jie nebijo klausti, nebijo pasakyti kažką ne taip.
Mūsų mokykloje per pamokas būdavo tylu. Dabar galvoju, kaip turėjo būti sunku dirbti mokytojams! Tuo tarpu man pirmaisiais metais buvo labai fainai, kad vaikai taip įsitraukia į pamoką. Kiek girdėjau mokyklos koridoriuose, jiems patiko tai, kad atėjo dirbti jaunas mokytojas. Nors, svarstau, koks gi skirtumas, kuo jaunas yra kitoks, ko jie tikisi iš jauno mokytojo? Bet vaikams turbūt atrodė kitaip.
Pamokose sugalvodavau įvairiausių įdomių dalykų ir net esu pagalvojusi, kad norėčiau būti savo pačios mokinė (juokiasi). Paskui prasidėjo karantinas. Kai tik esi pradėjęs dirbti, sunku neturėti tiesioginio kontakto, pamokas vesti nuotoliniu būdu.
Per karantiną mirė mano močiutė. Apniko depresija. Porą mėnesių, būdavo, atsikeliu prieš pat pamoką, jos baigiasi, tada – ašaros. Viskas susidėjo – pandemija, nelaimės šeimoje.
Tačiau apibendrinant, antrieji metai man galbūt buvo geresni, nei pirmieji. Antraisiais metais turėjau savo auklėjamą klasę, pajutau ryšį su mokiniais.
Aišku, buvo visko. Pavyzdžiui, kai pamokoje reikėjo pasakoti apie skaitvardį. Prieš pamoką pati savęs klausiu: Ugne, o ką tu žinai apie skaitvardį? Kai kurių dalykų mokiausi tik mokykloje, senokai, o universitete mūsų niekas to nemokė – ten žinios buvo gilesnės. Tad, dirbant mokykloje, kai kuriuos dalykus teko prisiminti dar iš savo mokyklinių metų, nes kasdienybėje jų tiesiog nereikia. Ir dar vienas prisiminimas: būdavo sunkiausia mokiniams paaiškinti, kodėl reikia mokytis lietuvių kalbos. „Juk aš lietuvis, aš lietuviškai moku“, – sakė man vienas mokinys.
– Tad kodėl reikia mokytis lietuvių kalbos?
– Kai manęs to paklausia, aš pati susimąstau ir galvoju, ką atsakyti. Gal todėl, kad tai mūsų kalba? Ar logiška, kad penktos klasės mokinys geriau skaito angliškai, nei lietuviškai? Kai aš pati imu galvoti apie lietuvių kalbą, mano mintys grįžta į kaimą – ten, kur šaknys.
Po tokių pokalbių kai kurie mokiniai supranta, kad jei esame lietuviai – turime gerbti savo kalbą, o kiti, būna, to ir nesuvokia. Pasitaiko atvejų, kai vaikai nežino, kaip vieną ar kitą žodį pasakyti lietuvių kalba, nes aplink – angliškas slengas.
– Jums pačiai lietuvių kalba graži?
– Labai graži. Mano būsimasis vyras su manimi turėtų kalbėti lietuvių kalba. Jokia kita! Man kalba labai svarbi, gal ir dėl to negalėčiau gyventi niekur kitur, tik Lietuvoje. Kalba – vienas svarbiausių dalykų. Man gražu ir tuomet, kai žmonės kalba tarmiškai.
– Tačiau šiandien mes kalbamės iš skirtingų žemynų, jūs esate Australijoje. Kodėl ir ką šioje šalyje veikiate?
– Čia mokausi grafinio dizaino, o atvažiavau tada, kai man pačiai iškilo abejonės: ar aš matau save ateityje dirbant mokytoja? Pradėjau savimi dvejoti, galvojau, kaip galiu mokyti vaikus gyvenimo, jei pati esu dvidešimt kelių metų ir nieko dar apie tą gyvenimą nesuprantu? Negatyvios mintys kildavo ir naktimis.
Taip atradau Australiją. Jei nori atvykti į Australiją su ilgesne viza – lengviausias kelias yra studento viza. Pasirenki studijas, už jas susimoki, tada susirandi darbą, mokaisi ir gyveni.
Nors studijų kokybė čia nėra labai gera, tačiau mano tikslas buvo ne jos – norėjau šiek tiek atsitraukti nuo dvejojančios savęs.
Neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau studijuoti universitete, kur studijų kokybė yra gera, todėl pasirinkau koledžą, o grafinį dizainą todėl, kad tai – arčiau menų. Nors studijų kokybė čia nėra labai gera, tačiau mano tikslas buvo ne jos – norėjau šiek tiek atsitraukti nuo dvejojančios savęs. Tą ir darau.
Studijos nėra ilgos, jos tęsiasi tik aštuonis mėnesius, po jų dar galėsiu mėnesį pabūti, pakeliauti ir tada vasarą jau grįšiu į Lietuvą.
– O dvejonės išsisklaidė? Dirbsite mokytoja?
– Taip. Lietuvoje nutariau tęsti magistrantūros studijas ir toliau dirbsiu mokykloje.
– Ką dirbate Australijoje?
– Kaip ir didžioji dalis studentų – bare padavėja ir viešbutyje prižiūriu kambarinių darbą. Be to, du vaikus mokau lietuvių kalbos.
Turiu kelis pažįstamus, kurie turi susitaupę ir gali tik studijuoti, nedirbti. O aš buvau susitaupius tik mėnesiui.
Būdama čia dažnai pagalvoju apie savo buvusius mokinius: kaip jiems sekasi, gal reikia parašyti, paskambinti? Bet smagiausia, kad mano mokiniai patys man parašo, taip pat paklausia, kaip man sekasi, papasakoja apie save. Vadinasi, ryšį sukurti mums pavyko.
– Esate patenkinta savo sprendimu, kad laikinai išvykote iš Lietuvos?
– Taip. Jei nebūčiau išvažiavusi, turbūt ir dabar dar nebūčiau tikra, ką man gyvenime daryti. Ar aš noriu būti mokytoja? O dabar aišku. Esu užsienyje gyvenusi ir anksčiau, tačiau ne tiek ilgai.
Australijoje aš supratau, kad negaliu be šeimos, be draugų, negaliu be Lietuvos. Be kaimo irgi negaliu. Supratau tai, kad mano darbas – svarbus. Kelionė, studijos Australijoje viską sudėliojo į vietas. Mano vieta – Lietuvoje.
– Jūsų nuomone, kodėl Lietuvoje nėra populiari mokytojo profesija, jų trūksta ir nelinksmai juokaujama: tuojau neliks kam mokyti vaikų.
– Taip, mokytojų trūksta. Iš karto po studijų norėjau išvažiuoti į Islandiją, tačiau likau, nes nebuvo kam dirbti.
Mane mokykloje labiausiai užknisdavo ir gąsdindavo popierizmas, biurokratiniai dalykai ir tai, kad mokytojas per daug apkraunamas pašaliniais dalykais, kai vietoje to aš galėčiau dar valandą skirti tinkamai pasiruošti pamokai. Bet turiu pildyti dokumentus, programas, kurių niekas nežiūri ir nemato.
Taip pat yra žmonių, kuriems nekelia pasitikėjimo mokytojo atlyginimas.
Kitiems nepatinka tai, kad mokyklose daug vyresnio amžiaus mokytojų, kad neva viskas sena ir nėra pokyčių.
Taip pat yra žmonių, kuriems nekelia pasitikėjimo mokytojo atlyginimas.
– O jums?
– Man, kaip iš kaimo, jis atrodo normalus (juokiasi).
– Pati sau atsakėte į klausimą, kas yra geras mokytojas?
– Tas, kuris nebijo klysti ir nebijo pasakyti, kad kažko nežino ar kažko nemoka. Man nuo vaikystės buvo kuriamas toks vaizdinys, kad mokytojas yra žmogus, kuris viską žino ir viską turi žinoti.
Kai pradėjau dirbti, ne kartą buvo situacijos, kai kažko nežinojau. Būdavo, paklausia vaikai, o aš stoviu prieš juos ir nežinau atsakymo. Sakau: per kitą pamoką atsakysiu, nes nežinau.
Iš vaikų akių matau: jiems toks atsakymas patinka. Jie supranta, kad mokytojas nėra visagalis ar visažinis. Mes irgi ne viską mokame.
